Nežinau kaip kiti Forumo (LRT, lapkričio 26 d.) žiūrovai, o aš ėjau miegoti ne pačios geriausios nuotaikos. Nė vienas geopolitinės padėties komentatorius optimizmu netryško, nesakė, kad viskas bus gerai.
Aš irgi panašiai kalbėčiau: artimiausiu metu nebus nieko gero, demokratinės jėgos pralaimi visuose frontuose. Europos Sąjunga – ant subyrėjimo slenksčio, JAV neryžtingai trypčioja, laukdamos naujo prezidento, Putino Rusija ryžtingai veikia karinėmis, diplomatinėmis, dezinformacinėmis priemonėmis. Europą dusina įvairaus plauko pabėgėliai, jai baimės įvarė keli tikri ir potencialūs teroristai.
Po teroro akto Paryžiuje keistai elgiasi Prancūzija su savo Holandu priešaky. Kovai su terorizmu ji į talką kviečiasi patį didžiausią teroristą, viešai jam šypsosi ir spaudžia ranką. Prancūzų intelektualai, menininkai per visą XX amžių panašiai elgėsi: draugas jiems buvo ir Leninas, ir Stalinas, kurio gulagų jie matyti nenorėjo, o teroro, mažų tautų genocido nepaisė. Šiandien jų prezidentas iš esmės daro viską, kad Putino Rusijos nusikaltimai Gruzijoje, Kryme, Ukrainoje būtų užmiršti, ekonominės sankcijos panaikintos, kitaip sakant, su velniu eina obuoliauti. Ir tokiu elgesiu netiesiogiai kelia didelę grėsmę Baltijos valstybėms – Lietuvai, Latvijai, Estijai.
Pritariu nuomonei, kad būtent Rusija užvirė visą šitą košę su pabėgėliais, palankios kortos jai ne savaime „sukrito“, o todėl, kad lošėjas žymiai gudresnis už JAV, ypač už Prancūzijos, ypač už Vokietijos, ypač už Europos Sąjungos vadovus. Demokratiniame pasaulyje – ryškių asmenybių, išmintingų, toli matančių politikų krizė. Vien savanaudiški, neretai korumpuoti politikieriai. Ponia Merkel su pabėgėliais priskaldė malkų tiek, kad jų ilgiems metams užteks ne tik Vokietijai, bet ir kitoms Europos Sąjungos šalims.
Bičiulis atsiuntė tekstelį. Emigrantas iš Somalio Berlyne dėkoja pirmam sutiktam ponui už tai, kad Vokietija jam leido gyventi šioje šalyje, suteikė būstą, davė pinigų maistui, nemokamą medicininį aptarnavimą, nemokamą mokslą – ir jokių mokesčių. Bet užkalbintasis ponas prisipažįsta: jis ne vokietis, jis – afganistanietis. Somalietis prieina prie kito „vokiečio“ ir vėl dėkoja. „Atleiskite, bet aš ne vokietis, aš iš Irako“. Somalietis užkalbina trečią praeivį, kuris prisipažįsta: „Aš iš Pakistano“. Pagaliau jis pamato gražią moterį ir jos klausia: „Ar jūs vokietė?“ „Ne, aš iš Indijos.“ „O kur gi visi vokiečiai?“ Indė pasižiūri į laikrodį ir sako: „Tai juk dabar jie dirba!“
Tokia Europos perspektyva – ne pati blogiausia. Darbas puošia žmogų, taip pat ir vokiečius. Jie manė, kad somaliečiai, afganistaniečiai, irakiečiai, indai jiems tualetus valys, užpakalius ir grindis šluostys… Taip buvo, bet taip jau nebebus. Vyksta apsikeitimas vaidmenimis, ir dėl to kalti tokie režisieriai kaip Merkel, Holandas, Junkeris, Moherini… Valysim, plausim, šluostysim ir dar į kailį gausim.
Ar jūs galit įsivaizduoti, kad Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai būtų po traukinio ratais mėtę paslaugiai jiems siūlomą vandenį, maisto paketus? Negalite. Aš irgi negaliu. O šią vasarą Rusijos slaptai remiami ir skatinami (yra tokia nuomonė) pabėgėliai-nepabėgėliai mėtė geriamą vandenį. Apie tai byloja nufilmuoti kadrai, kuriuos man atsiuntė tas pats bičiulis. Komentare rašoma: vien dėl to, kad vandenį ir maistą nemokamai jiems siūlė Raudonasis Kryžius. Juk kryžius – krikščionių simbolis. Netikėčiau, jeigu ne tie nufilmuoti kadrai.
Valysim, plausim, šluostysim ir „dėkosim“ poniai Merkel, ponui Holandui, panelei Moherini… Nes reikalą turim ne su pabėgėliais, o su atbėgėliais, gudriai atsiųstais padaryti tvarką Europoje. Taikliai pasakyta – atbėgėliai. Šio žodžio autorius, atrodo, Arvydas Juozaitis. Mažoms tautoms atbėgėliai mirtinai pavojingi, nes vislūs, drąsūs, įžūlūs – net patys kultūringiausi.
O kas laukia Ukrainos, kurios likimas jau neįdomus Europos Sąjungos galingiesiems? Gali atsitikti, kad skurdas, nepritekliai ukrainiečius privers pasielgti panašiai, kaip jie pasielgė Maidane, tik šį kartą liaudis nuvers, dideliam Putino džiaugsmui, tuos, kurie šaukiasi ir niekaip neprisišaukia Europos trumparegių dėmesio ir paramos.
O kas laukia Lietuvos, Latvijos, Estijos? Ar NATO mus gins? Ar apgins? Visokių komentarų skaitėme, bet nė vieno labai optimistinio. Ir aukšti kariškiai, ir įtakingi politikai bei politologai šimtaprocentinio saugumo mums nežada. Apginti bus nelengva net Amerikai, kuria mes bent jau kolei kas neabejojame ir laukiame ryžtingesnio jos prezidento.
Amerikiečius mes turime įtikinti, kad esame verti bent vieno kraujo lašo, kurį dėl mūsų laisvės galėtų pralieti Amerikos kareivis. Džiaugiausi, kai Katedros aikštėje prieš kelias savaites pasirodė JAV šarvuočiai. Per šią aikštę ėjo įvairių šalių okupantai – amerikiečiai pasirodė pirmą kartą, ir kaip bičiuliai, gynėjai. Matėme juos žygiuojančius ir Kariuomenės dieną šalia lietuvių, latvių, lenkų, britų.
Būtų ramiau, saugiau, jeigu šarvuočius už pusę milijardo eurų pirktume iš JAV, o ne iš Suomijos, kuri nelaimės atveju neketina mums padėti. Gal tada jų Abrams‘ai iš Lietuvos karinių poligonų po pratybų neišvažiuotų į Vokietiją, kuriai Rusija nekelia jokio pavojaus. Labai jų mums reikėtų pastoviai, užtaisytų tikrais sviediniais…
O kol kas tebevyksta diplomatinis konfliktas tarp Ankaros ir Maskvos.
Nuotraukoje: Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai Holandas ir Merkel, tarp jų – Rusijos prezidentas Putinas.
2015.11.28; 09:51
