Arūnas Poviliūnas: „Mūsų žmonės ir politikai iš esmės nėra linkę keisti esamos socialinės tvarkos“


Print

Naivus žmogus pasakytų, kad Lietuvoje vyksta tiesiog stebuklingi dalykai: mieste šeima pragyvena iš minimalaus atlyginimo ir dar sugeba išlaikyti automobilį, lankosi prekybos centruose…

Tačiau Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Poviliūnas atskleidžia paprastas šio „stebuklo“ priežastis. Išgyventi už minimalų atlyginimą, pasak sociologo, lietuviams padeda emigrantų perlaidos, kontrabanda ir kitos savitarpio pagalbos formos. LRT laidos „Įžvalgos“ vedėjo Virginijaus Savukyno pokalbis su Arūnu Poviliūnu – apie tikrąjį ir tariamą skurdą.

Kaip nutinka, kad mieste šeima gali išgyventi iš minimalaus atlyginimo? Juk atrodo, kad tai neįmanomas dalykas…

Taip, iš tiesų atrodo, kad išgyventi iš minimalaus atlyginimo yra sunku. Tačiau reikėtų žiūrėti truputį kitaip. Yra skirtingi miestai, skirtingos šeimos, tačiau jei mes kalbame apie minimalias pajamas, visi puikiai suprantame, kad žmogui iš tų minimalių pajamų išgyventi bet kokiu atveju yra sunku. Vadinasi, reikia kalbėti apie tai, kas padeda išgyventi.

Būtent, kas gi padeda išgyventi?

Mes, sociologai, linkę vartoti sąvoką „socialinis kapitalas“. Tai yra tam tikras socialinių santykių bruožas, socialinės grupės savybė, padedanti padaryti tokius dalykus, kurių neįmanoma padaryti nesant tam socialiniam kapitalui.

Pateikite pavyzdžių.

Socialinis kapitalas yra tam tikras bendruomenės pasitikėjimo lygmuo, draugų grupė, šeima, giminė. Tai yra žmonės, kuriuos sieja specifinis, tačiau ir labai paprastas pasitikėjimo santykis.

Draugystė, giminystė?

Ir draugystė, ir giminystė, tačiau ne tik… Jeigu kalbame apie šalis, kuriose socialinė politika yra palyginti skurdi, tose šalyse svarbesnis vaidmuo tenka socialiniam kapitalui. Įsivaizduokime, tarkime, kad žmogus netenka darbo ir iškrenta iš normalaus gyvenimo. Sukuriamas tam tikras socialinės apsaugos tinklas. Vienose valstybėse jis yra tvirtesnis, kitose – silpnesnis. Ir jeigu tas žmogus prakrenta pro tą tinklą, t. y. tinklas jo nesulaiko, kas jam nutinka? Jeigu mes kalbame apie miestą, galbūt tas krentantis žmogus turėtų ištikšti ant asfalto. Tačiau taip neatsitinka, nes ant asfalto yra tam tikras buferis. Man atrodo, kad šis buferis ir yra tie žmonių tarpusavio santykiai, padedantys žmogui išlikti ištikus įvairioms bėdoms. Štai čia būtų galima kalbėti apie šalies politiką, kiek ji padeda žmogui tuo socialiniu tinklu.

Mūsų socialinė apsauga nėra pati geriausia pasaulyje, su tuo reikia sutikti. Tuomet minimalų atlygį gaunančioms ir vieną ar kelis mažus vaikus auginančioms šeimoms padeda tėvai, draugai.

Įsivedėme „socialinio kapitalo“ sąvoką. Turėtume įsivesti dar dvi papildomas sąvokas, kurios mums padėtų toliau gvildenti šią situaciją. Viena sąvoka būtų toks socialinis kapitalas, kuris susaisto. Kita sąvoka reiškia socialinį kapitalą, kuris susieja.

Koks tarp jų skirtumas?

Susaistantis socialinis kapitalas yra daugiau susijęs su artimiausiais žmonėmis, kai vieni kitus žino įvairiuose vaidmenyse. Tai yra betarpiška pačių artimiausių žmonių ar bendruomenės, jei kalbame apie nedidelį miestelį ar kaimą, bendravimo forma. Tuo tarpu susiejantis socialinis kapitalas tarsi ištraukia žmogų iš jo aplinkos. Tada žmogus sužino daugiau, pažįsta kitas socialines grupes su skirtingu socialiniu pagrindu. Taigi tie platesni ryšiai, tiltai į kitą socialinę tikrovę yra labai svarbūs.

Kuris tipas būdingas Lietuvai?

Jeigu kalbame apie mūsų silpną socialinės apsaugos tinklą, man atrodo, kad būtent susaistantis socialinis kapitalas, deja, mums yra svarbesnis. Tiesiog galima paimti pavyzdžių. Pažiūrėkime į statistiką, kuri kalba apie didelę emigraciją. Išvykę žmonės į Lietuvą atsiunčia palyginti daug pinigų ir pagal šį rodiklį esame vieni iš lyderių skaičiuojant vienam gyventojui. Kaip rodo praėjusių metų SEB banko tyrimai, trečdalis neto atlyginimo atkeliavo iš svetur perlaidų pavidalu.

Taigi iš esmės matome vieną aspektą, padedantį žmonėms išgyventi. Taip pat galima kalbėti apie nedidelę pasienio kontrabandą. Tokios panašios savitarpio pagalbos formos padeda išgyventi ir tai yra akivaizdu. Viską labai gerai atspindi statistiniai rodikliai. O jeigu mes kalbėtume apie susiejantį socialinį kapitalą, pagrindinis jo indikatorius – pasitikėjimas įvairiomis institucijomis, labiau svetimais žmonėmis. Tokio kapitalo deficitas Lietuvoje labai aiškiai matomas.

Kuo gresia tai, kad mes nepasitikime institucijomis, nepasitikime vienas kitu, ypač tolimesniais žmonėmis?

Visa tai silpnina demokratinius institutus. Susiduriame su valdymo problemomis.

Kaip jūs matote mūsų raidą ir socialinę apsaugą? Kuo geriau pasikliauti – savo šeima, giminaičiais, draugais ar valstybe?

Mes nepalietėme dar vieno labai svarbaus dalyko. Nenorėčiau kalbėti apie kažkokius receptus. Tiesiog turime konstatuoti situaciją tokią, kokia ji dabar yra. Kartais žmonės tikisi, kad štai sociologai, kaip kokie pranašai, pasiūlys receptą, kaip organizuoti gyvenimą. Man atrodo, kad mes turėtume aiškiai fiksuoti, jog gyvename tam tikroje tvarkoje. Ir pakeisti tą tvarką yra daug sudėtingiau nei pakeisti kompiuterio klaviatūrą.

Šiuo palyginimu noriu pasakyti, kad esame priklausomi nuo tam tikro maršruto, valstybės kelio. Tą kelią turėtume įvardyti kaip neoliberalų. Mūsų kolegų atlikti tyrimai labai aiškiai parodė skirtumus tarp valstybių. Jeigu kalbame apie Europos socialinę politiką, ji yra pagrįsta vizija konvergencija į tokią socialinę Europą, kurią apibūdina saugus, įtraukiantis vystymasis. Drįsčiau sakyti, kad tokia ekonomika yra tolimesnė nuo tų neoliberalių idealų. Tačiau kolegos Zenono Norkaus tyrimai rodo, kad tokia Europos vieno poliaus konvergencija iš esmės nevyksta. Turime kalbėti bent jau apie dvipolę konvergenciją, kurios pagrindas yra dvi skirtingos tvarkos, du skirtingi kapitalizmo tipai, dvi ar net trys skirtingos socialinės gerovės tvarkos.

Šiuo atveju Lietuva yra įkalinta tam tikrame raidos maršrute ir priklauso nuo to maršruto, institucinės sąrangos. Kiek visa tai galima pakeisti, labai sunku pasakyti. Žmonės ir politikai iš esmės nėra linkę tos tvarkos keisti. Dabar egzistuojanti tvarka yra daug palankesnė ir parankesnė tam susaistančiam socialiniam kapitalui. Pagrindinė komunikuojama žinia yra labai paprasta: žmonės, gyvenkite, mes turime labai minimalią socialinės apsaugos sistemą ir patys sukitės, kaip išmanote.

Tai jūsų siūlymas būtų tiesiog pripažinti realybę ir egzistuojančią situaciją?

Socialinei apsaugai Lietuvoje išleidžiama 13-14 proc. BVP. Kitose šalyse išleidžiama, pavyzdžiui, 30 proc. Savaime suprantama, kad mes negalime it burtininko lazdele pamojus  sudaryti biudžetą, kurio 25 proc. būtų skiriami socialinei apsaugai. Nėra politikų, sugebančių įgyvendinti tokius nerealius pokyčius. Taip pat klausimas, ar tikrai tokių pokyčių reikia… Mes ir dabar nežinome, kuris kelias yra geresnis, ypač turint omenyje dabartinius įvykius Graikijoje, kitose Pietų Europos šalyse. Niekada negali būti tikras.

Ačiū už pokalbį. 

2011.12.07 


Prisijunkite prie diskusijos