Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.
Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.
Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.
Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.
Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.
Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.
Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.
Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.
O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).
Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.
Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).
Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.
Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.
NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.
Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.
Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.
Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.
Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.
Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).
Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.
Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.
Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.
Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.
2017.07.25; 08:00
