Liepos 7-ąją Vilniaus apygardos teismas už šnipinėjimą 10 metų kalėti nuteisė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką.
Tiriant šią bylą nustatyta, jog Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams papulkininkis N.Filipčenka su kitais asmenimis nuo 2011 metų spalio iki 2014-ųjų pabaigos siekė užverbuoti Lietuvos piliečius, kad šie rinktų ir perduotų užsienio valstybės žvalgybai ją dominančią informaciją. Jie taip pat verbavo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kad šie įrengtų pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Rusų šnipas taip pat teistas už dokumentų klastojimą bei daugkartinius neteisėtus valstybės sienos kirtimus.
Prokuratūros duomenimis, verbuojamieji būdavo aprūpinami techninėmis ir kitomis priemonėmis, instruktuojami, jiems duoti pinigai ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
N.Filipčenka palaikė ryšį su verbuotais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Teismas taip pat nustatė, kad 40 metų papulkininkis Rusijos piliečio Nikolajaus Trifonovo vardu išduotais suklastotais dokumentais ne kartą kirto Lietuvos sieną ir šiuos dokumentus su suklastotomis Europos Sąjungos (ES) šalių narių Šengeno vizomis gabeno per mūsų šalies teritoriją.
Gana garsiai nuskambėjusi šnipinėjimo storija nėra vienintelė mūsų ir ne tik mūsų šalyje pastaraisiais mėnesiais. Vasarį Šiaulių apygardos teismas kaltu dė šnipinėjimo Rusijai pripažino bei 5-eriems metams kalėti nuteisė buvusį Lietuvos karinių pajėgų kapitoną 34-erių Sergejų Pusiną. Tyrimo metu nustatyta, jog šis karinių oro pajėgų bazės karininkas nuo 2012 metų iki 2014-ųjų pabaigos rusų žvalgybai teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenės dalinių dislokacijos vietas, NATO oro policijos misijos veiklą, galimas žvalgybos bepiločių dislokacijos vietas bei Atlanto aljanso vadovaujamos koalicijos operacijas Afganistane.
Iš S.Pusino rusų žvalgyba taip pat gavo Lietuvos gynybos ministerijos dokumentų kopijas (dalis kurių buvo su grifu „slaptai“) bei kai kurių karinių oro pajėgų bazės karininkų asmens bylas. Tyrimas pradėtas 2014 metų gryuodį po to, kai Lietuvos gynybos ministerijos antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (paprastai tariant, karinei žvalgybai) pavyko gauti informaciją, jog kapitoną 2012 metais užverbavo Rusijos žvalgyba.
Dėl šnipinėjimo Baltarusijos naudai anksčiau atitinkamai penkeriems bei trejiems metams kalėti nuteisti buvęs valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir buvęs kariuomenės paramedikas Andrejus Ošurkovas. Jam skirti treji metai nelaisvės.
Panašu, kad ne tik Lietuva, bet visos Baltijos valstybės Maskvos imamos vertinti kaip „visavertės” priešininkės – regione vis reguliariau išaiškinami rusų šnipai, kurių veikimo metodai vis rafinuotesni.
Nekeista, nes nuo 2017-ųjų visose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje reguliariai treniruojasi JAV bei kitų valstybių kariškiai. Kovo 24-ąją Latvijos prokuratūra pateikė kaltinimus šnipinėjimu valstybinės įmonės „Latvijos geležinkeliai“ darbuotojui 47-erių Aleksandrui Krasnoperovui. Pagal tyrimo versiją šis Jelgavos stoties geležinkelių kelių prižiūrėtojas metus perfilmavo stoties vaizdo kamerų medžiagą, taip reguliariai bei tikslingai rinko slaptą karinę bei komercinę informaciją ir perduodavo ją kontaktiniam asmeniui Rusijoje.
A.Krasnoperovas yra Jelgavos Afganistano karo veteranų visuomeninės organizacijos „Šuravi“ valdybos narys ir iki arešto palaikė glaudžius ryšius su Afganistano karo veteranais Rusijoje.
Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas interviu „krymr.com“ liepos 17-ąją nurodė, jog rusų šnipai jo šalyje šiandien pakankamai aktyvūs, pasak T.H.Ilveso, ypač pikantiška tai, kad estai sulaiko daugiau rusų šnipų nei kitos Europos valstybės, nors Estija yra labai nedidelė šalis. Kaip sėkmingiausią estų specialiųjų tarnybų darbo pavyzdį prezidentas nurodė buvusio aukšto valdininko, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Estijos policijos departamento generalinio direktoriaus, vėliau Gynybos ministerijos valstybės paslapčių padalinio vadovo Hermano Simmo demaskavimą 2008-aisiais už šnipinėjimą Rusijos naudai, už ką jis nuteistas kalėti 12 su puse metų.
Rusų šnipų interesų zona siekia pirmiausia karinį sektorių – siekiama išmušti ne vien Estijos gynybines paslaptis, bet ir informaciją apie NATO karines bazes šalies teritorijoje. Rusijos žvalgyba taip pat siekia prieiti prie estų specialiųjų tarnybų informacijos, mėgina dirbti su rusų diaspora, siekdama nuteikti ją prieš Estiją.
Pastaruoju atveju pakankamai sudėtinga nustatyti skirtumą tarp legalios veiklos rusakalbių bendruomenėje ir žvalgybinės informacijos rinkimo. Kaip nurodoma Estijos apsaugos policijos (KaPo) naujausioje atsakaitoje (publikuojama kasmet), 2016-ųjų pradžioje suaktyvėjo Maskvos pastangos daryti įtaką Baltijos valstybėms, tuo tikslu įsteigiant Baltijos valstybių tyrimų asociaciją, kuri ateityje turėtų suvienyti šio regiono istoriją bei dabartinę situaciją nagrinėjančius tyrėjus.
Pasak ataskaitos, vis dėlto netrūksta požymių, kad tikrasis Asociacijos tikslas yra Rusijos interesų propaganda, siunčiant tipiškas Maskvos įtaką turinčias stiprinti žinutes apie rusakalbių diskriminaciją, istorijos klastojimą, probleminį Baltijos regioną ir pan.
Prezidento T.H.Ilveso vertinimu, vargu ar Estijoje pavyks išnaudoti rusakalbių faktorių, kaip kad Maskvai tas pavyko, pavyzdžiui Donbase, nes greta propagandos negalima išleisti iš akių medžiaginės gerovės faktoriaus. Estija yra ES narė, jos piliečiai, įskaitant rusakalbius, gali laisvai keliauti ir dirbti Europoje, pačioje Estijoje minimali pensija didesnė nei vidutinis atlyginimas Rusijoje, taigi žmonės nemato prasmės šlietis prie šios valstybės.
Vis dėlto žvalgybos veikia pagal savo rutininių taisyklių inerciją. Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) informacinio saugumo koncepcija priimta dar 1999 metų birželį, vienas pagrindinių jos punktų nurodo būtinumą užkardyti užsienio šalių valstybinę politiką, nukreiptą į politinių, ekonominių, karinių, ekologinių bei kitų procesų globalų monitoringą, taip esą siekiant vienašališko pranašumo.
2005 metų gegužės 12-ąją Rusijos valstybės dūmoje Federalinio saugumo biuro (FSB) direktorius Nikolajus Patruševas informavo apie jo tarnybos atskleistą Bratislavoje suplanuotą sąmokslą prieš Baltarusijos režimą, kitą dieną šią inforjaciją patvirtino baltarusių KGB, tokiu būdu „neprieštaraudamas“ N.Patruševo tarnybos kišimuisi į savo reikalus.
Po savaitės Kazachstano sostinėje Astanonje vykusiame NVS specialiųjų tarnybų vadovų susitikime FSB direktorius perspėjo kolegas dėl vadinamųjų „spalvotųjų revoliucijų“ pavojus, šiuo klausimu jį palaikė ne tik Baltarusijos KGB šefas, bet ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas.
Kremliaus siekis kištis ar net kontroliuoti politinę situaciją kaimyninėse valstybės akivaizdus, paskutinių metų istorija (Maskvos agresyvi politika Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu) akivaizdžiai patvirtina, jog Baltarusija jau nesiribojama.
Pasak tyrimų centro „Agentura.Ru“ dienraščio „Novaya gazeta“ užsakymu dar 2006-ųjų vasarį-kovą atlikto tyrimo, Baltijos šalys vienintelės posovietinėje erdvėje sugebėjo nuo nulio sukurti savo specialiąsias tarnybas, reguliariai keičiasi su Maskva personomis nongrata bei notomis taip pat dėl žvalgybinės veiklos, todėl įgijo Vakarų kolegų pasitikėjimą. Pasak tyrimo, Latvijoje ir Lietuvoje stiprios JAV, Estijoje – britų žvalgybos pozicijos. Beje, rusų kontržvalgybos vertinimu, mūsų šalyje jau tada buvo viena didžiausių JAV Centrinės žvalgybos valdybos rezidentūrų pasaulyje.
Baltijos šalys iš rytų pusės akylai stebimos jau kurį laiką, ta veikla neabejotinai tik intensyvės. 2015-ųjų lapkritį interviu radijui „Svoboda“ saugumo ekspertas Markas Galeottis nurodė apie reikšmingą kiekį Baltijos valstybėse rusų žvalgybai dirbančių „nelegalų“, kurie veikia ne po diplomatinės neliečiamybės priedanga. Ypač jų daug tarp vietos rusakalbių bei Baltijos šalis įvairiais pretekstais nuolat lankančių Rusijos piliečių.
Beje, Latvijos Konstitucijos apsaugos biuro vertinimu, 40 proc. Rusijos diplomatinės atstovybės Rygoje personalo yra šnipai.
Pasak eksperto, iki šiol vienos ES šalys buvo kietesnės rusų žvalgybinės rezidentūros bei propagandos atžvilgiu, kitos elgėsi nuosaikiau. Vieningos politikos trūkumu rusų specialiosios tarnybos naudojasi, žvalgybinę veiklą tiesiog kilnodamos iš vienos šalies į kitą. M.Galeočio vertinimu, ES turi veikti vieninga sistema su galimybe išsiųsti iš šalių tuos, ant kurių krenta ir menkas įtarimas šnipinėjimu, jei rusai atsakys (o jie paprastai atsako labai entuziastingai) – ką gi, ne problema.
Klasikinis pavyzdys – Čekija, kurios sostinėje Prahoje yra didžiulį kiekį personalo turinti Rusijos ambasada, pagal „svorį“ tikrai neatitinkanti šios valstybės dydžio. Čekų kontržvalgyba savo ataskaitose reguliariai nurodydavo, jog maždaug pusė personalo susijusi su rusų specialiosiomis tarnybomis, bet šalies politinė valdžia į tai beveik nereaguodavo. Tiesa, situacija jau keičiasi, čekai ėmė steigti rusų propagandai bei žvalgybinei įtakai tirti skirtus tyrimų centrus (pavyzdžiui, sausio 1-ąją Prahoje pradėjusį veikti Kovos su terorizmu ir hibridinėmis grėsmėmis centrą), ir jų balsas girdimas vis labiau.
Šia prasme Baltijos valstybės yra pakankamai ryžtingos ir nuoseklios ir net gali būti pavyzdžiu visai ES.
2017.07.14; 16:28
