25 nepriklausomos Lietuvos metai – ir jaunystės, ir prasidedančios brandos amžius. Kai 1990 metų kovo 11 dieną, pasirašius aktą "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", džiaugsmo šūkius skandavo visa tauta, tikėjomės, kad mūsų mažai valstybei branda ateis anksčiau.
Tik dabar aiškėja, kodėl taip neatsitiko. Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje pripažinusi Rusija greičiausiai tai padarė tik dėl akių. Apraizgiusi buvusias Sovietų Sąjungos respublikas KGB bei kitų specialiųjų tarnybų bendradarbiais ir susietas energetika, o iš dalies ir transporto sistema, Rusija dar tikėjosi susigrąžinti jas į savo imperiją.
Nepaklusniausios valstybės, ypač Lietuva, bandytos žlugdyti ekonomiškai ir politiškai. Tačiau atsilaikėme. Rusijos imperijos garbintojai šiandien vėl atvirai žvangina ginklais. „Bet mes jau suaugę ir subrendę, turime gerų draugų. Todėl net rusų tankai mūsų jau nebeišgąsdins“, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys istorikas dr. Arvydas Anušauskas.
Su juo "Lietuvos žinios" (http://www.lzinios.lt/) kalbasi apie Lietuvai kylančias slaptąsias grėsmes, galbūt net pavojingesnes už tankus ar Kalašnikovo automatus.
Istorija pasikartoja ne visada
– Prieš 25 metus dauguma lietuvių tikėjo, kad Lietuvai nebeteks susidurti su karo grėsme. Tačiau dabar Rusijos, įžeistos dėl prarastos imperijos, grėsmė akivaizdi. Galbūt istorija sukasi ratu – juk ir 1918-aisiais paskelbusi nepriklausomybę Lietuva ją prarado po 22 metų. Ar grėsmė šiandien būti okupuotiems – reali?
– Istorijos patyrimas yra svarbus, tačiau jis nebūtinai mus grąžina prie tokių pačių grėsmių. Pasaulis ir Lietuva per 75 metus neatpažįstamai pasikeitė. Kovo 11-oji mums suteikė galimybę atkurti valstybę ir pasinaudojant istoriniu patyrimu savo saugumą garantuoti gerokai patvaresnėmis priemonėmis. Narystė NATO ir Europos Sąjungoje yra garantija, kad Lietuva nebebus vėl okupuota. Tačiau Lietuva, matydama grėsmes, turi ruoštis ginti savo valstybę kartu su sąjungininkais.
– Daugumos bėdų, kurias patyrė Lietuva, kilo iš Rusijos. Kodėl šia šaliai svetimas taikus sambūvis?
– Rusija daugiau kaip septynis dešimtmečius neturėjo galimybės vystytis kaip kitos valstybės, jos piliečiai neturėjo pagrindinių žmogaus teisių bei laisvių, patyrė baisiausią terorą. Demokratijos laikotarpis buvo per trumpas, kad daug ką pakeistų. Visuomenei, kuri XX amžiuje ilgą laiką buvo priešiškai ugdyta Vakarų valstybių atžvilgiu, dabar vėl skleidžama dezinformacija. Tad Kremliaus valdovų agresyvumas ir tarptautinių sutarčių nepaisymas kyla dėl vidinių priežasčių.
– Bolševikinė ir komunistinė Rusija neabejotinai buvo žiauriausia imperija pasaulio istorijoje. Kodėl Lietuva, atsidūrusi po žiauriausios imperijos padu, neišnyko, išlaikė savo identitetą?
– Tautinis tapatumas nėra lengvai sunaikinamas, nes pirmiausia buvo saugomas šeimose. Net atsidūrę tremtyje lietuviai išlaikydavo savo tikėjimą, minėdavo savo šventes. Fizinis teroras sunaikino dalį visuomenės, apribojo likusios dalies vystymąsi, tačiau net nepalankiausiomis sąlygomis buvo išsaugoma pagrindinė žmones jungianti grandis – tautiškumas. Žinoma, totalitarinis režimas mėgino adaptuoti savo poreikiams dalį lietuvių istorijos, tačiau mūsų tėvai ir seneliai iki 1940 metų buvo „paskiepyti“ kitos istorijos sampratos. Istorija akivaizdžiai įrodo antidemokratinių sistemų silpnumą.
KGB „visagalybė“ – tik mitas
– Knygoje „KGB: visiškai slaptai“ rašote, kad Lietuvoje vadinamojo brandaus socializmo laikais vienu metu buvo galima sekti vos 2 tūkst. žmonių, nors gyventojų buvo apie 3,5 milijono. Ar tikrai dabar turėtume laisvę, jei sekimas būtų toks totalus, kaip aprašyta, pavyzdžiui, George'o Orwello knygoje „1984-ieji“?
– Turėčiau patikslinti, kad kalbu apie KGB sekimo galimybes. Tačiau jos neapima visų kontrolės priemonių. Agentūra, patikimi asmenys KGB kontrolės galimybes gerokai išplėsdavo. Kita vertus, vienvaldė komunistų partijos nomenklatūra garantavo dar platesnę visuomenės kontrolę, sukūrė žmogaus absoliučios priklausomybės nuo valstybės sistemą – pradedant menkai apmokamu darbu, baigiant gyvenamosios vietos, išvykimo į užsienį ribojimais. Tad negalima visko susieti vien su KGB galimybėmis, nes jos dar buvo papildomos kitų valstybinių institucijų kontrolės bei administracinės prievartos galimybėmis (vadinamojo KGB ir VRM tandemo).
– Teigiate, kad lietuviai sudarė vos 1,5 proc. tuometinės SSRS teritorijos gyventojų, tačiau net 10 proc. mūsų tautiečių buvo tarp tų Sovietų Sąjungos piliečių, kuriems sovietinis KGB taikė vadinamąsias profilaktikos priemones. Totalinio sekimo sąlygomis – tai labai daug. Ar lietuviai tikrai yra bebaimiai?
– Manyčiau, kad buvome ir esame tauta, kurią sunku uždaryti į narvą. Net baisiausio teroro metais lietuviai Sovietų Sąjungoje buvo pabėgimų iš tremties lyderiai (pabėgo ir nuolat slapstėsi keli tūkstančiai tremtinių). Vėliau šimtai žmonių siekė pralaužti geležinę uždangą, tūkstančiai nesirengė susitaikyti su komunistine sistema. Jau nekalbu apie ginkluotą pasipriešinimą, su kurio įtaka ir pasekmėmis komunistinis režimas kovojo visą savo gyvavimo laikotarpį, iki pat 1990 metų.
Dabar tai tapo Rusijos informacinių atakų dalimi, nes kartojamos visos komunistinių propagandininkų sukurtos klastotės ir dezinformacija apie ginkluotą pasipriešinimą.
– Tačiau nepaisant įspūdingų pasipriešinimo tradicijų, dalis Lietuvos gyventojų, ypač Pietryčių Lietuvoje, vis dar tiki KGB, jo teisių perėmėjo Federalinės saugumo tarnybos (FST) visagalybe?
– Galime tuo neabejoti – kadaise tikėjimas savo visagalybe ir vertimas ja tikėti visus Sovietų Sąjungos piliečius buvo vienas svarbiausių KGB įvaizdžio formavimo tikslų. „Visagalybės“ mitas leido užtikrinti visuomenės paklusnumą per baimę ir išvengti bet kokio, net spontaniško pasipriešinimo. Dabar tai transformavosi į sąmokslo teorijas apie viską apimančią ir nekontroliuojamą specialiųjų tarnybų invaziją į asmeninį žmonių gyvenimą per tariamai totalų klausymąsį. Baimės akys buvo didelės, bet dabar tai siečiau su noru dezinformuoti demokratinėje Lietuvoje veikiančią žvalgybą ir kontržvalgybą, pakirsti visuomenės pasitikėjimą joje dirbančiais žmonėmis.
Hibridinis karas – iš hibridinio KGB
– Ar šiuolaikinė FST daug paveldėjo iš savo pirmtako KGB?
– Federalinė saugumo tarnyba perėmė ir panaudojo visą KGB paveldą. Buvo laikotarpis, kai buvo griaunamas Felikso Dzeržinskio paminklas Maskvoje, tačiau dabar tie paminklai vėl atstatomi. Iš KGB pirmiausia buvo paveldėta hibridinio karo dezinformacinė dalis. Pagrindinės idėjos apie Baltijos šalis, jų praeitį, dezinformuojančios žinutės, nors ir modifikuotos, iš esmės remiasi KGB paveldu.
– Teigiate, kad 1990-aisiais Lietuvoje dirbo apie 6,5 tūkst. slaptųjų KGB agentų. Tačiau dar platesnis tinklas buvo nupintas iš vadinamųjų patikimų asmenų. Kas jie buvo?
– "Patikimi asmenys", kurie palaikė nuolatinius ryšius su KGB darbuotojais, dėl savo pareigų ar darbo pobūdžio taip pat turėjo liustruotis. Tačiau tai padarė mažuma. Net dabar, kai viešinami KGB dokumentai, buvę "patikimi asmenys" sugeba laimėti teismus „dėl garbės ir orumo“, nes tariamai nežinojo apie savo ryšių su KGB darbuotojais tikrąjį pobūdį. Esą manė, kad bendradarbiauja ne slaptai, o viešai.
Sunku pasakyti, ką kiekvienas iš jų daro dabar. Tačiau ne vienas jų sėkmingai naudojosi demokratinės Lietuvos suteiktomis galimybėmis ir žmonių geranorišku užmaršumu – susikūrė ir plėtė verslą už Europos Sąjungos pinigus, dirbo savivaldos institucijose ir t. t. Žinoma, jų nėra dauguma, tačiau šie žmonės niekur nedingo.
– Ar yra bent apytikriai duomenys, kiek Lietuvos piliečių gali šiandien veikti dabartinės Rusijos FST naudai?
– Dalis Rusijos informacinio karo būgnams savo dūdele pritariančiųjų labai sąmoningai bendradarbiauja su putiniškos „našistų“ (nuo rusų k. žodžio „naši“ – „savi“) propagandos ruporais. Jų motyvacija labai įvairi – nuo materialinės naudos iki savo antieuropietiškos, antiamerikietiškos ar antidemokratinės pozicijos realizavimo. Šioje srityje Lietuvoje Rusijai sąmoningai dirba vos kelios dešimtys žmonių.
KGB ir FST dezinformacijos nesuklaidino
– Vienas svarbiausių hibridinio karo elementų yra dezinformacija. Savo knygoje aprašote kai kuriuos atvejus, kai KGB šį ginklą naudojo, pavyzdžiui, aktyviausiems Sąjūdžio veikėjams kompromituoti. Tarkim, iki šiol populiarus gandas apie „KGB agentą Tomą“. Kaip paprastam žmogui suprasti, „kas yra kas“?
– Žmonės turi galimybę patys daryti kai kurias išvadas, aš tik padedu susigaudyti įvykių grandinėje, surasti kai kuriuos paaiškinimus, atskleisti KGB tikslus ir galimybes. Juk jei miniu KGB intencijas dabar garsių žurnalistų ar žiniasklaidos priemonių savininkų atžvilgiu (Vito Tomkaus, Rimvydo Valatkos, Artūro Račo), šių žmonių nestatau į vieną gretą.
Kiekvieno jų atžvilgiu KGB vykdė skirtingas operacijas ar kėlė sau skirtingus uždavinius. Kol kas tik miniu, tačiau ateityje, matyt, teks aprašyti kelių buvusių KGB darbuotojų dabar vykdytas dezinformavimo operacijas, į kurių tinklą pateko ir pora gana žinomų žiniasklaidos darbuotojų.
– Ar didelę įtaką buvę KGB darbuotojai daro šiandieniniam Lietuvos politiniam ir ekonominiam gyvenimui? Ar veikdami išvien su Rusijos FSB ar kitomis priešiškų valstybių tarnybomis jie dar gali pakeisti Lietuvos kelią?
– Negalima perdėti KGB darbuotojų įtakos, nes daug kas pasikeitė. Buvo laikotarpis, kai 1990-1997 metais jie buvo aktyvūs versle, masiškai kūrė saugos tarnybas. Buvo vidutinio rango KGB karininkų, kurie įkūrė sėkmingai veikusias įmones informatikos, energetikos ir kitose srityse ar tapo verslo konsultantais. 1999 metais įvedus apribojimus „buvusiesiems“ dirbti krašto apsaugos ir teisėsaugos institucijose, didesnę dalį ten dirbusių buvusių KGB darbuotojų atribojo nuo įtakos valstybės institucijoms.
Vis dėlto reikia suprasti, kad KGB darbuotojai niekur neišnyko. Kai kurie jų emigravo, didelė dalis – jau pensininkai, mažesnė dalis tapo verslininkais. Jie išlaiko tarpusavio korporatyvinius kontaktus, bet pakeisti Lietuvos strateginių apsisprendimų jie negali. Taip, dabar, esant nelengviems santykiams su Rusija, vienas kitas KGB darbuotojas aktyvuojamas dalyvauti dezinformacinėse akcijose. Pirmiausia taikoma į Kovo 11-osios Lietuvą kūrusius politikus.
Tačiau tai negali susilpninti Lietuvos, kurios visuomenė tikrai aktyviai reaguoja į Rusijos dezinformacines atakas ir per 25 metus gerokai pagilino savo šalies praeities, jos istorijos pažinimą.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas, parlamentaras Arvydas Anušauskas, Seimo Nacionalinuio saugumo ir gynybos komiteto narys.
2015.03.09; 08:45
