Net praėjus beveik ketvirčiui amžiaus vis dar nerimaujama dėl to, kokią įtaką „buvę“ Sovietų Sąjungos KGB darbuotojai šiandien daro Lietuvos politiniams ir ūkiniams procesams, piliečių nuostatoms. Ar gali būti, kad jie toliau dirba mūsų šaliai priešiškų valstybių žvalgyboms, verbuoja naujus agentus? Šis klausimas ypač aktualus dabar, kai vyksta Rusijos pradėtas hibridinis karas su Vakarais.
Dalį atsakymų į panašius klausimus dėl KGB galima rasti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario dr. Arvydo Anušausko naujoje knygoje „KGB. Visiškai slaptai“. Ją autorius pristatys vasario 21-ąją Knygų mugėje.
Kalbėdamas apie buvusių kagėbistų įtaką dabartinės Lietuvos gyvenimui, A. Anušauskas tikino, kad kai kurie jų dabar yra politikoje, net tarp vienos nedidelės partijos vadovų.
Perimti KGB metodai
– KGB yra beveik amžina tema. Ką tik Londone prasidėjo atviras teismas dėl buvusio Rusijos KGB ir jos tradicijų perėmėjos Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotojo Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo. Savo knygoje kalbate apie įvairiausius KGB veiklos aspektus. Kiek praeitis atsispindi dabartyje? Ar KGB palikimo saugotoja FST perėmė šios tarnybos metodus?
– Gal ne KGB yra amžina tema, o mūsų santykis su praeitimi, kurią KGB kadaise galėjo radikaliai pakeisti. A. Litvinenkos nunuodijimas yra precedento neturintis įvykis XXI amžiuje. Tačiau galima prisiminti, kad Rusija daugelį metodų buvo išbandžiusi su čečėnais – vieni jų lyderiai buvo nušauti, kiti susprogdinti, nunuodyti. Prieš dešimtmetį Katare buvo susprogdintas buvęs Čečėnijos viceprezidentas Zelimchanas Jandarbijevas, dėl to buvo sulaikyti Rusijos agentai.
Radioaktyviųjų medžiagų panaudojimas 2006 metais Londone parodė, kokių naujų grėsmių gali kilti net tokioje šalyje kaip Didžioji Britanija. Specialistai mano, kad Rusijoje dabar yra perimti KGB naudoti politinių priešininkų likvidavimo metodai. Pagaliau, KGB niekada neatsisakė specialių cheminių priemonių naudojimo savo veikloje.
– Ar turite galvoje lietuvių partizanų gaudynes ir žudynes agentams naudojant psichotropines ar narkotines medžiagas, migdomuosius?
– Ne tik tai, nors tos priemonės pavadinimu "Neptun" buvo naudojamos iki šeštojo dešimtmečio antrosios pusės. Paskutinės žinios apie Lietuvoje KGB panaudotas chemines psichotropines medžiagas siekia 9-ojo dešimtmečio vidurį.
Beje, jas naudojo iš Maskvos atvykusi KGB komanda, stebint ir prižiūrint vietiniams KGB darbuotojams. Bet tai žinomi atvejai. O kas galėjo atsitikti žmogui, paveiktam psichotropinių medžiagų, niekas dabar neatsakys. Kaip niekas neatsakys, ar kai kurios tuo metu pagarsėjusios savižudybės ir mirtys nebuvo jų panaudojimo pasekmė. Juk bylas tirdavo komunistinės nomenklatūros prokuratūroje atstovai, kurie paskui galėjo daryti ir partinę karjerą.
Buvę kagėbistai tapo politikais
– Vienas knygos skyrius vadinasi "Nomenklatūros medžiotojai prieš disidentus". Ar tai reiškia, kad buvo neformaliai derinamos persekiojimo akcijos?
– Iš tikrųjų nomenklatūros medžiotojų būreliai buvo labai svarbūs: jiems priklausė žmonės, tuo metu realiai turėję Maskvos deleguotą valdžią savo rankose. Centro komiteto (CK) biuro nariai ir KGB vadovai priklausė aukščiausio rango medžiotojų būreliui, galėjo neformaliai keistis informacija. Juk pirmojo sekretoriaus medžiotojų būrelyje savo vietą turėjo KGB pirmininkas, o kitame medžiotojų būrelyje šalia CK antrojo sekretoriaus medžiojo sovietiniai ministrai ir iš Maskvos atsiųstas LSSR KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Pagaliau visi KGB darbuotojai buvo Komunistų partijos nariai, partijos atstovams buvo teikiama informacija apie disidentus, organizuojamos bendros kompromitavimo ir dezinformavimo akcijos.
– Sakoma, kad buvę KGB darbuotojai pensijas gauna iš Maskvos, o tai juos verčia tylėti apie savo ankstesnę veiklą. Ar pavyko prakalbinti buvusių KGB darbuotojų, agentų?
– Šią temą tyrinėju 25 metus, per šį laikotarpį teko perversti tūkstančius KGB dokumentų, kalbėtis su buvusiais agentais, kurie neslėpė savo praeities.
Su KGB darbuotojais – sunkiau. Tačiau teko ir juos pakalbinti bei tam tikrą jų informacijos dalį panaudoti knygoje. Tik norėčiau pabrėžti, kad kaip tyrinėtojas nesistengdavau iš jų išgauti kokių nors agentų ar patikimų asmenų pavardžių, nebent jie patys pasakodavo. Tačiau pateiktą informaciją patikrindavau, ieškodavau kelių nepriklausomų šaltinių. Ne visas šis darbas atsispindi knygoje. Juk ir dabar Lietuvoje esama žmonių, kuriems ši tema yra nemaloni, sukelia įvairiausių aistrų.
– O kas tie žmonės? Politikai, valdininkai, mokslininkai, menininkai? Knygoje pateikiate pavyzdžių, kaip KGB mėgino į savo pusę patraukti ir tuometės žiniasklaidos atstovus?
– KGB prisilietimas kiekvienam buvo vis kitoks. Vienus kvietė dirbti etatiniais darbuotojais. Knygoje pateikiu pavyzdį apie tai, kaip KGB tikrino dėl tinkamumo dirbti tarnyboje dar studijų Vilniaus universitete metu. Pirmiausia buvo renkama informacija apie asmenį.
Beje, Liustracijos komisija svarstydavo ir šiuos atvejus. Paprastai priimdavo sprendimus, kad tie asmenys slapta nebendradarbiavo arba bendradarbiavimui konstatuoti neužtenka dokumentų. Yra pačių įvairiausių žmonių, visų profesijų atstovų.
Kai kurie jų dabar yra politikoje, net tarp vienos nedidelės partijos vadovų, bet viešai jie nemini, jog buvo svarstyti Liustracijos komisijoje. Juk Liustracijos komisija ne indulgencijas išduodavo, o konstatuodavo savo turimų šaltinių skurdumą.
Iliuzinė visagalybė
– Kokias priemones, be įkalinimo, KGB dar naudojo sovietiniams piliečiams palaužti?
– Vadinamąją profilaktiką, kai žmogų galėdavo pasikviesti į KGB ir pagrasinti, kad šis nutrauktų veiklą, nukreiptą prieš režimą, atsisakytų „politiškai kenksmingų“ pažiūrų, perduotų įspėjimus ir grasinimus per agentūrą.
Esu suskaičiavęs, kad iki 1985 metų KGB Lietuvoje „profilaktiškai apdorojo“ daugiau kaip 9 tūkst. žmonių. Ir tai buvo dešimtadalis visoje Sovietų Sąjungoje KGB „profilaktiškai apdorotų“ žmonių.
Tarp tokių asmenų buvo ne tik disidentų, bet ir žmonių, aktyviai rašiusių skundus dėl partinės nomenklatūros savavaldžiavimo, pasakojusių politinius anekdotus, išsakiusių ketinimus pabėgti į užsienį ir pan. Iš jų dešimtadalis buvo tuomečiai eiliniai komunistai ir komjaunuoliai – nuo profilaktikos jie taip pat neišsisukdavo, jeigu patekdavo į KGB akiratį.
– Vis dėlto ar KGB buvo visagalė? Kokios buvo tikrosios šios tarnybos galimybės?
– Tai populiariausias klausimas, nes KGB visagalybė Sovietų Sąjungos laikais buvo labai intensyviai puoselėjama. To meto nuotykių filmai kūrė čekisto įvaizdį, kuris su realybe turėjo mažai ką bendra, bet puikiai veikė emociškai, formavo nenugalimos ir visur esančios bei viską galinčios institucijos įvaizdį.
Tam pasitarnavo iš KGB savo knygoms ir filmams medžiagą gaudavęs ir asmeniškai su SSRS KGB pirmininku Jurijumi Andropovu bendraudavęs sovietinių detektyvų rašytojas Julijanas Semionovas. Kadaise jis už 50 tūkst. rublių sukūrė scenarijų kino juostai “17 pavasario akimirkų“ (filmas ekranus pasiekė 1973 metais), vėliau pagal KGB medžiagą parašė scenarijų dar vienai propagandinei kino juostai “TASS įgaliotas pranešti…” (1984), vaidybiniams filmams apie čekistus “Valstybinis nusikaltėlis” (1964), “Rezidento likimas” (1970) ir taip toliau.
Vaidinti propagandinėse kino juostose buvo kviečiami ir lietuvių aktoriai, tarkime, Donatas Banionis. 1968 metais jis nusifilmavo Savos Kulišo filme “Ne sezono metas”, sukūrė KGB agento Konstantino Ladeinikovo vaidmenį. Įdomu, kad filmo konsultantas buvo Panfilovas, buvęs KGB nelegalas, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje. Jo tikroji pavardė Kononas Molodas, o Didžiojoje Britanijoje buvo žinomas kaip Gordonas Lonsdale'as). Jį britų žvalgyba suėmė Anglijoje dar 1961-aisiais.
KGB įvaizdį gerino net visuotinio deficito sąlygomis tarnybos darbuotojams ir agentams suteikiama išskirtinė socialinė padėtis, kai buvo mokamas pusantro ar net du kartus didesnis atlyginimas nei sovietų kvalifikuotiems darbininkams, taip pat galimybė keliauti į užsienį, kuris daugumai Sovietų Sąjungos piliečių buvo nepasiekiamas.
O realias KGB galimybes detaliau atskleidžiu knygoje, joje aprašau ir sovietų slaptosios policijos naudotas technines priemones. Tais laikais jos buvo modernios (infraraudonųjų spindulių signalizatoriai, aerozoliniai sekamo asmens žymekliai ir t. t.), tačiau ir jos nebuvo visagalės, kai sukildavo ištisos tautos.
FAKTAI
Per visą Sovietų Sąjungos slaptosios policijos KGB veikimo Lietuvoje laikotarpį, pradedant pokariu, per šią organizaciją perėjo apie 100 tūkst. žmonių. 1990 metais, kaip rodo tyrinėtojų duomenys, su KGB bendradarbiavo apie 6 tūkst. Lietuvos gyventojų. Dar apie tūkstantis buvo etatiniai slaptosios sovietų policijos darbuotojai. Apie 1,5 tūkst. slaptų KGB bendradarbių pasinaudojo Liustracijos įstatymu ir prisipažino slaptai bendradarbiavę su slaptąja sovietų tarnyba. Tačiau didžioji dalis buvusių slaptųjų agentų liustracijos išvengė ir savo praeitį iki šiol laiko paslaptyje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Arvydas Anušauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, knygos „KGB. Visiškai slaptai“ autorius.
2015.02.03; 08:29
