… vėl paslydo koja. Nuo kūlgrindos akmens. Iki juosmens panyrau į dumblą. Kranto nematyti. Vien liulanti bekraštė pelkė. Priešaky tarp baltų lelijų plūduriuoja pušelės it japoniški bonsai. Už nugaros alasas – vejasi griausmingai šaukdamas Laisvės partijos aktyvas, kodėl aš nepritariau vieno jų nario nuomonei, jog covid epidemija yra tarptautinės medikų mafijos afera, kodėl aš turėjau kitą nuomonę apie LGBT ir apie tai slapta pasikalbėjęs su socialdemokratu neva praradau savo partinę nekaltybę. Švininis vanduo, glitūs akmenys. Vėl išpylė karštis – jau trisdešimt devyni. Nejau covid? Dar dar iš paskutinių jėgų – tolumoje, regis, žalsvas krantas. Išlipęs atsisėdu ant akmens. Toli toli triukšmingai klega Seimo opozicijos eisena, tarsi M. K. Čiurlionio „Laidotuvių“ ciklo kopija. Opozicionieriai slinko lėtai, nes jų partinis reitingas buvo labai žemas – jokios galimybės patekti į Seimą per būsimus rinkimus.
O per kūną keliauja tai karštis, tai šaltis. Prakaitas žliaugia krūtine. Staiga imu prarasti nuovoką – kaktoje atsiveria trečioji akis ir ima nurodinėti: kvailumas – ne kvailio, o protingojo problema… emocijas fiksuok ant popieriaus iškart, kol įkvėpimas ieško tikrų žodžių… prisimink U. Eco ištarmę: „Atmintis – mūsų siela. Praradę atmintį prarandame sielą.“… įsidėmėk – mūsų gyvenimas pilnas absurdo, šis prasideda nuo juokingai mažų dalykėlių, o per durnumą jis materializuojasi į beveik neišsprendžiamą problemą… atsimink – masėms labai patinka vidutinio proto balsai… vadovaukis Merfiu – vaizduotė svarbesnė už protą… įsimink, kad asilas nesupranta ne tik lotynų, pagal Platoną, bet ir lietuvių kalbos…
Slogus sapnas pabudusį Gūtenmorgeną negreit sugrąžino į virusais knibždančią epidemiologinę ir politinę kasdienybę. Sukrėstas Gūtenmorgenas nepatikėjo apie jį užvaldžiusį trimatį regėjimą (politinį, socialinį, kultūrinį). Jo dvasinę būseną stiprino ištikimoji mokyklos metais įsisąmoninta mintis: gyvendamas naudokis neribotomis mąstymo ir įžvalgų galimybėmis. Kaip ir tas žavus A. Camus pastebėjimas „Didžios mintys ateina į pasaulį balandžių kojytėmis“. Gūtenmorgeną užvaldė neįtikėtinas kūrybinis įkvėpimas: rašysiu esė, interviu, dienoraščio knygą, kuri preliminariai vadinsis „Pyst! – ir aš Lietuvoje“. Mus, latvius, visad domino unikalūs lietuviški mąstymo, kultūros paveldo, politikos objektai ir subjektai. Pavyzdžiui, kaip lietuviai keturis dešimtmečius statė nacionalinį stadioną, kaip dešimt metų teismai jį griovė, kol nugriovė, ir vėl sostinės savivaldybė traukia statybos dainelę iš pradžių. Aš dar neįminiau lietuviškojo futbolo koncepcijos mįslės, kaip galima laimėti rungtynes nė karto nesmūgiavus į varžovų vartus.
Gūtenmorgenas prisiekė pagal R. Barthesą – nebus „teksto be laiko žymės“, tad iš pradžių tobulinsiu lietuvių kalbos žinias.
Gūtenmorgenas dar nepamiršo vakarykščių pergalingų „Lietkabelio“ krepšinio rungtynių. Jį tiesiog suglumino užrašas ant krepšininkų marškinėlių PANEVEZYS, net ir patys krepšininkai, pasivadinę kažkokiais maldunais, lipkeviciais, griciunais… Važiuodamas iš Rygos į Vilnių, jis visad pravažiuoja pro Panevėžį. Jam net toptelėjo mintis, jog šia internetiška lietuviška prokalbe norima suklaidinti užsieniečius krepšininkus ir jų trenerius, kad šie ilgai ieškotų tokio miesto Lietuvoje su mažai žinomais krepšininkais, kuriems lietuviškąją tapatybę atėmė sportinė apranga. O gal toks klaidinantis manevras padėjo Panevėžio krepšinio komandai laimėti tarptautines rungtynes. Rungtynes dažnai palydi tokie sporto komentatorių tekstai: suvertė į krepšį 71 tašką, pralaimėję nori atkeršyti, sutrypė „Maccabi“ krepšininkus, o NBA rungtynėse komanda sukratė 151 tašką …
Krepšinis, ta liguista lietuviškoji sporto religija, įdomi savo požiūriu į mus, latvius. Štai mūsų garsusis NBA krepšininkas Porziņģis lietuviškai, pagal baltiškąja tikrinių vardų rašybą, turėtų būti Puorzingis, o delfis jį pravardžiuoja – Porzingis, Porzingis, Porzingis… Susidariau nuomonę, kad lietuviškasis portalas mūsiškių pavardes verčia… iš anglų kalbos. Girdėjau, kaip vienos komercinės televizijos sporto komentatorius Krūminį per visas rungtynes neperstodamas vadino Krūminšu. Netgi kompozitorių Raimondą Paulą Lietuvoje kartais ima ir pavadina Paulsu.
Iškilmingai/skandalingai Kaune buvo atidarytas DARIAUS IR GIRĖNO STADIONAS. Džiaugiuosi, kad buvau pamalonintas latviškojo Delfi, kuris taisyklingai užrašė šio stadiono tikrąjį (koks ir turėtų būti) pavadinimą: S. Dariaus ir S. Girėno stadionas. Man dingojasi, kad toks stadiono pavadinimas yra grynų gryniausias sovietinis šleifas, kuomet buvo stengiamasi nuasmeninti iškiliuosius lietuvių tautos žmones. Panašiai sovietmety, 1984 metais, pietvakarių Pamyre buvo įvardyta Dariaus ir Girėno viršukalnė, Vilniuje taip iškreiptai pavadinta link oro uosto vedanti gatvė. Šiandien netgi Respublikos Prezidentas teikia Dariaus ir Girėno medalį su lakūnų portretais, bet lakūnai medalio averse yra bevardžiai. Tarsi jie būtų iš Gedimino ar Vytauto laikų.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija pritartų preciziškai tinkamai S. Dariaus ir S. Girėno rašybai, tačiau… „pavadinimą laiko tinkamu, nepeiktinu“. Štai kokia gyvybinga ir nepeiktina sovietmečiu iškreipta kalbinė informacija apie šiuos du iškilius lakūnus, kurių skrydį per Atlantą minėsime valstybiniu lygmeniu. Beje, kauniečiai Nepriklausomybės metais įkūrė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją. Mat, švietimo darbuotojai yra kur kas raštingesni už sporto funkcionierius, savivaldybės klerkus.
Nekantraudamas laukiu Konstitucinio teismo verdikto dėl „trijų raidžių“ įstatymo, kuriuo Seimas pažemino Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Šis politinis kalbos sistemos pritempimas prie lenkų kalbos paniekino fundamentaliąją ilgaamžę baltų kalbų prigimtį. Sužinojau, kad tai labai suglumino Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentą dr. Stefano M. Lanzą: „Nelieskite lietuvių kalbos. Išsilaikė gražiai netgi per okupacijos metus“… Politikams „kalbininkams“ jis primena: „tai ne tik nepagarba savo protėviams, bet ir atsainus požiūris į savo turtą.“ Vadinasi, į didžiausią konstitucinę vertybę – kalbą.
Pritariu S. M. Lanzai, kad lietuviai praranda priegaidžių nuovoką, nebemoka kirčiuoti. Tiesiog gėda klausytis seimūnų apie jų darbą komytetuose, parlaamente ginant saavininkų teises… Kaip ir Nacionalinis transliuotojas maistą visad pristato su tarp dantų grikšinčiais ingredientais…
Skaitydamas e. erdvėje lietuviškų žodžių rašybą reklaminiuose skelbimuose – būnu visiškai pasimetęs. Nebesuprantu, kodėl veiksmažodį, prieveiksmį, būdvardį, net ir jungtuką, dizaineriai rašo didžiąja raide. Gal pagal šią reklamos tradiciją „Kalbėkime Angliškai“…
Visa, kaip ir gyvoji gamta, turi tendenciją augti, didėti. Mažytis mažmožis per daugelį metų išauga, sustiprėja ir tampa velniškai rimta, kartais jau nebeišsprendžiama problema, tada imama skeryčiotis: nėra finansų, neturime specialistų… O kai kalba pakrypsta apie kalbą, ekonomikos ir inovacijų ministrė liepia „nemesti pinigų bet kur“. Užsispyrė ir jau metus įšaldė Europos Sąjungos lėšas skaitmeninei erdvei sulietuvinti. Balandžio 21-ąją Nacionalinis susivienijimas žada rinktis prie ministerijos ir ištarti ministrei „Ne“ dėl lietuvių kalbos niekinimo.
Žinau, kad po tokių atsivėrimų vėl sulauksiu piktų, net grasinančių komentarų: ko aš, ne lietuvis, kišuosi į lietuviškus reikalus. Gindamas savo nuomonę ar įžvalgą, pasitikėsiu savo biografu, dviejų knygų apie mane autoriumi, Baltijos Asamblėjos premijos laureatu Mariu Bėrziniu, ir vadovausiuosi Diogeno Laertiečio išmintimi: jei koks asilas įspirtų, nejaugi duočiau jį į teismą. Bet dėl kaimynų kalbos– neliksiu abejingas.
Esu laimingas pirmomis įžvalgomis politikos srityje. Pavyzdžiui, kaip 2022 metais prasiplėtė Lietuvos demokratija: valstybei vadovavo du Ministrai Pirmininkai ir trys Krašto apsaugos ministrai… Tikiu, šiais metais mano pastebėjimų ir būsenų lauką paveiks slinktys link naujų įžvalgos dimensijų. Ypač po rytdienos susibūrimo prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos.
2023.04.20; 13:30
