“Ateis laikas, kai Ukrainoje karininkas Jevhen Konovalec bus laikomas didvyriu”


Print

Oficialia Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių pradžios data laikoma 1991 m. gruodžio 12 d., tačiau šalių ir tautų ryšiai neprasideda vien oficialių dokumentų pasirašymu.

Bendrumas, siejantis mūsų tautas, turi šimtametę istorija, o ypatingas ryšys užsimezgė XX amžiaus pirmojoje pusėje.

XIX amžiaus pabaigoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, prasidėjęs ukrainiečių nacionalinis sąjūdis siekė sukurti nepriklausomą valstybę. Deja, ne vieną kartą XX amžiaus pradžioje skelbtos nepriklausomybės taip ir nepavyko įtvirtinti ilgesniam laikui.

Tačiau tarp daugelių valstybių padalinta ir išbarstyta ukrainiečių tauta beveik penkiasdešimt metų tvirtai gynė šį savarankiško valstybingumo siekį.

Ypač aktyviai į nacionalistines organizacijas ėmė burtis ukrainiečių emigrantai. Svarbiausios pabėgusių ukrainiečių inteligentų susibūrimų vietos buvo Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, Prahoje. Jevgenijus Konovalecas, nuo pirmųjų Ukrainos nepriklausomybės kovų formavęs ir vadovavęs Sečės šaulių pulkams bei rėmęs Simono Petliūros Vyriausybę kovoje su bolševikais, po Lenkijos ir Rusijos karo taip pat pasitraukė į Vakarus. 

Jau 1920 m. Konovalecas Prahoje sušaukė šaulių tarybą bei įkūrė Ukrainiečių karinę organizaciją (Ukrayins‘ka Viyskova Orhanizatsiya – UVO). Organizacijos tikslu buvo kova dėl Ukrainos, apjungiančios Vakarinę ir Rytinę jos dalis, nepriklausomybės. Didžioji dalis Ukrainos buvo okupuota sovietų Rusijos, kur siautėjo bolševikų teroras, todėl galimybės plėtotis pogrindinei UVO veiklai buvo daug palankesnės kitų šalių okupuotose, pirmiausia Lenkijai priklausiusiose Vakarų Ukrainos teritorijoje. Nors istoriografijoje UVO dažnai minima kaip ultranacionalistų organizacija, kuri terorą laikė priimtinu būdu Lenkijos valdžiai destabilizuoti, vis dėlto teroras nubuvo pagrindinis UVO tikslas. Jos veikla pirmiausia buvo nukreipta į ukrainiečių tautinės savimonės auginimą bei tautinio pasipriešinimo skatinimą, todėl daug dėmesio buvo skiriama propagandinei informacijai, žurnalų leidybai ir platinimui.

Gyvendamas užsienyje, J. Konovalecas rūpinosi UVO karių apmokymų organizavimo, taip pat ypač daug dėmesio skyrė leidybai. Ukrainiečių pogrindžio veiklos organizavimas ir palaikymas reikalavo resursų. Paramos šiai veiklai suteikdavo įvairios Vakarų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva. Tarpukario Lietuvos diplomatų atmintinės liudija, jog ukrainiečių siekiai buvo rimtai vertinami ir svarstomi Europoje. Petras Klimas, tuometinis pasiuntinys Paryžiuje, viename iš laiškų URM sekretoriui rašo: „Ukrainos klausimas Rytų Europos politikoj vis daugiau įgyja svarbos. Beveik visose Europos sostinėse kuriasi nepriklausomų ukrainiečių grupės, kurios nori visiškai nepriklausomos Ukrainos, sujungtos iš visų tiek Sovietų, tiek Lenkijos laikomų ukrainiečių žemių.“

Anot ukrainiečių istoriko Aleksandro Kučeruko, ukrainiečių ir lietuvių suartėjimo iniciatoriumi buvo Juozas Purickis, 1920-1921 m. buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras. Purickio planas buvo palaipsniui silpninti Lenkiją pasinaudojant į Lenkijos sudėtį įėjusių tautų nacionalinėmis organizacijomis, o vėliau, susiklosčius palankioms tarptautinėms aplinkybėms, –  susigrąžinti Vilnių. Vis dėlto atvirai remti ukrainiečius Lietuva vengė dėl tuometinių santykių su Sovietų Rusija, kurią taip pat laikė sąjungininke Vilniaus susigrąžinimo byloje. Ukrainiečiai siekė atkurti Ukrainą apimančią tiek Vakarinę, tiek Rytine jos dalis, o tai nebuvo palanku Sovietams.

Apie lietuvių atsargumą taip pat užsimenama ir Petro Klimo laiške ministerijai: „Suprasdami mūsų padėtį, kuri gali kelti keblumų korektiškumo atžvilgiu, kiek nepriklausomybės tikslas, taktingai remiamas, galėtų įžeisti Sovietų Vyriausybę, su kuria mes esame normaliuose santykiuose, – ukrainiečių nepriklausomininkų vadai nemėgina gauti paspirties visai savo akcijai, bet tik tai jos daliai, kuri nukreipta į atvašavimą Lenkijos okupuotų ukrainiečių. Suprastinus terminologiją, jie tikisi, kad mes atremsime antilenkiškąją jų akciją. Pranešdamas tatai, aš iš savo pusės manyčiau, kad mums reikėtų panašiomis sąlygomis sušelpti tuos ukrainiečius nepriklausomininkus. Šitokiose sąlygose Sovietų Vyriausybė neturėtų įžiūrėti čia kokio jai priešiškumo – nes mūsų pagalbos uždavinys būtų tiktai praplėsti mūsų kovą su lenkų imperializmu.“

Bendradarbiavimas su ukrainiečių išsivadavimo lyderiais vystėsi gana slaptai, todėl ir šiandien apie jį gana sunku rasti patikimų žinių. Anot A. Kučeruko, būsimas OUN vadovas Jevgenijus Konovalecas kartu su UVO šimtininku O. Duminimu (Думiним) pirmą kartą apsilankė Lietuvoje dar 1925 m. Čia jis turėjo eilę susitikimų, tarp kurių ir su Lietuvos Šaulių sąjungos vadovybe. Šio apsilankymo metu Kaune įsikūrė UVO atstovybė, o oficialiu atstovu paskirtas šimtininkas Ivanas Revjukas (psiaudonimu Bartovič).

Panašu, jog jau tuomet susitarta dėl žvalgybinės informacijos, kurią Lietuvai teiks UVO ir materialinės pagalbos iš Lietuvos pusės. Vienas pirmųjų tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – tai UVO dalinio Gdanske pagalba parplukdant į Lietuvos uostą du povandeninius laivus, kuriuos 1925 Lietuva įsigijo Vokietijoje. Lietuvoje tuo metu baimintasi, kad plaukiant pro Lenkijos pakrantę laivai gali būti paskandinti. O 1926 m. UVO žvalgyba įspėjusi Lietuvos vyriausybę dėl galimo Lenkijos išpuolio prieš Lietuvą, kuris buvo laiku sužlugdytas.

Ryžtingu posūkiu stiprinant Lietuvos ir ukrainiečių bendradarbiavimą, matyt, reikėtų laikyti J. Konovaleco apsilankymą Kaune, minint nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį. 1928 m. gegužės 14 d. juos pasitiko UVO atstovas Lietuvoje Revjukas, J. Purickis bei profesorius M. Biržiška. Ukrainiečiai dalyvavo atidarant Laisvės paminklą Kaune, o kitą dieną turėjo eilę susitikimų, kurių metu buvo kuriami konkretūs bendradarbiavimo planai. Tuo metu susitarta dėl Surmos, ukrainiečių propagandinio žurnalo leidimo, finansinių klausimų bei Lietuvos-Ukrainos draugijos įsteigimo. J. Konovaleco delegacija išvyko gegužės 18 dieną, tuo pačiu reisu, kuriuo Lietuvos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras vyko į Londoną.  Gali būti, jog traukinyje buvo toliau tęsiami pokalbiai apie galimą bendradarbiavimą.

Po to Berlyne apsilankius Lietuvos delegacijai, vadovaujamai M. Biržiškos ir J.Purickio, su UVO buvo susitarta, kad ukrainiečiai teiks Lietuvą liečiančią žvalgybinę informaciją iš Lenkijos. Ukrainiečiai įsipareigojo sekti lenkų karinių dalinių perdislokavimus šalia Lietuvos sienų, o Lietuva savo ruožtu apsiėmė materialiai paremti ukrainiečių veiklą. Jau 1929 m. Kaune buvo išleistos trys nedidelės UVO propagandinės knygelės bei knyga lietuvių kalba „Ukraina – svetimoje valdžioje“. Į Kauną buvo perkelta anksčiau Berlyne vykdyta „Surma“, kurios redakcijai vadovavo V. Martinecas (B.Mapтинець), leidyba. Ukrainiečių laikraštis buvo dešimtimis tūkstančių egzempliorių slapta platinamas Galicijoje.

Buvusio J. Konovaleco sekretoriaus prisiminimuose užsimenama ir apie tai, jog lietuviai finansiškai rėmė OUN veiklą: „Lietuviai dažnai paremdavo pinigais. Pulkininko pavedimu, 1937 m. aš per kurjerį paėmiau iš Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje 2500 dolerių OUN veiklai.

Tokios subsidijos buvo dažnos, jas dažniausiai perimdavo pulkininkas arba O. Senika (O.Сенника).“ Kita svarbi Lietuvos pagalba buvo lietuviški pasai, kurie ukrainiečiams buvo išduodami kaip Lietuos piliečiams. Juos turėjo J. Konovalecas bei dešimtys kitų UVO ir OUN narių. Ir nors vėliau, spaudžiama Vakarų Europos valstybių 1935-36 m. Lietuva buvo priversta nutraukti tokią pagalbą,  J. Konovalecas lietuvišku pasu galėjo naudotis iki pat žūties.

1929 m. Ukrainos karinei organizacijai (UVO) susivienijus su kitomis studentų ir emigrantų nacionalinėmis grupuotėmis ir įsikūrus Ukrainos nacionalistų organizacijai (ukr. Оpгaнизaцiя Українських Націоналiстів – OUN), J. Konovalecas tapo jos vadovu. Nors pagrindinė rezidavimo vieta buvo Ženeva, Lietuvos piliečio pasas J. Konovalecui leido laisvai judėti po Europos sostines ir vadovauti plačiai išsikerojusiai ukrainiečių pogrindinei veiklai. OUN tapo ją vienijančiu veiksniu, reprezentavusiu visą kovojančią ukrainiečių tautą ir kalbėjusiu vienu balsu. J. Kovovalecas buvo užmezgęs ryšius su daugeliu to meto žymių politikų ir valstybių vadovų, tačiau Vidurio Europos šalyse gyvenančiam OUN vadovui veikti nebuvo lengva.

Antroje – ketvirtojo dešimtmečio pusėje intensyvių veiksmų prieš OUN ėmėsi žvalgybiniai ir baudžiamieji Sovietų Sąjungos organai. Sovietų Rusijai Ukraina buvo gyvybiškai svarbi erdvė, be kurios būtų sunkiai įsivaizduojamas ne tik „revoliucijos“ eksportas į Vakarų Europą, bet ir pačios Sovietinės sistemos gyvybingumas buvusioje carinės Rusijos imperijos dalyje. Bolševikai niekada neketino atsisakyti Ukrainos ar suteikti jai daugiau autonomijos.

J. Konovalecui gyvenant Šveicarijoje, Lenkija ir Sovietų Sąjunga nuolat spaudė Šveicariją dėl jo išdavimo, o 1936 m. buvo mėginta jį nužudyti, tačiau tam sutrukdė šveicarų policija, areštavusi sovietų agentą Normaną kartu su jo bendrais. Todėl, raginamas Šveicarijos vadovybės, 1936 metais J. Konovalecas su šeima persikelė gyventi į Romą. Romoje Konovalecų šeima artimai bendravo su Lietuvos pasiuntinio, buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, Valdemaro Černeckio šeima. Konovaleco sūnus Jurijus lankė prancūzų mokyklą, kur mokėsi daugiausia diplomatų vaikai. Šią mokyklą lankė ir Valdemaro Černeckio vaikai.

Kaip prisimena ambasadoriaus sūnus Algirdas Černeckis, jie su Konovaleco sūnumi, artimai bendravo, sėdėjo viename suole ir kartu ruošdavosi pamokoms. A. Černeckis atsiminimuose taip pat mini ir tą 1938 m. dieną, kai iš savo draugo sužinojo apie Roterdame sovietų agentų įvykdytą jo tėvo nužudymą. Lietuvos ambasada tuomet skubiai parūpino vizą poniai Konovalec išvykti į Roterdamą.

Ilgas bendradarbiavimo laikotarpis tarp ukrainiečių ir lietuvių neabejotinai suformavo ir gilius emocinius ryšius. 1932 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys JAV B.K. Balutis, prisimindamas Lietuvos ambasadoje Amerikoje surengtą priėmimą ukrainiečių choro pasirodymų JAV proga, rašė: “Kreipdamasis į svečius ir pareikšdamas jiems tradicinį Lietuvos ir Ukrainos tautų draugingumą, kuris išlaikė visus ilgamete istorijos bandymus, aš pareiškiau džiaugsmo, kad Lietuvos atstovas turi progos būti čia, Lietuvos teritorijoj, šeimininku ir pavaduoti laisvos Ukrainos atstovą – kol jo čia nėra, – pareikšdamas drauge viltį, kad kova už laisvą Ukrainą bus pagalios apvainikuota laukiamu pasisekimu.“ Akivaizdu, jog Lietuvos diplomatai tikėjo tvirtu ukrainiečių nepriklausomybės siekiu, tikėjo, jog Ukraina ateityje taps savarankiška valstybe.

1938 m. sakydamas kalbą žuvusio Ukrainiečių nacionalistų organizacijos vadovo J. Konovaleco garbei, ambasadorius Valdemaras Černeckis buvo įsitikinęs: „ateis laikas, kai Ukrainoje jis bus laikomas didvyriu.“ Vis dėlto per ilgą okupacijos laikotarpį sovietinio pasakojimo sukurti mitai šiandieninėje istoriografijoje bei istorinėje sąmonėje dažnai neleidžia pamatyti tikrojo ukrainiečių išsivadavimo judėjimo pobūdžio ir mąsto: išsikeltų valstybingumo tradicijos puoselėjimo tikslų, aukšto lygio karinės organizacinės struktūros, būdingos valstybinei armijai ir to, jog tai buvo visiškai savanoriškas pilietinis judėjimas, rodantis tuometinę ukrainiečių kaip politinės tautos brandą. II pasaulinio karo metu ukrainiečių nacionalinis sąjūdis peraugo į platų antihitlerinį pasipriešinimą, o vėliau peraugo į vieną didžiausių antisovietinio pasipriešinimo židinių visoje Rytų Europoje. Tokio mąsto pilietinis judėjimas nebūtų išlikęs taip ilgai, jei nebūtų susikūręs tvirtas pasipriešinimo branduolys – valstybingumo ir nepriklausomybės siekusi politinė tauta.

Deja, visa ši tautinės brandos laikotarpio istorija kartu su tautos didvyrių vardais ir šiandien yra mažai žinoma, o jos tyrimus apsunkina susiformavę istoriniai mitai.

Nuotraukoje: Ukrainos nacionalinis didvyris Jevhen Konovalecas.

2014.06.21; 09:55

 


Prisijunkite prie diskusijos