Gruodžio 17 dieną Vilniuje įvyko Tautininkų sąjungos atkuriamasis suvažiavimas. Į Lietuvos politinę erdvę sugrįšta Tautininkų sąjunga. Kokie šios politinės jėgos tikslai ir uždaviniai? Su Tautininkų sąjungos pirmininku, Seimo nariu Gintaru Songaila kalbasi visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Pirmiausiai noriu pasveikinti atkūrus Tautininkų sąjungą. Mano supratimu, šiandieninei Lietuvai labai trūksta partijos, kuri daug dėmesio ir jėgų skirtų būtent tautiškumo, lietuviškumo puoselėjimui. Kitoms partijoms ši tema, deja, mažai berūpi. O jei ir rūpi, tai rūpi daugiau teoriškai, nei praktiškai. Šitaip sakydamas omenyje pirmiausiai turiu konservatorius – krikščionis demokratus.
Ačiū už sveikinimus. Tautininkų sąjunga Lietuvai būtina, o šiandien – ypač reikalinga. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad kitoms partijoms lietuvybės likimas nerūpi. Kaip antai, reikia skirti daugumą TS-LKD narių, kurie artimi tautininkams, ir užsisenėjusią šios partijos pirmininko A.Kubiliaus aplinką, kuri į tautiškumą neretai tik atsižvelgia, suprasdama vyraujantį daugumos požiūrį (be to, dar šiek tiek gerbia ir savo garbės pirmininką). Todėl labai svarbi mūsų, tautininkų, misijos dalis –žadinti lietuvišką dvasią ir bendradarbiauti su visomis Lietuvai lojaliomis politinėmis jėgomis tautos gerovės labui.
Ar tiesa, kad suvažiavimui specialiai pasirinkote gruodžio 17-ąją? Šitaip pabrėžėte, kad 1926-ųjų gruodžio įvykius vertinate kaip “neišvengiamą naudą”? Pasirinkdami šią dieną akcentavote, kad anų laikų veiksmai apsaugojo Lietuvą nuo grėsmingai prisiartinusio kracho?
Buvome numatę steigiamojo-atkuriamojo suvažiavimo datą gruodžio viduryje. Pastebėjome, kad gruodžio 17 diena ir būtų tinkamiausia. Manome, kad esminių pasikeitimų valstybei tuomet, prieš 85 metus, reikėjo. Esminių pasikeitimų valstybės politikoje reikia ir šiandien. Gali būti, kad šiandieninė padėtis yra netgi sunkesnė, nei tuomet. Kaip tik dėl to, kad jos pakeisti vien tik ryžtingi valios veikimai nepadės. Valstybę atgaivinsime tik kai grąžinsime į tikrovę konstitucinį tautos valios principą, tautos tikėjimą, kad ji turi savo valstybę, kuri tarnauja bendram labui.
Taigi, kaip nebūtų kam nors keista, tačiau šiandieniniai tautininkai – itin radikalūs demokratai. O tai, ką turime šiandien – sunku pavadinti tikra demokratija. Ką turėjome iki 1926 metų – taip pat sunku būtų pavadinti demokratija. Be to, reikia gerai suprasti vieną dalyką – jeigu iškiltų tiesioginės grėsmė tautos ir valstybės, o kartu ir demokratijos likimui, tautininkai ir vėl būtų tarp pačių pirmųjų valstybės gynėjų. Valstybės Nepriklausomybė – pirmiausia. Be jos nebeliktų ir jokios demokratijos.
Dabar, prabėgus kelioms paroms, jau, tikriausiai, galite tarti keletą apibendrinančių žodžių apie atkuriamojo suvažiavimo rezultatus. Ką byloja praėjęs šeštadienis? Lietuvių, kuriems rūpi lietuviškumo reikalai, užtektinai daug? Šioms aktualijoms neabejingųjų Lietuvoje daugėja?
Mūsų, tautininkų, jau daugiau, nei sudarant prisijungimo prie Tėvynės Sąjungos sutartį. Ir mes jau žinome, kad būsime viena iš gausiausių politinių partijų. Dar daugiau, mes neapsiribosime tik „savuoju daržu“. Padėtis valstybėje verčia telkti kuo platesnį bendradarbiaujančių politinių ir pilietinių jėgų frontą. Suvažiavime kalbėjome, jog nesutinkame su tais, kurie lietuviškos savasties puoselėjimą laiko tik atskiru siauru uždaviniu. Mes manome, kad tai – visaapimanti, pirminė sąlyga. Tikime, kad šiandien jau daugeliui piliečių tapo aišku, kad be pasišventimo toms vertybėms, kurios sudaro valstybės pamatą, jokios gerovės nesukursime.
Būtų ypač džiugu, jei Tautininkų sąjunga taptų patraukli jaunimui.
Tarp mūsų tikrai daug naujos kartos politikų. Manau, tai tik padidins pasitikėjimą tautininkais. Mes jaučiame atsakomybę, kad jaunimas būtų įtrauktas į politinį valstybės gyvenimą, įgytų patirties, tobulintųsi ir kartu įneštų į mūsų veiklą daug maksimalistiškos dvasios.
Globalistinės jėgos, kurios į tautiškumą žvelgia kaip į atgyveną, nėra tikriausiai labai skaitlingos, tačiau jos turi užtektinai lėšų ir įtakingų masinių informavimo priemonių, kuriose gali dėstyti savo poziciją. Ar pavyks konkuruoti su globalistais viešojoje erdvėje?
Mes su jais nekonkuruojame. Nes jie – visiškas nesusipratimas. Mes tikime lietuvių tautos gyvybingumu, mes tikime visais Lietuvos piliečiais, kurie save sieja su Lietuva. Mes žinome, kad tauta – tai tikras, gyvas, vienijantis, kuriantis dalykas. Ši kuriančioji dvasia negali būti net lyginama su jūsų minimais visa griaunančiais ar tirpdančiais reiškiniais.
O jei jūs turite omenyje konkrečias Lietuvos politines partijas, kurios serga anarchistiniu liberalizmu, tai pagrindinis mūsų ir jų skirtumas kai kam gali būti labai netikėtas. Jie žūtbūtinai rūpinasi savo asmeniniu patekimu į valdžią, o mes nuo to kaip tik esame dvasiškai laisvi. Mes patys – nebijome pralaimėti. Mums svarbu, kad laimėtų mūsų vertybės ir mūsų tikslas. Blogis laimi tuomet, kai kas nors ima bijoti dėl savo asmeninio kailio. Mes, tautininkai, nesusigūžėme, būdami jungtinėje partijoje, kuria manipuliuoja norintys patogiai gyventi funkcionieriai (jų ginklas – interesas šiltai vietelei). Siūlome ir visai tautai nesusigūžti, nemenkinti savęs, nepasiduoti korumpuotai sistemai.
Man patinka pozicija tų lietuvių, kurie dėl lietuviškųjų nesėkmių, sakykim, Vilniaus krašte, kaltina ne tiek agresyvią Varšuvos poziciją, o būtent saviškius politikus, per daug lengvai pasiduodančius spaudimui ir šantažui. Kad mus niekina, šmeižia, ignoruoja, pirmiausiai kalti ne tie, kurie taip elgiasi, o mes patys, nes leidžiamės stumdomi.
Neturiu ką bepridurti. Jūs tik pakartojote tai, ką mes ir sakome. Visos galimos grėsmės tampa tikromis grėsmėmis daugiausia dėl mūsų pačių sumaišties ar silpnumų. Tą patį galima pasakyti, kaip antai ir apie Europos Sąjungą, kuri tampa keistu tautų katilu su ryškėjančia valia kurti supervalstybę. Ją pačią kaltinti būtų nesusipratimas. Mes jau seniai turėjome susirūpinti, kokia yra mūsų pačių, Lietuvos vizija ir konkreti politika (tautininkai savo išsamų požiūrį buvo išdėstę jau 2006 metais).
Per septynerius metus jau daug kam turėjo paaiškėti, kad vien pats buvimas Europos Sąjungoje nei suklestėjimo, nei saugios ateities neatneš. Iki šiol, mes, lietuviai, taip ir neradome būdo, kaip veikti, kad naujomis istorinėmis sąlygomis tik stiprėtume, o ne vien dūsautume, kad nebeišgyvensime, atidavę valstybę į švaistūnų ar net grobstytojų rankas.
Kokios pagrindinės atkurtos Tautininkų sąjungos programinės nuostatos ir uždaviniai? Kokių temų ketinate imtis artimiausiu metu? Kas, Jūsų manymu, šiandien aktualiausia ir svarbiausia?
Mūsų atnaujintoje tautininkų bendrojoje programoje – tautos ir valstybės stiprinimo, ūkio gaivinimo ir jo pažangos, krašto apsaugos ir tarptautinio bendradarbiavimo uždaviniai. Tai dar ne artimiausios veiklos programa, kurią, beje, mes būsime jau parengę ir patvirtinsime netrukus po partijos įregistravimo atskiroje konferencijoje arba netgi dar viename suvažiavime, kuriame gali tekti svarstyti daugelį strateginių ir taktinių klausimų.
Suprantama, kad iš bendrųjų mūsų nuostatų esame nesunkiai atpažįstami – pagrindiniai yra nacionalinės kultūros, švietimo, socialinės darnos siekiniai. Jie yra pakankamai konkretūs. Juos mes ir iki šiol gynėme ne žodžiais, o darbais. Ekonominėje politikoje mūsų skiriamasis bruožas – žymiai aktyvesnis valstybės dalyvavimas, investavimas į pažangius projektus, valstybės nuosavybės įmones, bei valstybės kontrolės išlaikymas ar jos atkūrimas strateginiuose objektuose.
Mokesčių politikoje esame atsargūs, nesiūlome jų kaitalioti, numatome lankstesnį, tačiau pagrįstą lengvatų politikos naudojimą. Viskas turi būti nukreipta į viduriniojo tautos sluoksnio stiprinimą, smulkaus ir vidutinio verslo suklestėjimą. Visgi manome, kad liberali politika šiek tiek nuvairavo Lietuvą į šalį. Perskirstomoji bendrojo nacionalinio produkto dalis Lietuvoje turėtų būti ne mažesnė kaip Latvijoje ar Estijoje.
Kokių šalių giminingos partijos Jus pasveikino atkūrus Tautininkų sąjungą?
Mus pasveikino Latvijos ir Gudijos giminingos partijos. Kai kam gali būti keista, kad mėginame megzti ryšius ir su Lenkijos bei Rusijos panašios krypties politinėmis jėgomis, kurios neserga šovinizmu. Aktyviai dirbsime su bendraminčiais vidurio ir vakarų Europoje (jau tiesiame bendradarbiavimo tiltus Vengrijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, planuojame – Suomijoje, Belgijoje ir kitur).
Su kokiomis politinėmis Lietuvos jėgomis manote galėsiantys produktyviai bendradarbiauti? Su konservatoriais – krikščionimis demokratais tikriausiai bus sunkiau rasti bendrą kalbą?
Žalieji, nacionalcentristai, krikščionys bei neprisijungę krikščioniškieji demokratai, valstiečiai liaudininkai, jaunalietuviai – mums artimiausi. Įdomus bendradarbiavimas ir su nacionalinius interesus gerbiančia netgi ir kairesne jėga – Lietuvos socialdemokratų sąjunga. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai buvo ir lieka mums idėjiškai artimi. Vertybinis konfliktas įvyko ne su šia partija, bet su jos dabartiniu vadovu, kuriam vos ne vos pavyko įtikinti daugumą jungtinės partijos narių, kad jis yra tinkamas jos lyderis ir tinkamas Vyriausybės vadovas.
Vytauto Visocko nuotraukose: parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila ir keletas akimirkų iš Tautininkų sąjungos atkuriamojo suvažiavimo.
2011.12.19
