Tai tiek ir tevertos mūsų specialiosios tarnybos…


Print

Atidžiai perskaičiau pastarosiomis dienomis spaudoje pasirodžiusius pranešimus, jog “Lietuvos ryto” žurnalistei Laimai Lavastei teismas liepė atskleisti informacijos šaltinį.

Galimą teismų korupciją savo publikacijose narpliojanti žurnalistė L.Lavastė tvirtina nūnai turinti rimtų nemalonumų. Pasirodo, lietuviškoji Temidė, užuot savo turimomis priemonėmis pradėjusi tirti L.Lavastės publikacijose nurodytas galimas blogybes, ėmėsi atakų prieš pačią žurnalistę. Vaizdžiai tariant, puolė prievartauti žurnalistę, reikalaudama, kad ši kuo skubiau papasakotų, kas gi tas asmuo, suteikęs jai informacijos apie galimą korupciją Lietuvos teismuose.

Tyrimą po L.Lavastės publikacijos inicijavo Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis. Aukščiausiojo Teismo teisėjas J.Prapiestis viešojoje erdvėje tvirtina negalėjęs kitaip pasielgti. Suprask, mesti kaltinimai – rimti. Todėl reikia kuo skubiau išsiaiškinti, kas ir kaip. Tokia teisėjo pozicija – suprantama. Tačiau ji – nebe trūkumų

Juk informacijos šaltinio atskleisti L.Lavastė neskuba ne vardan užsispyrimo. Neskuba, nes turi ne mažiau rimtų argumentų. Žurnalistė L.Lavastė mano, kad skandalingą informaciją jai patikėjęs teisėjas ne šiaip sau slepia savo pavardę. Savo pavardę slepia jis tikrai ne dėl to, kad, sakykim, norėtų pasirodyti esąs labai reikšmingas. Nenori nurodyti pavardės dėl to, kad bijo represijų. Bijo galimai korumpuotų teisėjų keršto. Bijo prarasti gerai apmokamą darbą ir socialines garantijas. Nejaugi neaišku, kad būtent tokia skandalingą informaciją pateikusio asmens reakcija – natūrali? Ne tik natūrali, bet ir atskleidžianti tikrąją Lietuvos kaip teisinės, demokratinės valstybės būseną. Jei visa tai, apie ką rašė L.Lavastė savo rašiniuose, – teisybė, vadinasi, tiesą viešai išguldyti šiandien Lietuvoje jau bijo netgi teisėjai.

Taigi L.Lavastė mananti, jog skandalingąją informaciją suteikęs asmuo slepia savo pavardę bijodamas represijų. L.Lavastė turi pagrindo manyti, jog teisėsauga nori susidoroti su jos informatoriumi. Ši L.Lavastės versija man atrodo įtikinama. Bent jau įtikinamesnė už tų teisėjų ir teisėsaugos pareigūnų tvirtinimus, esą be informacijos šaltinio identifikavimo neįmanomas tolimesnis tyrimas.

Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog L.Lavastė mūsų teisėsaugos pareigūnų jau ne vieną sykį buvo apklausta dėl kilusio skandalo. Apklausos pačiai žurnalistei pasirodė labai keistos. Remiantis L.Lavastės žodžiais, ją apklausę pareigūnai nepuolė prašyti papildomos medžiagos apie galimus korupcijos atvejus Lietuvos teismuose. Ši tema jų tarsi nedomino. Jie reikalavo tik vieno – atskleisti informacijos šaltinio tapatybę. 

“Lietuvos ryto” žurnalistė L.Lavastė varstyti lietuviškosios Temidės įstaigų duris priversta po to, kai šių metų pavasarį paskelbė rašinį, kuriame, beje, prisistatyti viešai nenorėjęs teisėjas atskleidė galimas teismų sistemos ydas. Nenorėjęs savo tapatybės atskleisti asmuo žurnalistei, be kita ko, pasakojo, kaip Lietuvoje papirkinėjami teisėjai, kaip prokurorai, teisėjai ir advokatai derina bylų nuosprendžius… Įdomi tema? Be abejo, verta dėmesio. Juolab kad šie kaltinimai pasirodė įtakingame, didelį tiražą turinčiame leidinyje – “Lietuvos ryte”.

Beje, šių eilučių autorių labiausiai nustebino lietuviškosios Temidės teiginiai, jog neapklausus informacijos šaltinio, prokurorai negalėtų ištirti mestų kaltinimų. Jei tai – tiesa, tai tiek ir tevertos mūsų specialiosios bei slaptosios tarnybos. Tik pamanyk: jei žurnalistė nurodys informacijos šaltinį, pažėrusį kritikos, – bylą ištirs. O jei žurnalistė laikysis žurnalistinės etikos kodekso ir neatskleis informacijos šaltinio, vadinasi, tyrimas – neįmanomas. Sutikite, į absurdą panaši situacija. Nejaugi iš tiesų STT, Generalinė prokuratūra, VSD, FNTT ir visos kitos mūsų tarnybos be žurnalistės pagalbos negali išsiaiškinti, ar Lietuvos teismuose esama korupcijos atvejų?!

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus teismas gali įpareigoti žurnalistą atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, bet ne visuomet, o tik dviem atvejais – jei iškilęs pavojus žmogaus gyvybei arba valstybės saugumui. Visi kiti variantai – atmestini. Tad niekaip nesuprantu, kodėl mūsų teismai įpareigojo L.Lavastę nurodyti jai informaciją suteikusio žmogaus vardą ir pavardę? Be abejo, galima korupcija Lietuvos teismuose – rimta valstybės liga. Bet sunku patikėti, jog būtent šiuo atveju įmanoma pritaikyti teiginius “iškilęs pavojus žmogaus gyvybei arba valstybės saugumui”.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius taikliai pastebėjo, jog žurnalistas, iškilus panašaus pobūdžio konfliktui, be įstatymų privalo dar laikytis ir žurnalistinės etikos nuostatų. O žurnalistinės etikos kodeksas labai aiškiai nurodo: žurnalistas negali išduoti savo informacijos šaltinio, jei informaciją suteikęs žmogus bijo dėl savo saugumo ir ramybės. Žodžiu, masinių informavimo priemonių atstovas privalo apsaugoti savo šaltinius nuo viešumos.

Sprendžiant iš “Lietuvos ryto”, vtv.lt, lrt.lt, LTV “Panoramos” pranešimų, žurnalistė L.Lavastė neskuba atskleisti savo informatoriaus. Ji geriau linkusi sumokėti baudą ar net pasėdėti areštinėje. Kitaip tariant, nelinkusi laužyti žurnalistinės etikos kodekso. Ir už tai jai – nuoširdi pagarba.

O kol ši byla dar nebaigta, tebelieka galioti retorinis klausimas: nejaugi mūsų slaptosios tarnybos tokios bedantės ir silpnutės, kad be žurnalistų pagalbos nepajėgios išnarplioti korupcijos atvejų?

Nuotraukoje: “Lietuvos ryto” žurnalistė Laima Lavastė.

2011.12.18


Prisijunkite prie diskusijos