Aleksandro Litvinenkos tėvas, vadinęs teroristą Achmedą Zakajevą savo „broliu“ ir kaltinęs Rusijos valdžią dėl sūnaus mirties, kardinaliai pakeitė savo nuomonę bei poziciją. Jis dabar viešai teigia ir prisipažįsta, kad juo buvo pasinaudota.
Taigi paprašė jam atleisti ir priimti atgal į Tėvynę. Žodžiu, Valteris Litvinenka norėtų sugrįžti atgal į Rusiją. Jis prašo, kad oficialioji Maskva jam atleistų – leistų sugrįžti namo. Nes jis, Valteris Litvinenka, buvo labai neteisus. Italijoje 73 metų Valteris Litvinenka gyvena skurde, o Borisas Berezovskis ir Vakarų žurnalistai juo nebesidomi.
Niekam nereikalingas
Buvusio FST (Federalinės saugumo tarnybos) bendradarbio Aleksandro Litvinenkos, kurio mirtis Londone atsispindėjo Rusijos ir Didžiosios Britanijos tarpusavio santykiuose, tėvas padarė sensacingą pareiškimą. 73-jų metų Valteris Litvinenka, apkaltinęs dėl sūnaus mirties Rusijos valdžią, dabar atvirai vadina jį anglų šnipu ir prašo savo Tėvynės atleisti.
Valteris Litvinenka kartu su žmona paliko Rusiją 2008 metais ir įsikūrė Italijoje, nedideliame Senigalijos miestelyje Adrijos pakrantėse. Vėliau prie jų prisidėjo duktė su šeima. Kitas Valterio sūnus – Maksimas Litvinenka, profesionalus virėjas, persikėlė į Italiją dar prieš devynerius metus. Bendromis pastangomis jie atidarė restoraną populiariame Rimini kurorte. Ten Litvinenka kurį laiką ir gyveno, bet pernai jo šeimą užgriuvo nemalonumai. Restorane pasirodė policija, valdžia jį uždarė, o Litvinenkos prašymas suteikti politinį prieglobstį buvo ne kartą atmestas.
Pernai Valteris Litvinenka palaidojo žmoną ir dabar gyvena nuomojamame bute be pragyvenimo šaltinio, nemažai įsiskolinęs jo šeimininkui. Paskutines lėšas jis išleido dujiniam apšildymui, o šviesa jam atjungta dėl neapmokėjimo. „Šaltis, tu čia niekam nereikalingas. Nudvėsi – ištrauks ir išneš“, – pasakoja jis interviu Rusijos Pirmajam kanalui. „Rusijos žmonės, niekuo netikėkite. Mes čia niekam nereikalingi“, – kreipėsi su ašaromis akyse Valteris Litvinenka į buvusius tėvynainius.
Kaip prisipažino Litvinenka-vyresnysis, po to, kai atgarsiai apie jo sūnaus mirties bylą nuslopo, Vakarų žurnalistai, tarp kurių jis buvo labai populiarus, liovėsi juo domėtis. Neseniai jis kreipėsi į Vakarų žiniasklaidą pagalbos, bet atsakymo negavo. „Nusispjovė į Valterį… Kol reikėjo ką nors purvais apdrabstyti – Valteris buvo reikalingas. O dabar Valterio nebereikia“, – pasiskundė jis.
„Aš paskambinau Borisui Abramovičiui, Berezovskiui. Jis apskritai nenori su manim kalbėtis. O aš dabar turiu atsakyti už sūnų-išdaviką? O paskui, kai sužinojau, kad tai žvalgybų darbas, jo-majo, tai tada kuo čia dėtas tas… Tai lyg spragtelėjimas galvoje“ – sakė Litvinenka-vyresnysis.
Neradęs niekur paramos Valteris Litvinenka nusprendė pasiprašyti sugrįžti. „Atleisk man, mano Tėvyne! Padėk man, seniui grįžti atgal į savąją žemę“, – sakė jis.
Priminsim, pernai rudenį analogišką pareiškimą apie Aleksandrą Litvinenką padarė jo našlė, taip pat iki tol neigusi jo ryšį su Britanijos specialiosiomis tarnybomis. Teismo posėdyje 2011 metų spalio 16 dieną Marina Litvinenko pripažino, kad jos vyras dirbo Britanijos kontržvalgybai ir išorės žvalgybai pagal kovos su Rusijos organizuotu nusikalstamumu Europoje operacijos programą. Pasak jos, Litvinenka gaudavo už savo paslaugas dešimtis tūkstančių svarų sterlingų. Sutuoktinis jai nepasakodavo apie susitikimus su Britanijos specialiųjų tarnybų bendradarbiais, bet yra sakęs, kad jiems padeda.
Tuo tarpu analogišką reportažą parodė ir televizijos kanalas Russia Today. „Jeigu žmonės man nebūtų padėję, aš būčiau numiręs iš bado arba mirtinai sušalęs. Vonioje paskutinį kartą maudžiausi prieš Kalėdas“, – pasakojo Valteris Litvinenka kanalui. Jis pripažino, kad kalbėjo tai, ką norėjo girdėti Vakarai, ir buvo Vakarų žiniasklaidai tikras radinys, nes labai mažai kas kalbėjo apie Vladimirą Putiną tokius dalykus, kaip jis.
„Vladimirai Vladimirovičiau, jeigu jūs mane girdite, prašom atleisti man. Jeigu aš būčiau žinojęs, kad mano sūnus dirbo anglų žvalgybai, aš nebūčiau net pradėjęs kalbėti apie jo mirtį. Jį būtų galėjusios paprasčiausiai nušauti mūsų specialiosios tarnybos, ir jos turėjo tam teisę“.
„Išdavikus reikia šaudyti. Štai ir viskas. O kaip dar pasakyti? Aš buvau įsitikinęs, kad jis ne išdavikas“, – pažymėjo V. Litvinenka.
Kalbėdamas apie savo santykius su Berezovskiu, jis pareiškė, kad vis dėlto nenori su juo pyktis. „Jis man kaip buvo draugas, taip ir liko. Berezovskis – labai protingas žmogus. Jis, kaip čia jums pasakius, žmogus, turintis matematišką proto sandarą, žinote, toks išprusęs žmogus, protingiausias žmogus. Man toks įspūdis, kad jis pats po jų gaubtu sėdi – tų, kas nunuodijo mano Sašą. Bet aš nežinau ir negaliu jums pasakyti“, – sako V. Litvinenka.
V. Litvinenka taip pat išsakė abejones, kad prie jo sūnaus nužudymo prisidėjęs Valstybės dūmos deputatas Andrejus Lugovojus, kurį tuo kaltina Britanijos teisėsauga. „FST juk ne kvailiai – jeigu tai iš tiesų būtų Lugovojus, tai koks jis būtų idiotas, kad save apibarstytų tuo poloniu, Sašą apibarstytų ir į stiklinę jam įbertų. Ir paskui dar pakeliui visur, kur jie buvo, visur pribarstytų polonio. Tai aišku – kažkas vaikščiojo iš paskos ir barstė. Štai ir viskas. Tai aš tik dabar supratau“, – sakė Litvinenka Russia Today. „Manyje bylojo akla neapykanta“, – aiškino jis apie savo ankstesnius pareiškimus.
Pasak jo, sūnus tapo savo dvigubo agento žaidimo auka.
Andrejus Lugovojus, kurį Didžiosios Britanijos valdžia apkaltino nužudžius Aleksandrą Litvinenką, Litvinenkos-vyresniojo atvirumą komentavo taip: „Valterio Litvinenkos pareiškimai dar kartą patvirtina mano žodžius, kad šis nusikaltimas ir Britanijos žiniasklaidos išplėtota Rusijos diskreditavimo kampanija buvo kruopščiai suplanuoti Britanijos specialiųjų tarnybų ir Berezovskio“, – sakė jis Interfaksui.
Lugovojus neatmeta galimybės, kad artimiausiame teismo procese, svarstysiančiame Litvinenkos bylą, „mes išgirsime naujų sensacingų šios bylos detalių“.
Provokatorius – nenaudinga specialybė
Sergejus Sokolovas, vienos Maskvos privačios saugos firmos „Atol“, kuri dešimtajame dešimtmetyje garsėjo kaip neoficiali oligarcho Boriso Berezovskio „specialioji tarnyba“, direktorius laikosi nuomonės, kad toks įvykių poslinkis visiškai dėsningas. „Reikia suprasti, kad šeima labai paprasta, – pasakoja jis laikraščiui Vzgliad (rus. – požiūris). – Aš Sašą Litvinenką gerai pažinojau – buvo labai paprastas žmogus. Tai, kad jie išvažiavo tenai, tai, kaip sakoma, kaip karvei balnas. Mes ten visada būsime svetimi. Mažai žmonių, kurie gali ten adaptuotis ir gyventi“.
„Reikia suprasti, kad šeima labai paprasta, – pasakojo jis laikraščiui Vzgliad. – Jis panoro namo, – pakomentavo Sokolovas Valterio Litvinenkos prisipažinimus. – Suprantama, reikia derybų. Kaltinus Federalinę saugumo tarnybą visomis nuodėmėmis – mes dabar nekalbame, kas iš tikrųjų nužudė Litvinenką, – už tai reikia atsakyti. Jeigu pas jus spjaudys ant grindų, jūs tokio žmogaus kitą kartą į namus nekviesite ir, tuo labiau, neįleisite.
Todėl reikia atgailos, parodyti visiems, kad niekas jo nežudė, o jis pats apkalbėjo ir prisimelavo. Tai indulgencija, nes iš tikrųjų jo tėvas tai jau tikriausiai nežinojo, kas jį nužudė“.
Jis pažymėjo, kad „Saša irgi gyveno neturtingai“. „Berezovskis juo naudojosi kaip vartojamąja medžiaga dėl to, kad Saša buvo provokatorius, nors apie velionis blogai nekalbama. Paskui jis jį metė. Kažkiek grašių jis jam duodavo, bet galiu pasakyti, kad jis vargo. Todėl jis ir bandė užmegzti kontaktus su bet kuriuo mūsų rimtu biznieriumi, kuris ten atvažiuodavo, kaip pavyzdžiui, Lugovojumi, kad kur nors kiek nors užsidirbtų“, – pasakojo Sokolovas.
„Tėvas, kaip šeimos narys, žaidė pagal tas pačias taisykles. Manau, kad jis galvojo: „Aš taip kalbėsiu, gal ir aš būsiu toks reikalingas, kaip Saša“. Nors manau, kad tėvas nebuvo prileistas prie kokių nors Sašos paslapčių. Visiškai galėjo ir tikėti“, – pridūrė jis.
„Provokatorius – labai nenaudinga specialybė. Jiems mažai mokama ir jais pasinaudoję juos išmeta, niekas jų neišlaiko“, – baigė Sokolovas.
Priminsim, artimas Borisui Berezovskiui eks-čekistas Aleksandras Litvinenka, pabėgęs į Didžiąją Britaniją, mirė Londone 2006 metų lapkričio 23 dieną. Britanijos policija tvirtina, kad Litvinenka mirė apsinuodijęs radioaktyviu poloniu-210, ir įtaria, kad šį nusikaltimą įvykdė buvęs FST bendradarbis, verslininkas ir RF Valstybės dūmos deputatas Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas, su kuriais Litvinenko buvo susitikęs prieš mirtį.
Jungtinės Karalystės policijos bendradarbiai mano, kad Lugovojus įbėrė polonio į puodelį su arbata, iš kurio gėrė Litvinenka per susitikimą kavinėje, kur taip pat buvo ir Dmitrijus Kovtunas.
Andrejaus Lugovojaus ekstradicijos iš Rusijos siekė Britanijos prokuratūra, tačiau Rusijos valdžia savo piliečio neišdavė, motyvuodama Konstitucijos straipsniu, draudžiančiu išduoti RF piliečius užsienio valstybei. Londonas net reikalavo, kad Rusija pakeistų šalies pagrindinį įstatymą, specialiai pritaikant šiam atvejui.
Pats Lugovojus pareiškė esąs nekaltas ir kad ši byla baltais siūlais siūta. Pasak jo, jis negalėjo įberti polonio į arbatą bent jau todėl, kad gėrimą užsakė sau ir Kovtunui. Litvinenka kažkodėl nusprendė gurkštelėti iš jo puodelio.
Rusijos tardytojai, tyrę Litvinenkos bylą, pareiškė, kad velionis per susitikimą perdavė Lugovojui SIM kortelę ir plastikinę banko kortą, ir po to paskui Lugovojų buvo užregistruotas radioaktyvaus polonio pėdsakas.
Būtent tą pėdsaką Britanijos specialiosios tarnybos laiko pagrindiniu Lugovojaus kaltės įrodymu.
Pernai rudenį Tardymo komitete (TK) papasakojo, kokias išvadas padarė Rusijos tardytojai. RF TK duomenimis, Aleksandras Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas nenužudė Litvinenkos, o patys kartu su juo tapo pasikėsinimo, kurio užsakovai ir vykdytojai kol kas nežinomi, aukomis. Ryšium su tuo TK iškėlė baudžiamąją bylą pagal RF BK 30 str. 3 d. ir 105 str. 2 d. „a“ ir „e“ punktus („pasikėsinimas nužudyti visuotinai pavojingu būdu“), pagal kurią nukentėjusiuoju pripažintas Andrejus Lugovojus. Toji byla sujungta į vieną kartu su byla, iškelta dėl Litvinenkos nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti Dmitrijų Kovtuną.
Parengta pagal “Vzgliad”, “Delovaja gazeta”.
Tekstas – Romano Kreculo.
XXX
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį išvertėme į lietuvių kalbą ir skelbiame savo portale ne dėl to, kad būtume Rusijos slaptųjų tarnybų gerbėjai. Ir tikrai ne dėl to, kad negerbtumėme radioaktyviuoju poloniu nužudyto Aleksandro Litvinenkos atminimo. Kai kurie šioje publikacijoje skelbiami teiginiai kelia rimtų abejonių. Tačiau Romano Kreculo rašinys puikiai atskleidžia, kokie sudėtingi, painūs ir žiaurūs būna slaptųjų tarnybų karai, kaip sunku išsiaiškinti, kur slypi tikroji tiesa.
Nuotraukoje: Marina ir Aleksandras Litvinenkos. Londonas, 2000-ieji metai.
2012.02.22
