Georgios Macukatovas – labai įdomi asmenybė. Jau vien dėl to, kad Lietuvoje jis įkūręs apie šešetą visuomeninių graikiškų organizacijų, kurios, be kita ko, oficialiai įsipareigojusios rūpintis graikiškos kultūros ir tradicijų puoselėjimu (arba įkūręs, arba vadovauja, arba yra vienas iš vadovų). Jau vien šis faktas įžvalgesniam skaitytojui turėtų kelti šypseną. Ar ne per didelė prabanga tokiai nedidelei graikų bendruomenei turėti vos ne šešetą visuomeninių organizacijų? Skaičiuojant matematiškai, vienai organizacijai tenka apie 30 graikų. Tačiau šis klausimas nėra retorinis. Mat Lietuvoje veikia dar viena graikiška organizacija. Omenyje turiu Agelinos Eminovos vadovaujamą “Patridą”, kuri, oficialiais duomenimis, vienija apie 120 Lietuvoje gyvenančių graikų. Vadinasi, G.Macukatovo organizacijoms lieka dar mažiau graikų. Tiksliau tariant, jei A. Eminovos “Patridai” priklauso apie 120 graikų, tai penkioms ar šešioms G. Macukatovo visuomeninėms organizacijoms iš viso lieka 56 graikai. Kiekvienai G. Macukatovo organizacijai – vos po penkis graikus?
Gintaras Visockas
Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvos graikų draugijos “Patrida” vadovė Agelina Eminova (centre) su savo kolegėmis Tamara Blažiene, Larisa Makmak, Vera Makmak ir Elena Korneičiuk
Graikų bendruomenė Lietuvoje nėra gausi. 2006-ųjų metų duomenimis mūsų šalyje gyveno tik 176 graikų tautybės žmonės. 85 graikai gyveno Vilniuje, likusieji – kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Šiuo metu graikų Lietuvoje greičiausiai esama dar mažiau, nes emigracijos nuotaikos apėmusios visas Lietuvoje gyvenančias tautas, ne tik graikus. Emigruoti linkęs ypač jaunimas – tai į Didžiąją Britaniją, tai – į savo tėvų ir prosenelių šalį Graikiją. Šiuo metu už graikų ištekėjo kelios Lietuvos graikės, ir, žinoma, jos išvyko gyventi bei dirbti į Graikiją. Taigi kaip beskaičiuotum, o graikų bendruomenė Lietuvoje – viena mažiausių. Tačiau ši aplinkybė dar nereiškia, kad Lietuva neturi problemų dėl kai kurių graikais save tituluojančių asmenų veiklos. Omenyje pirmiausiai turiu graikų bendruomenės Lietuvoje “Pontos” pirmininką Georgios Macukatov.
Georgios Macukatovas – labai įdomi asmenybė. Jau vien dėl to, kad Lietuvoje jis įkūręs apie šešetą visuomeninių graikiškų organizacijų, kurios, be kita ko, oficialiai įsipareigojusios rūpintis graikiškos kultūros ir tradicijų puoselėjimu (arba įkūręs, arba vadovauja, arba yra vienas iš vadovų). Jau vien šis faktas įžvalgesniam skaitytojui turėtų kelti šypseną. Ar ne per didelė prabanga tokiai nedidelei graikų bendruomenei turėti vos ne šešetą visuomeninių organizacijų? Skaičiuojant matematiškai, vienai organizacijai tenka apie 30 graikų. Tačiau šis klausimas nėra retorinis. Mat Lietuvoje veikia dar viena graikiška organizacija. Omenyje turiu Agelinos Eminovos vadovaujamą “Patridą”, kuri, oficialiais duomenimis, vienija apie 120 Lietuvoje gyvenančių graikų. Vadinasi, G.Macukatovo organizacijoms lieka dar mažiau graikų. Tiksliau tariant, jei A.Eminovos “Patridai” priklauso apie 120 graikų, tai penkioms ar šešioms G.Macukatovo visuomeninėms organizacijoms iš viso lieka 56 graikai. Kiekvienai G.Macukatovo organizacijai – vos po penkis graikus?
Tačiau tai – dar ne visos nuostabą keliančios detalės. Graikijos ambasada Lietuvoje ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija vengia kalbėti apie “Pontos” vadovą G.Macukatovą. Apie jį nekalba nei palankiai, nei priešiškai. Kalba taip, tarsi šios organizacijos nebūtų. Kiekvieną kartą oficialūs pareigūnai šių eilučių autoriui leisdavo suprasti, jog džiaugtųsi, jei internetinis portalas www.slaptai.lt ir laikraštis “XXI amžius” pirmiausiai domėtųsi A.Eminovos organizacija. Beje, oficialūs Graikijos ir Lietuvos diplomatai ne tik pripažindavo, kad veikia tokia organizacija kaip A.Eminovos “Patrida”, bet ir leisdavo suprasti, jog “Patridą” palankiai vertina kaip organizaciją, kuri realiai užsiima graikiškų tradicijų ir kultūros bei draugystės ryšių tarp Graikijos ir Lietuvos puoselėjimu.
Kai paskambinau “Patridos” vadovei A.Eminovai ir paprašiau interviu, ji neatsisakė susitikti. Ji ne tik sutiko pasišnekėti, bet ir pažadėjo į susitikimą atvesti dar keletą “Patridai” priklausančių Lietuvos graikų. “Patridos” vadovė net nepaklausė, kokiam leidiniui atstovauju, kokius klausimus žadu pateikti (per dvidešimt metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja, jog asmenys, iš anksto prašantys pateikti klausimus, dažniausiai turi ką slėpti nuo visuomenės akių). Ir savo pažadą tęsėjo su kaupu. Į susitikimą atsinešė ne tik laikraščių “Patrida”, ne tik pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie graikiškas vakarones Vilniuje. Pokalbyje be A.Eminovos dalyvavo dar graikiškos muzikos ansamblio vadovė Tamara Blažienė, to ansamblio dalyvė ir “Patridos” tarybos narė Larisa Makmak, “Patridos” finansininkė Elena Korneičiuk ir “Patridos” jaunimo atstovė Vera Makmak. Pokalbio būta ilgo, konstruktyvaus. Man buvo papasakota, jog kiekvienais metais Lietuvoje gyvenantiems graikams Graikija suteikia galimybę nemokamai aplankyti savo protėvių šalį, kad ši privilegija suteikiama ne tik jaunuomenei, bet ir vyresniojo amžiaus žmonėms, pensininkams. Kadangi Graikija labai gerbia vyresniuosius. Organizacijos “Patrida” vadovė A.Eminova taip pat džiaugėsi, kad Graikijos ambasada Vilniuje finansiškai paremia ir kitus jos organizuojamus renginius, nes finansinė Lietuvos pagalba nėra ženkli.
Graikijoje neseniai viešėjusi jaunimo atstovė V.Makmak pasidalino patirtais įspūdžiais iš Graikijos. Štai kas labiausiai įsiminė man, lietuviui. Pasirodo, graikai beveik nevartoja alkoholio, Graikijos kavinėse ir restoranuose groja išimtinai graikiška muzika (neišgirsi nei rusiškų, nei angliškų, nei prancūziškų melodijų), graikai labai gerbia savo tėvus ir senelius. Pasakodama apie savo pažintinę, poilsinę kelionę į Graikiją mergina tvirtino, jog jei Graikijoje sutiksi išgėrusį žmogų, tai žinok, kad jis – turistas, bet ne graikas. Mergina atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, jog vyresniojo žmogaus pageidavimas graikams – tarsi įsakymas.
Susitikimo metu man buvo parodytas pluoštas nuotraukų, kaip “Patrida” su oficialiais Graikijos pareigūnais Vilniuje švenčia Graikijos nepriklausomybės dieną – kovo 25-ąją, kaip organizuoja graikų kalbos pamokas sekmadieninėje mokykloje, kaip koncertuoja oficialus jų ansamblis, grodamas išimtinai graikiškas melodijas…
O dabar atspėkite, kur mes šnekėjomės su penkiomis “Patridos” organizacijos atsovėmis? Manote, kad Tautinių bendrijų namuose (TBN) sostinės Raugyklos gatvėje? Labai klystate. Neatspėjote. Su “Patrida” moterimis mes diskutavome vienoje iš sostinės kavinių. Mat ši organizacija iki šiol neturi savo kampo Raugyklos gatvėje. O kodėl neturi, keblu rasti logišką paaiškinimą. Pasiteisinimas, esą graikų bendruomenė Lietuvoje labai maža, todėl jai nereikia atskiro kambarėlio, – neįtikinamas. Kadangi mįslingasis organizacijos “Pontos” vadovas G.Macukatov Tautinių bendrijų namuose kambarėlį vis dėlto turi, ir, žinoma, to kambarėlio, esant reikalui, “Patridai” tikriausiai neužleidžia. Gal Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Vyriausybės vadovybė galėtų paaiškinti, kodėl tokia keista diskriminacija?
Mįslinguoju G.Macukatovą pavadinau neatsitiktinai. Skirtingai nei “Patridos” vadovė A.Eminova, skirtingai nei buvęs Graikijos garbės konsulas Lietuvoje Teodoras Kontogeorgos, skirtingai nei kai kurie kiti Lietuvoje dirbantys graikų tautybės verslininkai, G.Macukatovas taip ir nerado laiko susitikti su šių eilučių autoriumi. Nors, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, G.Macukatovas yra viešas asmuo, ir bent jau pateikti atsakymus į raštu nusiųstus klausimus jis privalo. O keletą klausimų jam nusiuntęs esu dar liepos viduryje. Rugpjūčio 17-ąją tuos klausimus nusiunčiau pakartotinai. Klausimai nusiųsti oficialiu “Pontos” elektroninio pašto adresu (kad atsakytų raštu arba žodžiu, prašiau G.Macukatovo ir telefonu).
Štai tik keli G.Macukatovui pateikti klausimai, į kuriuos jis nesiteikė atsakyti: ar gausi “Pontos”, kada ji susikūrė, kokie jos tikslai, kaip, kada, kodėl apsigyvenote Lietuvoje, kokius renginius per pastaruosius kelerius metus esate surengęs kaip “Pontos” vadovas, kuo jie svarbūs, aktualūs, reikšmingi Lietuvai, Graikijai, kokių dotacijų Jūsų bendruomenė sulaukia iš Lietuvos, Graikijos, kokios dar valstybės remia “Pontos”…
Be abejo, G.Macukatovui esu pasiuntęs klausimą ir dėl to liūdnai pagarsėjusio graikų komunisto išsišokimo. Štai tas mano klausimas: kaip vertinate Vilniuje viešėjusio ESBO atstovo komunisto graiko Konstantino Alisandrakio pasisakymus, esą jokios Lietuvos komunistinės okupacijos nebuvo, esą Lietuva pataikauja fašizmui, esą visos kalbos apie komunistinio režimo aukas tėra pasaka.
Klausimą dėl graikų komunisto išsišokimo G.Macukatovui pateikiau neatsitiktinai. Negalima pamiršti aplinkybės, jog Lietuvoje gyvenantys graikai – tai daugiausiai išeiviai iš buvusių SSRS respublikų. O tai reiškia, kad toli gražu ne visi Lietuvos graikai moka laisvai kalbėti graikiškai ir lietuviškai. Lietuvos, o ir kitų šiuo metu Gruzijoje, Ukrainoje ar Kazachstane gyvenančių graikų išskirtinis bruožas – tai puikus rusų kalbos mokėjimas ir kur kas prastesnis šalių, kuriose jie dabar gyvena, kalbos žinojimas. Štai kad ir Lietuvos graikų draugijos “Paptrida” pirmininkės Agelinos Eminovos ar buvusio Graikijos garbės konsulo Lietuvoje Teodoros Kontogeorgos pavyzdys. Apie Lietuvos graikų problemas jiems buvo lengviau diskutuoti rusiškai, bet ne lietuviškai. Kai kurie Lietuvoje gyvenantys graikai nėra tikri graikai, nes vienas iš jų tėvų – dažniausiai rusų tautybės. Taigi man nuoširdžiai buvo įdomu išsiaiškinti, kaip kai kurias Lietuvos – Rusijos priešpriešas vertina graikai, gyvenantys Lietuvoje, bet rusiškame informaciniame lauke.
Tačiau labiausiai man norėjosi su G.Macukatovu padiskutuoti apie šių metų birželio 19 – 25 dienomis Vilniuje surengtą festivalį, parodą ir tarptautinę konferenciją. „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas: istorija ir perspektyva“. Juk G.Macukatovas viešojoje erdvėje įvardinamas kaip vienas iš pagrindinių šio renginio sumanytojų, organizatorių. Šis projektas – tai 2003, 2005 ir 2007 metų vykdytų projektų tąsa. Kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad konferencijoje dalyvauvo per 100 žmonių, kad sulaukta mokslininkų, Bizantijos istorijos ir kultūros specialistų, visuomenininkų iš 15-os šalių, kad konferencija vyko Vilniaus miesto Savivaldybėje.
Apie šį renginį nėra vėlu kalbėti ir šiandien jau vien dėl tos priežasties, kad jis bus tęsiamas Vilniuje rugsėjo 4 – 9 dienomis. Iš pirmo žvilgsnio kiekviena kultūrinio, pažintinio pobūdžio konferencija – sveikintinas reiškinys. Ir vis dėlto čia esama politikos. Ir net labai didelės politikos. Drįstu manyti, jog ši konferencija labiausiai reikalinga ne tiek Graikijai, Lietuvai ar Bulgarijai, kiek – Rusijai, kuri po savo imperiniu sparnu siekia suvienyti Ukrainoje, Graikijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse gyvenančias gausias stačiatikių bendruomenes. Idėja vienytis – graži. Bet kodėl stačiatikiams reikėtų vienytis būtent pagal Maskvos nustatomas žaidimo taisykles? Jei šiandieninė Rusija nebūtų tokia agresyvi, šį klausimą gal ir galėtume pamiršti. Bet dabar esama pagrįstų įtarimų, jog Rusija vienija stačiatikius tik tam, kad galėtų daryti dar didesnę politinę bei ekonominę įtaką savo artimesnėms bei tolimesnėms kaimynėms.
