Atsargiai – prorusiška Georgios Macukatov rezoliucija ( 2 )


Print

Kitai, mažesnei – graikų bendruomenei “Pontos” – pradėjo vadovauti Georgios Macukatovas. Paskui jis įregistravo dar šešias graikų organizacijas ir jų susivienijimą ir tapo pastarojo “prezidentu”. Praktiškai visi (tiek jų ir tebuvo) “Pontos” nariai tapo vienos arba kitos macukatovinės organizacijos pirmininkais. Anksčiau jų veikla apsiribodavo vos ne išgertuvėmis nacionalinių švenčių progą, bet maždaug prieš penkis – šešis metus pas G.Macukatovą iš kažkur atsirado finansinių pajėgumų (šis buvęs milicininkas ar milicijos vairuotojas nepriklausomos Lietuvos laikais greičiausiai mažai kur oficialiai dirbo, nes tapo neva “profesionaliu visuomenininku”). Jis pradėjo rengti tarptautines (!) konferencijas apie Bizantijos palikimą Lietuvoje. Iš pat pradžių tos konferencijos, kuriose susirinkdavo daugiau pranešėjų negu klausytojų, įgavo aiškiai antivakarietišką, prorusišką atspalvį. Nėra abejonių, kad tarp G.Macukatovo sponsorių gali būti ir Rusijos ambasada.

Gintaras Visockas

Apie prorusišką šios konferencijos pobūdį byloja ir rezoliucija, kuri, “Pontos” vadovo G.Macukatovo teigimu, “buvo priimta vienbalsiai”. Vienas iš rezoliucijos punktų teigia: “Konferencijos dalyviai mano, kad istoriškai būtų teisinga Sofijos katedrą (soborą) kaip kulto pastatą perduoti Konstantinopolio patriarchui Stambule (Turkija) ir stačiatikių konfesijos atstovams (Visų stačiatikių patriarchatas).” Ką reiškia šis pageidavimas? Ogi tik tai, kad oficiali Turkijos valdžia raginama sudaryti išskirtines sąlygas stačiatikių bažnyčios veikimui savo šalies teritorijoje. O tuo pačiu netiesiogiai būtų padidinta ir Kremliaus įtaka Turkijai. Kas tai, jei ne didžioji politika?

Kad tokie Vilniaus konferencijos reikalavimai – politiniai, o ne kultūriniai ir ne religiniai, byloja nepaprastojo ir įgaliotojo Turkijos ambasadoriaus Lietuvoje Oguz Ozge komentaras.

“Žinau, kad Vilniuje 2009 m. birželio 19 – 21 dienomis vyko konferencija „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas: istorija ir perspektyva“. Apgailestaudamas turiu pabrėžti, kad Turkijai buvo metama daug išankstine nuomone grindžiamų ir nepagrįstų kaltinimų, kas visiškai nesusiję su šios konferencijos tema. Manau, kad turime pasiekti sutarimo, jog mums neverta atverti istorinių praeities sąskaitų. Tautos negali kurti gyvybingų santykių, vis iškasdamos praeityje užsilikusius istorinius įvykius. Jaučiu, kad konferencija, bandydama atgaivinti priešiškumą mano šaliai, nepasiekė jokio tikslo. Turkija neturi kitų prievolių nei atitikti narystės ES keliamus kriterijus. Turkijos ortodoksų bendruomenė neturi didesnių problemų. Turkijoje gyvenantys graikų kilmės ortodoksų tikėjimo asmenys pripažįsta Turkijos Fenero patriarchiją, kuri pagal tarptautinius susitarimus yra Turkijos institucija.” Štai taip, duodamas interviu internetiniam portalui www.slaptai.lt ir laikraščiui “XXI amžius”, kalbėjo Vilniuje reziduojantis Turkijos diplomatas.

Beje, vieną rugpjūčio šeštadienį “Žinių radijas” transliavo net specialią laidą apie Lietuvos sostinėje surengtos bizantiškosios konferencijos “svarbą ir reikšmę”. Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautame “Avilyje” tąsyk kalbėjo ne tik “Pontos” vadovas G.Macukatovas, bet ir mūsų parlamentaras Egidijus Vareikis. Deja, niekas iš laidos dalyvių apie prorusišką bizantiškosios konferencijos pobūdį net neužsiminė. Tos laidos dalyviai su “Pontos” vadovu bendravo kaip su žymiu Bizantijos žinovu, puikiu rimtų tarptautinių seminarų organizatoriumi, dideliu Lietuvos patriotu.

Žinoma, tokia pozicija – taip pat galima. Štai nedidelė ištrauka iš G.Macukatovą liaupsinančios rekomendacijos, kurią pasirašė vienas žymus mūsų istorikas iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto. “Man asmeniškai kaip mokslininkui svarbu tai, kad G.Macukatovo organizuojami moksliniai renginiai, konferencijos, seminarai, tokių 2003 – 2006-aisiais buvo visas ciklas, suburia ne tik didelę dalį rimtų Rytų ir Pietryčių Europos tyrinėtojų iš Lietuvos ir iš Pietryčių ir Rytų Europos šalių, bet ir leidžia užmegsti su jais kontaktus, keistis nuomonėmis. Be mokslinės ir pažintinės reikšmės šie renginiai atlieka ir kitą svarbią funkciją: plėtoja neformalius tarpasmeninius ryšius su kitomis ES ar kaimyninėmis šalimis. Asmeniškai dalyvavau G.Macukatovo organizuotoje tarptautinėje konferencijoje “Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas” 2005-ųjų metų kovo mėnesį, kuri paliko puikų įspūdį: plati dalyvių geografija, mokslinės diskusijos, gausūs naudingi ir draugiški kontaktai su kolegomis. Remdamasis asmenine patirtimi norėčiau pabrėžti, kad G.Macukatovo vadovaujama organizacija yra veikli ir konstruktyvi, todėl raginčiau skirti kiek įmanoma didesnę planuojamų lėšų dalį projektui rengti, nes neabejoju, kad jos bus prasmingai panaudotos”.

Tačiau liaudies išmintis byloja, jog kiekviena lazda turi du galus. Taigi dabar paskaitykime nedidelę ištrauką iš operatyvinio pobūdžio pažymos, kuri, redakcijos žiniomis, buvo išsiųsta kai kurioms Lietuvos valstybinėms institucijoms. Toji pažyma nėra privaloma. Ji – rekomendacinio pobūdžio. Tačiau visiškai kitaip apibūdina G.Macukatovą, nei tas naivuolis istorikas iš Vilniaus universiteto. “Iš viso graikų Lietuvoje – apie šimtą, nes beveik antra tiek po Nepriklausomybės paskelbimo išvažiavo į Rusiją ir kitas NVS šalis, kai kurie – į Graikiją. Beveik visi gyvena Vilniuje, šiek tiek – Klaipėdoje. Praktiškai visi – rusakalbiai, lietuviškai moka mažuma. Kadangi dauguma jų yra atvykę ne tik iš Rusijos Krasnodaro krašto ir Krymo, bet ir iš Gruzijos ir Armėnijos, dalis jų moka gruzinų ir armėnų kalbas. Graikiškai moka vienetai. Graikų sutuoktiniai dažniausiai rusai.

Iš pradžių graikų bendruomenė buvo viena, bet paskui joje pasidarė “daugiau vadų, negu narių”, ir ji pasidalino į dvi dalis. Viena – “Patridos” draugija – buvo truputį gausesnė ir turtingesnė, nes ją palaikė Graikijos garbės konsulas Teodoros Kantogeorgos, kuris parūpindavo jai paramos iš Graikijos. Kitai, mažesnei – graikų bendruomenei “Pontos” – pradėjo vadovauti Georgios Macukatovas. Paskui jis įregistravo dar šešias graikų organizacijas ir jų susivienijimą ir tapo pastarojo “prezidentu”. Praktiškai visi (tiek jų ir tebuvo) “Pontos” nariai tapo vienos arba kitos macukatovinės organizacijos pirmininkais. Anksčiau jų veikla apsiribodavo vos ne išgertuvėmis nacionalinių švenčių progą, bet maždaug prieš penkis – šešis metus pas G.Macukatovą iš kažkur atsirado finansinių pajėgumų (šis buvęs milicininkas ar milicijos vairuotojas nepriklausomos Lietuvos laikais greičiausiai mažai kur oficialiai dirbo, nes tapo neva “profesionaliu visuomenininku”). Jis pradėjo rengti tarptautines (!) konferencijas apie Bizantijos palikimą Lietuvoje. Iš pat pradžių tos konferencijos, kuriose susirinkdavo daugiau pranešėjų negų klausytojų, įgavo aiškiai antivakarietišką, prorusišką atspalvį. Nėra abejonių, kad tarp G.Macukatovo sponsorių gali būti ir Rusijos ambasada.

G.Macukatovas – mažaraštis, nemoka rišliai kalbėti ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Su jam nepalankiais žmonėmis – grubus, netaktiškas, nemandagus, be to – gudrus demagogas. Naudodamasis lietuvių nuolankumu, kelia balsą ir “lipa ant galvos” tiems, nuo kurių priklauso, ar jo organizacijos gaus paramos, ir taip pasiekia norimų rezultatų. Pagal mamą – gruzinas, todėl yra ne tik jo prištampuotų graikų organizacijų susivienijimo “prezidentas”, bet ir buvo Valerijaus Gelašvilio vadovaujamos gruzinų organizacijos narys. V.Gelašvilis buvo supirkęs pusę Vilniaus senamiesčio, nes vertėsi, manoma, spirito ir cigarečių kontrabanda. Kai lietuvių teisėsauga šiek tiek prispaudė jam uodegą, demonstratyviai išmetė lietuvišką pasą ir atsisakė mūsų pilietybės (kurią nežinia kokiais keliais gavo; jo žmona – lietuvė).

Vėliau pabėgo į Gruziją ir tapo jos parlamento nariu. Kadangi ten irgi prisidirbo ir tapo persona non grata, vėl atsivilko į Lietuvą. Juodas prezidento Michailo Saakašvilio priešas. Norėdamas juodinti pastarąjį Lietuvos gruzino vardu, įvairiausiais būdais prisiviliojo daugumą Lietuvos gruzinų draugijos “Iberija”, kurią dar Atgimimo laikais buvo įsteigusi šviesaus atminimo Dali Gogišvili – Juodišienė (manoma, kad nusižudė pergyvendama būtent dėl tautiečių išdavystės), narių. Tada tos draugijos vardu pradėjo skelbti pareiškimus prieš Saakašvilį, o normalūs gruzinai sussibūrė į kitą organizaciją.

Pas V.Gelšvilį organizacijoje buvodavo ne tik G.Macukatovas, bet ir Lenočka Lolišvili. Sovietiniais laikais KGB specialiai ruošdavo visokius keistuolius žmonėms durninti; akivaizdžiai viena iš tokių spec. šarlatanių yra ir Lenočka. Mažaraštė kaimietė, buvusi kirpėja sugebėjo apgauti buvusius Lietuvos premjerus ir prezidentus Brazauską ir Paksą.”

Šiokios tokios informacijos graikiška tema galima rasti ir Lietuvos spaudoje. Štai kelios citatos iš “Lietuvos žinių”. “Viena aktyviausių bendruomenės “Patrida” veikėjų Agelina Eminova “Lietuvos žinioms” pasakojo, kad “Pontos” vadovo postą G.M. užėmė tiesiog pavogęs organizacijos antspaudą ir steigimo dokumentus. “Mes buvome naivūs žmonės ir nenorėjome kreiptis į teismą ar kitaip apsijuokti lietuvių akyse”, – kalbėjo A.Eminova. – Todėl paprasčiausia mums pasirodė tiesiog sukurti naują “Patridos” organizaciją (…) Manoma, kad sukurdamas ištisą graikų organizacijų sąjungą Lietuvoje G.M. mėgino Graikijos ir kitų valstybių vadovybėms pasirodyti kaip solidus daugelio organizacijų įgaliotas atstovas, gebantis koordinuoti materialinę paramą Lietuvos graikų bendruomenei (…). G.M. su kitomis graikų bendruomenėmis Lietuvoje ima bendrauti tik prireikus spręsti iš užsienio gautos paramos dalybų klausimus (…). Vadovavimo “Pontos” bendruomenei siekusiam G.M. masinės “naujųjų graikų” migracijos operacijoje teko svarbus vaidmuo. Jis tapo kito policijai gerai žinomo “Vilniaus brigados” autoriteto patikėtiniu. Įtariama, kad būtent per šių asmenų vadovaujamą sindikatą Graikijoje prieglobstį rado ne vienas į nusikalstamą veiklą Lietuvoje įtrauktas asmuo”. Šios eilutės – iš Aido Petrošiaus rašinio “Lietuvos graikams teko seklių pareigos” (“Lietuvos žinios”).

Tas “Lietuvos žinių” straipnis paskelbtas 2001 metų balandžio 30 dieną. Šiandien – 2009-ųjų pabaiga. Per pastaruosius aštuonerius metus įtartinasis G.M. ne tik kad nebuvo pastatytas į deramą vietą, bet, kaip rodo oficialiai rengiamų pompastiškų konferencijų gausa, – įgavo dar didesnio solidumo bei įtakos. Belieka tik stebėtis, kaip sumaniai, išradingai, klastingai Rusija sugeba įgyvendinti savo tikslus net NATO ir ES aljansams priklausančiose valstybėse.

Redakcijos www.slaptai.lt prierašas.

Portalas www.slaptai.lt ir laikraštis “XXI amžius” kviečia atsiliepti visus, kurie turi svarbios informacijos apie “Pontos” vadovą Georgios Macukatovą. Pavyzdžiui, mus domina, ką šis žmogus veikė lemtingomis Lietuvai dienomis. Na kad ir 1990-ųjų kovo mėnesį, kai buvo skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės aktas, 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai sovietų tankai šturmavo Lietuvos TV bokštą ir kitus svarbius mūsų objektus, ar 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį, kai reakcingosios jėgos Maskvoje pabandė organizuoti karinį perversmą. Šis klausimas labai svarbus, kadangi esama įtarimų, jog mūsų publikacijos “herojus” linkęs nutylėti kai kuriuos savo biografijos momentus.

Mes taip pat kviečiame atsiliepti visus mūsų valstybinių institucijų (ministerijų, departamentų, savivaldybių) pareigūnus, kuriuos G.Macukatovas įžeidė, įkyriai, grubiai, nemandagiai reikalaudamas jo vadovaujamoms organizacijoms skirti valdiškų lėšų. Ši informacija – taip pat aktuali. Nes kai kurios moterys iš Lietuvos valstybinių institucijų jau mums papasakojo, kaip G.Macukatovas įsiunta, kai jam pasakoma: “Jūsų organizacijos finansavimo šį kartą negaus”.

Mes taip pat domimės, kiek iš viso lėšų per pastaruosius penkerius – šešerius metus Lietuvos valstybinės institucijos sukišo G.Macukatovo vadovaujamoms organizacijoms. Mat esama įtarimų, jog macukatovinės organizacijos ne visuomet atlieka tai, dėl ko yra įsipareigojusios, sulaukdamos Lietuvos valstybės finansinės paramos.


Prisijunkite prie diskusijos