Atsargiai: vadinamieji „taikos balandžiai“


Print

Lietuvos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Rumunijos gynybos biudžetai šiais metais auga. Auga gana ženkliai.

Tai – puiki žinia. Taip ir turėtų elgtis valstybės, kurios neprarado sveiko proto, kurios sugeba blaiviai vertinti iškilusias grėsmes.

Pateiksime tik keletą skaičių, kurie byloja, kaip keičiasi Europos supratimas apie saugumo poreikius. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė Lenkija iš JAV įsigijo 119 tankų ir 40 sparnuotųjų raketų. Ta pati Lenkija iš Pietų Korėjos nusipirko dar 120 automatiškai nusitaikančių ginklų.

Mūsų šiaurinė kaimynė Estija ketina Nyderlanduose pirkti 50 naudotų, bet dar tinkamų tankečių. Mūsų broliai latviai perka 123 naudotas tanketes Didžiojoje Britanijoje.

Švedija oficialiai pareiškė, jog didins išlaidas gynybos poreikiams – net 677mln. eurų suma. Beje, šie pinigai karinėms reikmėms bus skirti dar šiemet, 2015-aisiais metais.

Net Vokietija, kurios geopolitinė padėtis užtektinai saugi, nusprendė kapitališkai suremontuoti 100 senų tankų. Oficialioji Vokietijos valdžia taip pat beveik vienbalsiai atšaukė senąjį sprendimą atsisakyti maždaug 100 tankų.

Taigi Vokietija elgiasi blaiviai: tankų skaičius nebus mažinamas. Ji turėjo 350 tankų, tiek ir turės. Nors iki krizės Ukrainoje buvo ketinama tankų skaičių sumažinti iki 225.

Tai – tik keli faktai, bylojantys Europos prablaivėjimą po Rusijso agresijos Ukrainoje. Džiugu, kad Europa pajėgi bent minimaliai reaguoti į galimus pavojus Vladimirui Putinui pradėjus įžūliai žvanginti ginklais.

Tačiau negalima pamiršti, kad šie Europos sprendimai – vis dar per maži, kad galimas pavojus tikrai būtų sumažintas iki tikro minimumo. Europa naujiems kariniams iššūkiams ruošiasi, bet galėtų ruoštis dar ryžtingiau.

Pati džiugiausia žinia, kad NATO nutarė didinti savo greitojo reagavimo pajėgas bei trumpinti laiką, per kurį jos turi atvykti į pagalbą sąjungininkams.

Tiesa, esama pavojaus, kurį kelia galimos Rusijos klastos. Kaip netikėtai Ukrainoje prasidėjęs, taip netikėtai konfliktas ten gali ir susilpnėti. Sakykim, dėl ekonominių priežasčių Rusija trumpam atsitraukia. Apsimeta, kad liaunasi pulti kaimynus. Bet traukiasi ne nuoširdžiai.

Tokiu atveju labai svarbu, kad Vašingtonas ir Briuselis nepultų aklai tikėti Kremliaus pažadais. Europos karinės galios stiprinimas neturėtų tapti vienadieniu reiškiniu. Europinės galios stiprinimas turėtų būti nuolatinis, pastovus uždavinys visai neatsižvelgiant į nuotaikas Maskvoje.

Jei staiga Vladimiras Putinas nuspręs vaizduoti pasitraukimą iš okupuotų žemių, tai dar nereiškia, kad Europa privalo lengviau atsipųsti, esą „pavojus praėjo“. Neturime teisės užlipti ant grėblio dar sykį. Nes kakta bus dar kartą pramušta. Kiek kartų mus Kremlius apgavo, kiek dar kartų apgaus?

Vertinant dabartinę situaciją, būtina suprasti, kad Rusijos keliamas pavojus šalims kaimynės – ilgalaikis reiškinys. Imperinių ambicijų atsikratyti nėra lengva. Per kelis dešimtmečius Rusija nesugebėjo ir artimiausiu metu nepajėgs išsigydyti. Žodžiu, atsipalaidaimui nėra jokio preteksto. Jau vien dėl to, kad V.Putinas galvoja ir apie savo asmeninį išlikimą, kuris tampriai susijęs su padėtimi Ukrainoje.

Būtent dėl to glumina lietuvių politiko Vytenio Andriukaičio pareiškimai, esą jokio pavojaus Lietuvai nėra, esą Lietuva be reikalo kursto militaristinę isteriją, esą nėra nė menkiausios tikimybės, kad Maskva nuspręs okupuoti Baltijos šalis.

Su tokiais visažiniais politikais ginčytis beprasmiška. Jie tarsi neprisimena, kiek sykių Rusija jau buvo mus okupavusi ir kiek sykių baugino okupuosianti. Lietuva turi vienui vieną išeitį – stiprinti savo ekonomiką, kariuomenę bei ryšius su sąjungininkais. Tai – vieninteliai nuo mūsų priklausantys darbai, kurie iki minimumo sumažins visas potencialias rizikas.

O pono V.Andriukaičio raminimai kelia … lengvą šiurpą. Mat daug tokių ramintojų Lietuva turėjo ir prieš 1940-uosius. Tie, kurie mus ramino 1940-ųjų išvakarėse, labai apsiriko. Be abejo, anų dienų ramintojai verti paniekos.

O kokio požiūrio nusipelno šiandieniniai ramintojai?

Nutiktų labai geras dalykas, jei vadinamieji „taikos balandžiai“ liautųsi apsimetinėti.

Beje, kokiais faktais remdamasis V.Andriukaitis šūkalioja, jog Rusija neketina pulti Lietuvos? Kremliuje turi savo informatorių, pats dalyvavo slaptuose Kremliaus posėdžiuose, matė karinius Rusijos planus?

Nei matė, nei žino, bet vis tiek postringauja …

Nuotraukoje: politikas Vytenis Andriukaitis, nematantis Rusijos grėsmės.

2015.05.16; 06:57


Prisijunkite prie diskusijos