Grupė intelektualų – Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis, doc. Paulius V. Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, prof. Rimvydas Petrauskas – paskelbė atvirą laišką apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pavadintą „Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“.
Pasirašyti buvo siūloma ir man – gavau Seimo nario Manto Adomėno, kuris, kaip supratau, buvo vienas iš akcijos iniciatorių, laišką. Dar nematęs teksto, sutikau prisidėti prie šios pastangos, nes esu, kaip ir laiško autoriai, tos nuomonės, kad konfrontacija tarp dviejų artimų katalikiškų tautų niekur neveda ir gali prišaukti nelaimę, kokia buvo ištikusi jas XVIII a. gale – valstybingumo praradimo; esu ta tema parašęs straipsnį („Lietuva–Lenkija, arba atgal į ateitį“; išsp. lrytas.lt, alfa.lt, voruta.lt).
Tačiau gavęs tekstą apstulbau – šalia priimtinų teiginių apie santarvės būtinybę, ypač artėjant krikščioniškajai Prisikėlimo šventei, apie bendras kovas su likiminiais priešais, radau ir tokią pastraipą:
„Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į „prarastuosius amžius“, iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais.“
Savaime aišku, apie parašą po šituo negalėjo būti ir kalbos (tą suvokė netgi BNS redaktoriai, praleidę šį „šedevrą“ perpasakodami laiško turinį). Vis dėlto, nenorėdamas žlugdyti akcijos, pateikiau kitą redakciją ir mandagiai parašiau Mantui: „Niekaip negaliu prieškarinės „šapokiškos“ linijos laikyti šovinistine ir šmeižikiška – tiesiog tuo metu ji buvo natūraliai tautos esminės dalies pasirinkta ir visiškai save pateisino. Kitas dalykas – naujieji laikai. Taip pat negaliu vienareikšmiškai vertinti Kovo 11-sios eitynių kaip pseudopatriotinių – pats, kai tik jos prasidėjo nepriimtina forma, bandžiau jas sulaikyti, tačiau dabar jos jau iš vidaus pakankamai kontroliuojamos ir pagaliau nebesustabdomos. Negaliu stovėti vienoje gretoje su Paleckiu ir Zurofu. Pasirašyti galėčiau – esu už santarvę – jei būtų atsižvelgta į pastabas. Tada išsiplėstų pasirašiusių ratas. Tekstas pernelyg individualus, „gaidiškas“. Antraip liksite grupele, tebegiedančia 1990-2000 m. „bumblauskišką“ giesmę, kuri gal tiko kurį laiką, bet padėtis juk jau pasikeitė – argi nejuntate?“.
Tačiau kai telefoninio pokalbio metu suvokiau, jog pataisa nebus priimta, mandagybės baigėsi: „Kas jūs tokie, kad galite apšaukti šovinistais tuos 2 000 pilkasermėgių kaimo vaikinų, kurie padėjo galvas už Nepriklausomybę? Šito nebūtų drįsęs ir paskutinis pilsudskininkas… Suniekinti tas visos tautos pastangas, tą priesaiką „Mes be Vilniaus nenurimsim…“. Tai nebuvo vien tautininkiška politika. Mano tėvas sėdėjo Smetonos kalėjime už savo katalikiškas pažiūras, bet jis niekada nei vienu žodžiu nepasisakė prieš to meto valstybės politiką dėl Vilniaus, nes tai buvo visos tautos viltis ir siekinys. Argi nesuvokiate, kad lenkams Vilnius buvo tik vienas iš daugelio jų „kresų“, o Lietuvai tai buvo klausimas žūti ar būti? Kad Lietuvos istorija po Liublino ėjo į duobę, iš kurios tik per Dievo stebuklą buvo išsigelbėta? Kad jūsų hymansai grėsė galutiniu kalbos praradimu, o tuo pačiu ir mentaline mirtimi? Iš kur šitas kumečio kompleksas, šitas serviliškumas, juk, rodos, nebesate pirma karta nuo žagrės? Ir ar suvokiate, kad einate prieš tautą, kuri gali jus nušluoti su visais jūsų intelektais…“.
Tai tiek šįkart broliams intelektualams – be „przepraszem“. Ir ačiū Tau, Mantai, kad neradau Tavo parašo po tuo nelemtu laišku…
Nuotraukoje: komentaro autorius Algirdas Patackas.
2011.04.14
