2009 metų rugsėjo 16 – 19-ąją dienomis Vilniuje rengiama 6-oji nacionalinė Baltarusijos prekių ir gaminių paroda “Expo”. Šia proga į Lietuvą atvyksta paskutiniu Europos diktatoriumi tituluojamas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Numatytas net A.Lukašenkos susitikimas su naująja Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Ką byloja Minsko ir Vilniaus bandymas bičiuliautis? Juk dar visai neseniai, vos prieš keletą metų, nė viena Europos Sąjungos šalis nebūtų drįsusi bent jau valstybiniu lygiu priimti su opozicija ir kitaminčiais žiauriomis priemonėmis susidorojančio Baltarusijos diktatoriaus. Lietuva tokią nuostatą šiandien laužo. Toks oficialiojo Vilniaus žingsnis, be abejo, buvo suderintas tiek su ES, tiek su NATO vadovybe. Vargu ar Lietuva būtų sutikusi aukščiausiu lygiu priimti A.Lukašenką, jei ne Briuselio ir Vašingtono pritarimas.
Gintaras Visockas
Bet ką visa tai reiškia? Vakarai nusprendė įtraukti baltarusius į demokratinius Europos procesus ir tokiu būdu atitolinti juos nuo dabartinio nedemokratinio Rusijos režimo? Ar baltarusiškas – lietuviškas dialogas Vilniuje byloja vien apie pragmatinius, ekonominius tikslus? Suprask, valgyti vis tiek rekia, tad ekonominiai mainai tarp Baltarusijos ir Lietuvos verslininkų būtini bet kokiu atveju.
Rugsėjo 15-ąją atidžiai atidžiai stebėjau per vieną Lietuvos televiziją transliuotą interviu su dabartiniu Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka. Interviu būta ilgo, bet – nenuobodaus. Tiesa, Baltarusijos vadovas beveik nė karto neleido įsiterpti mūsų žurnalistams. Kalbėjo tik tiek, kiek manė esant reikalinga, kalbėjo emocingai, bet nepateikdamas faktų, kalbėjo tik apie tai, apie ką norėjo šnekėti, visus galimus priekaištus kategoriškai atmesdamas ar paneigdamas. Pokalbį su Baltarusijos galva greičiau derėtų vadinti A.Lukašenkos monologu, nei interviu. Bet monologas – iškalbingas.
Vizito į Lietuvą išvakarėse Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka tvirtino, jog apie Lietuvos generalinės prokuratūros pateiktus kaltinimus kai kuriems Baltarusijos piliečiams dėl 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje nėra nieko girdėjęs. Baltarusijos prezidentas apsimetė nieko nežinąs net apie Lietuvos generalinės prokuratūros kaltinimus Baltarusijos pilietybę gavusiam Vladimirui Uschopčikui, kuris gūdžiomis 1991-ųjų metų sausio dienomis vadovavo SSRS kariuomenės Vilniaus garnizonui ir tų metų sausio 13-ąją įsakė sovietų kareiviams šturmuoti strategiškai svarbius Lietuvos sostinės objektus.
A.Lukašenka tvirtino, jog V.Uschopčiką laiko tvarkingu, padoriu, sąžiningu Baltarusijos piliečiu, kuriam nėra dėl ko priekaištauti nei kaip kariškiui, nei kaip Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoju dirbusiam pareigūnui. Baltarusijos vadovas demagogiškai tvirtino, jog jei Lietuva turinti pretenzijų dėl V.Uschopčiko, tegul kreipiasi į Baltarusijos prokuratūrą ir ši institucija oficialiojo Vilniaus prašymą labai atidžiai nagrinės. Bet juk Lietuva dar 1992-aisiais ir 1994-aisiais kreipėsi į Minską dėl V.Uschopčiko nusikalstamų veiksmų Vilniuje 1991-ųjų sausio 13-ąją. Be kita ko, šiuo metu Baltarusijoje gyvena dar maždaug apie 40 žmonių, kuriuos Lietuva įtaria padarius nusikaltimus sausio 13-ąją. Protestuodama prieš tokį Baltarusijos elgesį Minske reziduojantys mūsų diplomatai ne sykį atsisakė dalyvauti kariniuose Baltarusijos paraduose, kuriems vadovaudavo liūdnai pagarsėjęs V.Uschopčikas.
Baltarusijos prezidentas A.Lukašenkos ginčijimosi maniera – išties įspūdinga. Kiekvienas, kuris priekaištauja Baltarusijos vadovui, būtinai susilauks atkirčio. Nenorėdamas prisiminti su V.Uschopčiku ir kitais jo sėbrais susijusių problemų silpna atmintimi A.Lukašenka čia pat apkaltino Lietuvos vadovo pareigas tuomet ėjusį Aukščiausiossios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, neva pamiršusį, kaip A.Lukašenka gūdžiomis 1991-ųjų sausio dienomis pareiškė paramą Lietuvos nepriklausomybei.
Analizuodamas Baltarusijos – Rusijos santykius A.Lukašenka labai emocingai ir kategoriškai neigė, esą tarp Minsko ir Maskvos kilę kažkokie rimti nesutarimai. Baltarusijos prezidentas taip atkakliai ir taip vaizdingai įrodinėjo, jog Minskas ir Maskva nuolat ginčijasi, bet niekuomet nesipyksta ir visuomet susitaria dėl abipusiai naudingų sprendimų, kad toks jo užtikrintumas daugeliui, matyt, pasirodė įtartinas, dirbtinas. Be kita ko, A.Lukašenka tvirtino, jog absoliučiai pasitiki tiek dabartiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, tiek premjeru Vladimiru Putinu, nes šie vyrai jo niekad nėra apgavę, o jis – jų. Taigi tiek V.Putinas, tiek D.Medvedevas – padorūs, sąžiningi politikai.
Paprašytas pakomentuoti Minskui nuolat adresuojamus priekaištus dėl kai kurių mįslingomis aplinkybėmis dingusių opozicijos atstovų, Baltarusijos prezidentas leido sau samprotauti, jog tie be žinios dingusieji baltarusiai nebuvo nei politikai, nei opozicionieriai. Jis tvirtino nuoširdžiai nesuprantąs, kodėl tiek Lietuva, tiek kitos ES valstybės susirūpinusios, jo žodžiais tariant, dingusiais netikrais opozicionieriais. Juk Baltarusijoje nuo 1991-ųjų be žinios prapuolė per du tūkstančius žmonių. Taigi Baltarusijos teisėsaugos organai ieško visų dingusiųjų, ir daug jų suranda. Kaip kontrargumentą A.Lukašenka čia pat pateikė klausimą, o kiek Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo be žinios dingo žmonių ir kiek lietuviškoji Temidė sugebėjo jų surasti? Pasak A.Lukašenkos, baltarusiški duomenys vargu ar labai skiriasi nuo lietuviškųjų.
Įsiminė ir Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos samprotavimai, kodėl Europos Sąjunga pati ieškos draugysčių su oficialiuoju Minsku. Pasak A.Lukašenkos, Baltarusija yra beveik pačiame geografiniame Europos centre, todėl ES struktūros niekad neišvengs santykių su Baltarusija. Bet bendraudama su kitomis valstybėmis Baltarusija esą niekad nepakęs, kai jai grasinama arba nurodinėjama, kaip elgtis. Ypač emocingai A.Lukašenka gynė šiandien veikiančią šalies Konstituciją. Pasak Baltarusijos prezidento, baltarusiška Konstitucija – didžiausias demokratijos įsikūnijimas. Joje neva užfiksuotos visos pamatinės žmogaus laisvės ir teisės.
Suprask, baltarusiška Konstitucija leidžia ir mitinguoti, ir protestuoti, sudaro sąlygas gyvuoti nepriklausomai žiniasklaidai, įpareigoja rengti demokratinius rinkimus, demokratiniu būdu šalinti susikompromitavusius pareigūnus. Be to, šalies Konstitucija priimta visuotiniame referendume, kuris buvo surengtas irgi išimtinai demokratinėmis priemonėmis.
Žodžiu, klausantis A.Lukašenkos samprotavimų, duotų rugsėjo 15-ąją, ausį rėžė perdėm dažnai jo vartojamas žodis “demokratija”. Psichologijos mokslas jau seniai išsiaiškino, jog žodžius “laisvė”, “teisybė”, “sąžiningumas”, “tvarka” vartoja dažniausiai tie, kurie mažiausiai susiję su demokratija, tvarkingumu bei padorumu.
Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos vizito į Vilnių išvakarėse lietuviškuose internetiniuose portaluose pasirodė ištraukų iš Baltarusijos opozicijos išleistos knygelės “Liaudies televizorius. Lukašenkos citatos iš Podgolo kolekcijos”. Kai kurie Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos pasisakymai – tikrai iškalbingi.
Kartą A.Lukašenka apgailestavo, jog “kol kas nesąs Dievas”. Jis taip ir pasakė: “Nelaimei aš kol kas ne Dievas”. O prezidentui pataikaujantis Bresto apskrities administratorius pareiškė, jog “Lukašenka – daugiau nei Dievas”. Bet užuot uolųjį pataikūną išbaręs už neetišką, netaktišką, galų gale – šventvagišką palyginimą A.Lukašenka išdidžiai padėkojo, tardamas “ačiū”.
Toje baltarusių opozicionierių išleistoje knygoje visi A.Lukašenkos pasisakymai – verti dėmesio. Vieni – juokingi. Kiti – graudūs. Treti – verčiantys nerimauti. Tik paklausykite, ką ir kaip viešai yra pasakęs mūsų kaimyninės valstybės vadovas.„O tai, kad manęs Vakaruose nemyli, tai tik laiko klausimas. Jūs dar mane pamilsite“. „Esmė ne ta, ar jūs mane išrinksite, ar neišrinksite. Kur jūs dėsitės? Išrinksite!”. „Dėl ramybės išsaugojimo šalyje pasiruošęs paaukoti net savo protą“. „Aš savo tautą jau du metus kaip mažą vaiką nešu, bijodamas kur nors paslysti. Parkrisi, viskas subyrės, į gabalėlius pabyrės“. „Europiečiai ne paprastai ateis į Baltarusiją, jie atšliauš ir maldaus bendradarbiauti kovojant su narkomanija ir nelegalia migracija“. „Aš su ginklu rankose ginsiu savo valdžią“. „Aš į pensiją neisiu – neišgyvensiu“. „Parlamente vieni gaidžiai susirinko. Aš ten nevaikštau“. „Aš noriu vienareikšmiškai pasakyti: kol mane kas nors nušalins nuo valdžios, aš tą ką nors nušalinsiu dar iki to, kol jis apie tai pagalvos“. Tai vis – Baltarusijos prezidento išminties perliukai, pasakyti baltarusiškoms, rusiškoms, europietiškoms masinės informacijos priemonėms per pastaruosius keliolika metų.
Liūdniausia, kad kai kuriose sparnuotosiose A.Lukašenkos frazėse esama karčios tiesos. Na kad ir šitoje: „Vakarai mane dar pamils“. Kad Vakarų demokratijos priverstos taikstytis su baltarusiška realybe, byloja ir šis, rugsėjo 16-osios, vizitas. Ir nieko čia nepakeisi. Ypač į Baltarusiją rimtai žiūrėti privalo Lietuva. Ne vien dėl to, kad ši kaimynė, su kuria mus jungia itin ilgas pasienio ruožas, turi skaitlingas ir galingas ginkluotąsias pajėgas. Prieš keletą metų vienas mūsų karo ekspertas, kartu su kitais kolegomis iš NATO aljanso stebėjęs karines pratybas Baltarusijoje, buvo priverstas pripažinti, jog nė vienas vakarietis nesitikėjo rezultatų, kuriuos pademonstravo oficialusis Minskas. Štai kad ir manervrai, kurių metu baltarusių kariai demonstravo, kaip jie greitai ir susiklausę moka persikelti per platųjį Nemuną. Pratybų pradžioje Vakarų kariškiai manė, kad baltarusiai nepajėgs įvykdyti NATO valstybėse keliamų normatyvų. O baltarusiai ne tik kad nepavėlavo, jie Nemuną forsavo žymiai greičiau, nei to reikalauja NATO standartai. NATO generolai ir pulkininkai buvo priversti pripažinti, jog baltarusių kariškiai atliko žaibiškai paklojo pontoninį tiltą ir persikėlė į kitą krantą. Vakariečiai buvo priversti pripažinti: jie nemoka taip greitai įveikti vandens kliūčių kaip dikattoriaus A.Lukašenkos valdoma Baltarusija.
Taigi šiandieninės Baltarusijos kepurėmis neužmėtysime. Į Baltarusijos šiokiadienius privalome žvelgti labai rimtai dar ir dėl to, kad kai kurie A.Lukašenkos režimo oponentai, kuriuos mes turėtume bent jau morališkai remti, nėra tikri mūsų bičiuliai. Pažiūrėkime, kaip kai kurie iš jų šiandien traktuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Ogi LDK buvo ne lietuviškas, ne baltiškas, bet baltarusiškas darinys. Vytautas Didysis – taip pat joks lietuvis, o pats tikriausiais baltarusis. Ir Vilnius yra būtent baltarusiškas miestas. Vardindamas šiuos epizodus bandau įsivaizduoti dieną, kai Baltarusija bus priimta į ES. O juk tokia diena gali išaušti. Čia pat susidurtume su mums nepalankia istorijos traktuote. Baltarusija – ir teritorija, ir gyventojais skaitlingesnė už Lietuvą. Todėl galimas dalykas, kad, jei mes su Minsku kada nors labai rimtai susikivirčysime dėl, sakykim, Vytauto Didžiojo kilmės, bijau, kad kai kurios ES senbūvės ir vėl elgsis itin pragmatiškai. Puls palaikyti didesniojo, stipresniojo pusę. Mainais už tai reikalaudami iš Minsko lengvatų ekonominiuose reikaluose.
Prisipažinkime, jog mūsų visų žinios apie šią kaimynę – labai paviršutiniškos. Su šiuo teiginiu sutaria ir politologai. Štai nedidelė citata iš vienos lietuviškos knygos apie Baltarusijos realijas. „Baltarusija jau seniai nusipelnė susilaukti didelio Lietuvos politologų dėmesio. Tačiau taip jau susiklostė, kad savotiškose, nors ir niekada niekieno nepaskelbtose Lietuvos tiesioginių kaimynų lenktynėse dėl dėmesio neabejotinai ilgą laiką pirmavo Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis. Ypatingas šios teritorijos statusas, jos geopolitinė padėtis ir su tuo susijusios praktinės tranzito problemos lėmė, jog per pastaruosius metus atsirado ištisas naujas „mokslas“ – „kaliningradistika“, kuriame savo balsą turi ir Lietuvos tyrinėtojai. Tuo tarpu kita Lietuvos kaimynė – Baltarusija akivaizdžiai liko „nuskriausta“. Ir tik dabar, atrodo, kad pagaliau ir „baltarusologija“ pradeda įsisiūbuoti.“. Ši citata – iš 2004-aisiais metais Vilniuje išleistos knygos „Baltarusijos paradoksai – įstrigusi transformacija ir regioninis saugumas“ (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedra, LKA ir VU TSPMI Strateginių tyrimų centras, sudarytojai – Gediminas Vitkus ir Virgilijus Pugačiauskas).
Manau, kad vadinamoji „baltarusologija“, nepaisant sparčiai bėgančio laiko, Lietuvoje vis dar nepajėgia deramai įsisiūbuoti.
Gintaro Visocko nuotr.
2009 metų rugsėjo 16 diena.
