Banditizacijos subjektas Ingušijoje


Print

Įvykius Ingušijoje jokiu būdu negalima pavadinti pavieniais terorizmo atvejais. Netgi terorizmo aktais, nukreiptais prieš federalinę ar vietinę valdžią. Ingušų opozicijos lyderio Makšaripo Auševo našlės susprogdinimas automobilyje, savižudžio sprogdintojo išpuolis prieš milicijos kontrolės postą – tai ingušų karas su pačiais ingušais. Stabilumo salelė, kuri ilgą laiką buvo ramybės simboliu šalia maištingos Čečėnijos, tapo karo zona, kurioje  kariauja visi prieš visus. Tvirtinti, kad viskas įvyko savaime, būtų perdėta. Tokią padėtį sukūrė ne vien ingušai. 

Visų pirmiausia atsakingas už tai  Federalinis centras, kuris tokią situaciją kūrė su neregėtu stropumu ir rūpesčiu. Būtent Kremliuje buvo nuspręsta nušalinti tuometinį Ingušijos prezidentą Ruslaną Auševą. Galima daryti begalę prielaidų, kuom gi R. Auševas neįtiko Kremliui, galima jį apkaltinti netgi tuo, kad Ingušija buvo tapusi savotiška “sanatorija“  čečėnų kovotojams. Bet aišku viena – tuo metu Ingušijoje terorizmo nebuvo. Ir prie R.Auševo ingušai vieni į kitus nešaudė.

Sutikite, R.Auševą atstatydino būtent dėl to, kad Ingušijoje R.Basajevo kovotojai nebegalėtų ramiai ilsėtis. Bet po jo atstatydinimo Kremlius kažkodėl labai ramiai stebėjo, kaip Murato Ziazikovo vadovaujama respublika tampa tikru vietinių klanų kovų mūšio lauku. Jokios apeliacijos į sveiką protą, kurias taip intensyviai siuntė Kremlius, nebepadėjo, o V.Putino baimė nušalinti nuo valdžios  M.Ziazikovą tik kaitino situaciją ir atvėrė kelią dar aštresnei konfrontacijai respublikos viduje. Ir tik po to, kai milicijos automobilyje žuvo Ingušijos opozicijos lyderis Mahometas Evlojevas,  Rusijos prezidentas D.Medvedevas į Ingušiją išsiuntė Junus – Beką  Evkurovą. Bet naujasis prezidentas nuo pat pradžių nebeturėjo veiksmų laisvės – ir Kremlius daro, kad taip tęstųsi ir toliau.

Bet visas įdomumas, jeigu tuos įvykius taip galima pavadinti – netolimoje ateityje. Prieš mėnesį prezidentas D.Medvedevas pasiūlė paskirti naują specialųjį įgaliotinį Šiaurės Kaukazui. Ši pareigybė turėtų stabilizuoti situaciją šiame neramiame ir maištingame regione. Bet ši iniciatyva, kurią dar turi palaiminti Rusijos Dūma, lieka po slaptumo uždanga. Valdžios kuluaruose svarstomos dvi kandidatūros – arba Ramzanas Kadyrovas, arba Sergejus Ivanovas. Ir nesvarbu, ką ten paskirs, nes kiekvienas norės pademonstruoti savo jėgą ir sugebėjimus Ingušijoje. Ir priežastis tam – neseniai oficialiai paskelbta žinia, kad Čečėnijoje padėtis “normalizuota“. O Dagestane “įvesti tvarką“ Federalinis Centras paprasčiausiai bijo. Taigi mažytė Ingušija taps svetimų ambicijų įgyvendinimo poligonu. Per Ingušiją vėl nusiris “začystkos“, kuriomis neabejotinai pasinaudos kuris nors iš kovojančių klanų, ir  respublikos prezidentui vėl bus “parodyta vieta“ valdžios vertikalėje. O paskui visi stebėsis, kodėl situacija, užuot gerėjusi, tampa vis grėsmingesnė.

Tačiau Kremlius nesupranta vieno – Ingušijai visai nereikalingas vietininkas. Ingušijai reikia susitaikymo ir ramybės. Rusijos valdžia vis nesupranta, kad jai tenka valdyti ne paprastą valstybę ir ne paprastą federaciją, o ištisą skirtingų tautų, valstybių ir teritorijų konglomeratą, sujungtą po Rusijos vėliava. Ir šį darinį valdyti Maskva paprasčiausiai nemoka, nesugeba, nepajėgia. Žinoma, galima imituoti, esą situacija yra valdoma. Galima imituoti netgi laimingą gyvenimą Šiaurės Kaukaze ir viliojančias perspektyvas. Bet po tokių imitacijų visada ištinka kolapsas. Ir visi simptomai rodo, jog Ingušiją ištiko didelė tragedija.     

http://www.grani.ru/Politics/Russia/Regions/m.172304.html

Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška

2009.12.29


Prisijunkite prie diskusijos