Keliauninkai į JAV – istorinės padraikos


Print

Prieš šimtą ir net daugiau metų suvargę, paniekinti, išsisėmę varguoliai lietuviai, atvykę į JAV, pirmiausia sugrubusių, apdaužytų rankų darbu aprūpindavo šeimas, jei jas turėjo. Tada žvalgydavosi, kaip įsigyti savą bažnyčią, išleisti laikraštį. Bažnyčiai nusižeminę kreipdavosi pas vyskupą sutikimo, krūvelėn dėdavo centus, nikelius, dešimtukus, ilgai rinkdavo, taupydavo juos, ant įsigyto sklypo klijuodavo plytą prie plytos. Pagaliau puldavo ant kelių prieš savo paruoštą altorių, giedodavo lūpomis ir širdimi, nes pačių statyta bažnyčia (tačiau airio vyskupo nuosavybė) būdavo pilna nuolankių tikinčiųjų. Tiesa, aplink sukinėdavosi dr. Jonas Šliupas su sėbrais ir šaipydavosi iš besimeldžiančių.

Darbas ir malda, pagalba artimiesiems Lietuvoje, prakaituotas centas spaudai, trumpa atgaivos valandėlė kokiame nors piknike – taip metai ėjo po metų, dešimtmečiai po dešimtmečių. Išaugę vaikai stebėdavosi tėvų sumaigyta anglų kalba, nors šie gudruoliai, Amerikoje gimę lietuviai, kasyklose ir skerdyklose jau labai retai dirbo. Kai kurie net į policininkus ir gaisrininkus įsiskverbdavo, kiti puikavosi kaip mechanikai ar net boseliai fabrikėliuose. O mielos jų seselės įstaigose stumdydavo baltus popierėlius, jei nenorėdavo siuvykloje kapstytis. Bet kažkodėl tuštėjo ir tuštėjo jų tėvų nikeliais statytos bažnyčios, o JAV augęs savas kunigas sunkiai šnekėjo lietuviškai.

Štai atsirado didelė naujiena: karas ir mobilizacijos. Štai ne vienas lietuvis žuvęs ar sužeistas. Štai dar keleri metai – ir po karo. Tada atrieda nauja žmonių banga, banga lietuvių, skurdžių pabėgėlių, apskurusių ir su mažais vaikais, bet mokytų ir gudrių. Vėl garsesnės giesmės bažnyčiose, tose nikeliais statytose ir iki to laiko, kaip ir dabar, vyskupų, jau nebūtinai airių, nuosavybė. Naujieji, mokyti ir gudrūs, nors angliški bekalbiai, taip pat fabrikų mašinomis kapojasi pirštus, kilnoja sunkias statines, bet vaikus į lituanistines mokyklas bruka, laikraščius prenumeruoja, garsiais balsais iš Lietuvos okupantus gena, daug ginčijasi ir kultūrą kuria.

Mokytojų vaikai dar mokytesni. Jie jau ne policininkai ar mechanikai, jie – advokatai, inžinieriai, gydytojai, universitetų šulai. Šios profesijos juos lyg paukščius būriais išskraidino iki pasaulio pakraščių. Ir vėl ištuštėjo bažnyčios, vėl suvargo spauda.

Bet gyvenimas retkarčiais sukuria stebuklus, nelauktus, keistus. Tai žemė sudreba, tai derlingi laukai virsta dykumomis, tai į mėnulį įrėplioja žmogus, tai miršta nemirtingieji Presley ir Jackson. Ėjo ir atėjo laikas, ir štai sutrupėjo Sovietų Sąjunga. O tada keistenybės po keistenybių. Tada Amerikoje pasipylė naujų lietuvių, brangių kaip auksas, gražių, mokytesnių už mokytus, angliškai kalbančių ir sapnuojančių. Visi amerikiečiai prieš juos atrodė naivuolėliais. Dabar tai bus gausu lietuvių užsiėmimuose, susirinkimuose, koncertuose, bažnyčiose.

Bažnyčios per Kalėdas ir Velykas iš tikrųjų pritvinksta – tokios galingos lietuvių tradicijos. Bet sekmadieniais ten aidi tuštuma – tokią tradiciją Lietuvoje sukūrė okupantinis bolševizmas, tokia ir naujakurius atlydėjo į čia. Tuštuma visur, kur nėra naudos, todėl vyskupai žvalgosi, ką su tuščiom bažnyčiom turėtų daryti, Kai kurios pradeda irti, kitos dar net šiandien į katedras panašios. Nėra lietuvių maldininkų, nėra lietuvių kunigų, tušti pastatai kelia siaubą. Ką iš tikrųjų reikia daryti?..

Turbūt į Ameriką keliavome sunykti be ženklo, kad žmonėmis buvome. Sunku tarti, bet taip įvyks. Dar keliolika metų, ir suirs ne viena mūsų lituanistinė mokykla, užmigs daugelis organizuotų vienetų, bus uždarytos (o gal užsidarys) likusios parapijos, kurtos su dideliu ryžtu, dings bažnyčios, statytos vargdienių prakaitu, vargu ir centais, šiandien jau milijonais virtusiais. Šį vyksmą, kas dėl maldos namų, prižiūrės tvarkingi vyskupai. Jiems bus rūpesčio, bet ir naudos tų prakaituotų centų, vargdienių dėka kažkada sudėtų. O ženklų neliks.

Neliks ženklų Lietuvoje, iš kur atkilome, jų neliks ir čia. Bet Amerika mažų tautų ženklų nenori ir jų nepriima. Ji savo žymenimis pasirinko hamburgerius ir picas, abortus ir šeimų palaidumą, laukinį riksmą ir tampymąsi. Šiais savo kultūros ratais ji garma ateitin, ir niekas jai nepataria. Kol kas ir Dievas tyli, nes galbūt privengia Amerikos vyskupų. O mes, atrodo, negalime pakeisti nei savo imigrantinio likimo, nei šio krašto krypties. Kad esame maži, tai ne mūsų kaltė, bet galėjome būti išmonesni ir tvirtesni.

Bet gyvenimas retkarčiais sukuria stebuklus. Raudokime lyg paliegėliai, savo dalią pražiopsoję, ir lūkuriuokime. Kartais ir neregės vištelės išsilaiko. Tad laikykimės.

“Draugas”

Gintaro Visocko nuotr.

2009.12.28


Prisijunkite prie diskusijos