Verkšlenančio elgetos kompleksas


Print

Troškimus, motyvus, prisiminimus, nuslopintus ir išstumtus į pasąmonę, ir, pačiai asmenybei nesuvokiant, darančius poveikį jos elgesiui, psichoanalitikai vadina kompleksais. Dešimtmečius prievarta ar pamaloninimais visuomenei diegti elgesio būdai paliko mūsų visuomenei kompleksus, kurie skatina būti elgetomis, ponais, vagimis ar sovietinio paveldo garbintojais.

Sovietmečiu būti ponu, nors visi vadinosi draugais, reiškė priklausyti komunistų partijai, naudotis atitinkamomis pagal nomenklatūros rangą privilegijomis, naudotis neliečiamybe, valdyti nepartinius piliečius. Partinei nomenklatūrai priklausė įmonių bei įstaigų vadovai, kolūkių pirmininkai, komunistų partijos sekretoriai.

Nusavinusi nekilnojamą turtą, gamybos priemones, ne vagystės, o atviro apiplėšimo pavyzdį parodė sovietinė santvarka. Valstybės požiūrį į nuosavybę be skrupulų perėmė visuomenė, todėl į valstybės nuosavybę žiūrėjo atitinkamai: vogė slapčia kiek įmanė, valstybės turto negerbė, netausojo.

Vieša elgetystė sovietmečiu buvo uždrausta, prilyginta valkatavimui. Tačiau savaip buvo įteisinta, kadangi niekas nedraudė iš „gerojo pono“ (partijos, ūkių vadovų) prašyti, žemintis, gauti, už ką reikėjoatsilyginti viešomis liaupsėmis ar išdavikiškomis paslaugomis.

Prievartinio ateizmo tamsoje dešimtmečius ugdyta, visuomenė priverstinai prarado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, nuodėmės sąvoka net iš žodyno buvo ištrinta, liko tik nusižengimai sovietiniams įstatymas, tarp kurių didžiausi – pasipriešinimas marksistinei ideologijai, sovietinei santvarkai.

Su atgauta nepriklausomybe minimas „ugdymas“ bei elgesio prisiminimai iškart neišnyko, bet nuėjo į pasąmonę ir mūsų gyvenime akivaizdžiai pasireiškia pono, vagies, elgetos bei kitokiais kompleksais.

Elgetos kompleksą, kaip aktualų visuomenei, ypač sunkmečiu, dera apsvarstyti plačiau.

Seniau tikru elgeta buvo laikomas ligotas, dėl fizinės negalios nesugebantis pats pasirūpinti maistu, drabužiu bei būstu žmogus. Dabar elgetystė tapo savotišku verslu, parazituojančios gyvensenos būdu. Didžioji dabartinių elgetų dauguma yra savotiški hedonistiniai buržua, kurių verslas – elgetystė, o malonumai – tinginystė, girtuoklystė. Tuos elgetas sutiksime gatvėje, prie bažnyčių, žmonių susibūrimo vietose ar vaikščiojančius tiesiog į butus. Juk jei esi senyvo amžiaus, gauni pensiją, jei esi invalidas – invalidumo pensiją, o jei esi sveikas, ieškok darbo, o ne duonos, – turėsi duonos. Tik mulkiams ir kvailiams turbūt skirti pranešimai, kad didžiausias nedarbas esąs kaime ir dėl to – nepakeliamas skurdas, elgetystė. Kokiais laikais buvo tokia tvarka, kad žmogus, turėdamas žemės lopinėlį, būtų bedarbis ar skurstų?

Net sovietmečiu, kai už darbadienius atlygindavo grūdų saujomis, o priesodybiniam sklypui skyrė 15 ar 60 arų, šeimos iš tų arų išgyveno. Dabar mažiausia žemės norma – 3 ha, o nuomoti gali kiek nori ir labai pigiai. Tik štai, kaip traktorių ar užsienietišką kombainą įpirksi, kaip degalais pasirūpinsi? O kodėl, negerbiami kaimo bedarbiai, kastuvą ir kauptuką pamiršot, kodėl arkliuką į Arklio muziejų uždarėt?

Pramonėje ir žemės ūkyje sovietinė valdžia didžiąją dalį uždirbtų lėšų nusavindavo ir tik vaizduodavo, kad už darbą atlygina, todėl ir darbininkas bei valstietis taip pat tik vaizdavo, kad dirba. Darbo našumas todėl buvo mažesnis tik Kuboje. Taip įpratino prie tinginystės. Valdžia dar vaizdavo, kad gyventojams duodavo: nemokamą išsilavinimą, nemokamą gydymą, nusipelniusiems – nemokamą būstą, taloną deficitinei prekei nusipirkti, šieno pagrioviuose pasišienauti, miško malkoms pasikirsti, paskolindavo traktorių sklypeliui susiarti. Nusavino kilnojamą ir nekilnojamą turtą, tačiau tai buvo seniai, pasimiršo, o duodavo nuolat (iš to, žinoma, ką nusavindavo). Tik reikėjo prašyti, užsitarnauti, žemintis. Trumpai tariant, visi elgetavo, o „geras ponas“ duodavo.

Kadangi elgeta nieko neturi, jam visko trūksta, visko reikia, o jei ką ir turi, jam reikia to, ką kitas turi, o jis neturi. Ir nori ne užsidirbti (jis tinginys), o kad kas jam duotų. Jei ponas neduoda, tariamas elgeta vogė. Ir dabar tokių elgetų apstu, kurie šaukia tarsi smaugiami ar rauda, žinoma, netikromis ašaromis. Apie jas – kiek plačiau.

Į įmonę, kurioje sovietmečiu dirbau, buvo pakviestas specialistas bulgaras. Be savo atlyginimo ir komandiruotpinigių, kuriuos pagal sutartį gaudavo, įmonė jam dar mokėdavo papildomai, nes jis skųsdavosi, kad gyvenimas esąs nelengvas, pajamos mažos. Kai dirbdami bendrą darbą arčiau susipažinome ir net susibičiuliavome, pastebėjau, kad jis maitinasi saikingai, nepramogauja, todėl išdrįsau paklausti, kur jis gautus pinigus taip greit išleidžia. Sulaukiau netikėto atsakymo: „Jų man visai netrūksta, ir lieka pakankamai, o dėl savo „verkšlenimo“ galiu pasakyti, kad visi bulgarai tokie: jie ilgą laiką vilko turkų jungą, turkai viską iš jų atimdavo, todėl turtą slėpdavo, vaizduodavo bėdžius, įprato verkšlenti. Verkšleno ne dėl to, kad turkų valdžia ką duotų ar užjaustų, o kad neatimtų. Tebeverkšlename iki šiol gal iš seno įpročio, gal nenorėdami sukelti pavydo“.

Jam paaiškinau, kad šį bruožą turi ir lietuviai, tik priežastis kita: okupantas atėmė Laisvę, Nepriklausomybę, žemę, gyvulius, įmones, gamybos priemones, atima didžiąją dalį uždarbio, todėl žmogus turi verkšlenti prašydamas padidinti atlyginimą, būsto, pašalpos, leidimo deficitinei prekei pirkti, pagrioviuose karvei šieno pasišienauti, malkų krosniai pakūrenti. Taip valdžia sau kuria gero pono įvaizdį, duoda neva nemokamą gydymą, mokslą, poilsį ir kitką, tik reikia žemintis, prašyti, verkšlenti, užsitarnauti. Taip abu priėjome išvados, jog esame verkšlenančios tautos, tik priežastys skirtingos ir ašaros abiem atvejais netikros.

Kaip bulgarai, nusimetę turkų jungą, taip mes, lietuviai – sovietinį, verkšlenti nesiliovėme. Verkšlenimas Lietuvoje tapo įpročiu, mada; jį skatina žiniasklaida, visose valdžios struktūrose išlikę seni prašymų reikalautojai. Atgavome Laisvę ir Nepriklausomybę, atgavome ar atgauname nuosavybę, anksčiau uždarytas bažnyčias, laisvai keliaujame į užsienius, nebereikia mūsų vaikinams eiti į rekrūtus, nusižeminti duodant priesaiką pavergėjui, atsikratėme nuolatinės baimės būti ištremtiems ar įkalintiems. O verkšlename vis tiek. Verkšlenam, kad reikia mokėti už įvairias paslaugas, kad neduoda „gero“ darbo, kad reikia grąžinti neteisėtai užvaldytą turtą, verkšlenam ir dėl to, kad kiti neverkšlena, kad kažkas šoka labdaringą Vienos valsą, kad neturime to, ką kitas turi.

Pasidairius Vakaruose, matome, kad iš tikrųjų sąlyginai apie 60 proc. Lietuvos gyventojų skursta, tačiau atsigręžus į Rusiją, Baltarusiją, pamatysime, kad palyginti gyvename ne taip jau blogai, ekonominiai ir socialiniai rodikliai geresni. Panagrinėjus skurstančiųjų sluoksnio sudėtį, rasime, kad ten yra asmenų, užsiregistravusių darbo biržoje, tačiau turinčių ir važinėjančių lengvais automobiliais, dalyvaujančių šešėliniame versle. O didžiuma pasivadinusių elgetomis yra simuliantai, asocialūs asmenys, tinginiai, girtuokliai.

Ar tos netikros ašaros nėra kenksmingos pačiam verksniui? Ar neuždirbtos lėšos, neatlyginta labdara nežeidžia, neveda į aklavietę? Mokslas ir patirtis į šiuos klausimus atsako vienareikšmiškai: kenkia, žeidžia, žlugdo, nes žmogus gyvena taip, kaip jis galvoja, o ne atvirkščiai.

Marksistiniai ideologai kalte kalė, kad būtis yra pirminė, o sąmonė antrinė, žmogaus mąstyseną apsprendžianti jo būtis, kad mąsto taip, kaip gyvena. Šį klaidingą mokymą paneigė iškiliausi mokslininkai ir gyvenimo patirtis. Pasirodo, teigiamu arba pozityviu mąstymu pakeitę neigiamas, pesimistines mintis, galime įgyti stebuklingų galių, sulaukti teigiamų permainų savo gyvenime. Taip tvirtina pozityvaus mąstymo pionieriai Napoleonas Hilas, Jozefas Merfis, Tomas Šercas.

Mokslininkai tvirtina, kad 90 proc. žmogaus galių yra sutelkta pasąmonėje, o tik mažiau nei 10 proc. – sąmonėje. Pačiame žmogaus organizme sąmoningai valdomi tik penki jausmai, o pasąmonė valdo šimtus gyvybiškai svarbių jausmų (širdies ir kvėpavimo ritmas, kepenų, skrandžio ir kitų organų veikla). Pasąmonė savo galias išreiškia ir išorinėje mūsų veikloje, gyvenime. Tomas Šercas teigia:

“Kiekvieną mintį, kiekvieną idėją, kiekvieną fantaziją ir kiekvieną išraišką lydi jausmai. Kaip kūno ląstelės turi specifinę struktūrą ir kibernetiniais ryšiais susipynusios su visu kūnu priklauso vienos nuo kitų, lygiai taip ir mintys sudaro tvarkingą sistemą. Jos siejasi vienos su kitomis, panašias mintis pritraukdamos, o tas, kurios trukdo bendrai minčių eigos krypčiai, atstumdamos. Iš šių pavienių minčių junginių galiausiai susidaro idėjos, aiškūs vaizdiniai, kurie, logiškai juos patikrinus remiantis patirtimi, duoda pradžią veiksmams, tampantiems realybe. Taigi realybė išauga iš minčių, kitaip tariant, realybė yra minčių konstrukcija. Jozefas Merfis savo knygoje ,,Pasąmonės galia“ moko: Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite savo gyvenimą”.

Esame Kūrėjo galiomis apdovanoti, būtį kuriame patys, o žinant, kad verkšlenimai žlugdo, patys turime keltis, kibti į kūrybą. Apsidairykime, kiek gražių pasiekimų jau turime, jų nematyti gali tik akys, kurias dar dengia tebepučiama raudona migla, alkoholis ar netikros ašaros. Nuo seniausių laikų lietuvių tauta buvo darbšti, o ne verkšlenanti, sunkumus įveikė paėmusi „arklą, knygą, lyrą“, o jei reikėjo – ginklą, todėl netikrų ašarų reikia atsisakyti, o tikrąją, paprastai viešumos vengiančią, reikia surasti, nušluostyti.

Gintaro Visocko nuotr.

2009.12.27


Prisijunkite prie diskusijos