Di­plo­ma­ti­nę kar­je­rą suž­lug­dė į val­džią at­ėju­si LDDP


Print

Si­gi­tas Ku­da­raus­kas – pro­fe­so­rius, ha­bi­li­tuo­tas dak­ta­ras, moks­li­nin­kas, iš­ra­dė­jas, vi­są gy­ve­ni­mą do­mė­ję­sis spe­cia­lių­jų elek­tros ma­ši­nų ga­my­ba, jų to­bu­li­ni­mu bei pri­tai­ky­mu vi­suo­me­nės po­rei­kiams. Prof. S. Ku­da­raus­kas mo­kė­si, dir­bo, sta­ža­vo­si Kau­no po­li­tech­ni­kos, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tuo­se, pa­skai­tas skai­tė Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos, Suo­mi­jos, Če­ki­jos uni­ver­si­te­tuo­se. Ta­čiau pe­da­go­gi­nė veik­la, iš­ra­di­mai, moks­li­nių straips­nių ra­šy­mas – tai tik vie­na jo tu­ri­nin­gos, pra­smin­gos veik­los kryp­čių. At­gi­mi­mo pra­džio­je prof. S. Ku­da­raus­kas at­li­ko kai ku­riuos slap­tus ar pu­siau slap­tus ne­pri­klau­so­my­bę at­kū­ru­sios vals­ty­bės pa­ve­di­mus. Pa­vyz­džiui, prof. S.Ku­da­raus­kas su­ma­nė tuo­me­ti­niam Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tui Fran­sua Mi­te­ra­nui pa­ra­šy­ti laiš­ką, ko­dėl Lie­tu­va sieks at­si­skir­ti nuo So­vie­tų Są­jun­gos. Šian­dien aki­vaiz­du, kad bū­tent tas di­plo­ma­ti­niais ka­na­lais nu­siųs­tas laiš­kas kar­di­na­liai pa­kei­tė tuo­me­ti­nio Pran­cū­zi­jos va­do­vo skep­tiš­ką po­žiū­rį į lie­tu­vius, ir ofi­cia­lu­sis Pa­ry­žius po Ko­vo 11-osios ta­po kur kas di­des­niu mū­sų drau­gu, nei ti­kė­jo­si Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas…

Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti ir ap­lin­ky­bės, kad 1989-ai­siais prof. S. Ku­da­raus­kas bu­vo iš­rink­tas į SSRS liau­dies de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mą, kur jis su ki­tais ben­dra­žy­giais itin nar­siai grū­mė­si, kad Krem­lius ofi­cia­liai pri­pa­žin­tų bu­vus slap­tus Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pro­to­ko­lus. Juk dau­gu­ma tuo­me­ti­nių SSRS de­pu­ta­tų smer­kė ir prie­ši­no­si to­kiems sie­kiams.

Prof. S. Ku­da­raus­kas tre­je­tą me­tų ėjo ofi­cia­laus Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės at­sto­vo pa­rei­gas Es­ti­jo­je. Jo di­plo­ma­ti­nė lai­ky­se­na Ta­li­ne bu­vo prin­ci­pin­ga ir kie­ta. Jis rė­mė tuos, ku­rie sie­kė vi­siš­kos, o ne da­li­nės – eko­no­mi­nės – ne­pri­klau­so­my­bės nuo SSRS. Bū­tent S. Ku­da­raus­kas in­for­ma­vo Lie­tu­vą, kad eko­no­mi­nės ne­pri­klau­so­my­bės ša­li­nin­kas es­tų po­li­ti­kas Ed­ga­ras Sa­vi­sa­ras nė­ra tik­ras es­tas, mat jo mo­ti­na – ru­sė. To­dėl ši lyg ir ne­reikš­min­ga ap­lin­ky­bė ga­li tu­rė­ti di­de­lės įta­kos E. Sa­vi­sa­ro spren­di­mams de­ran­tis su Mask­va. Ta­čiau 1992-ai­siais į val­džią at­ėju­si LDDP be skru­pu­lų S. Ku­da­raus­ką iš­stū­mė iš di­plo­ma­ti­nės tar­ny­bos. At­ėmė di­plo­ma­to ran­gą vien dėl to, kad dirb­da­mas Es­ti­jo­je S. Ku­da­raus­kas kai ku­riuo­se pri­ėmi­muo­se bei su­si­ti­ki­muo­se su es­tų ži­niask­lai­da drį­so pa­sa­ky­ti ma­nąs, kad prof. Vy­tau­tas Land­sber­gis yra kur kas ge­res­nė kan­di­da­tū­ra nei ko­mu­nis­tų funk­cio­nie­rius Al­gir­das Bra­zaus­kas.

Apie įspū­din­gai pra­si­dė­ju­sią ir bru­ta­liai nu­trauk­tą di­plo­ma­ti­nę kar­je­rą su prof. Si­gi­tu Ku­da­raus­ku kal­ba­si „XXI am­žiaus“ žur­na­lis­tas Gin­ta­ras Vi­soc­kas.

Gū­džiu so­viet­me­čiu Jūs ke­le­tą kar­tų va­žia­vo­te į už­sie­nį kaip moks­li­nin­kas ir iš­ra­dė­jas. Bū­siu ties­mu­kas: ar te­ko ra­šy­ti ata­skai­tas KGB at­sto­vams? O gal tu­rė­jo­te slap­tų Pran­cū­zi­jos žval­gy­bų pa­siū­ly­mų?

Pir­mą kar­tą į už­sie­nį iš­va­žia­vau 1969-ai­siais me­tais – į Ru­mu­ni­ją. Ma­ne pa­kvie­tė į moks­li­nę kon­fe­ren­ci­ją, ku­ri tru­ko ke­lio­li­ka die­nų. Į ją bu­vau iš­leis­tas be jo­kių var­gų. Ta­čiau maž­daug po me­tų pas ma­ne į Klai­pė­dą, kur tuo me­tu gy­ve­nau ir dir­bau, at­ėjo žmo­gus iš KGB. Tas vy­riš­kis, ne­slėp­da­mas, kad yra iš so­vie­ti­nio sau­gu­mo, pa­siū­lė maž­daug pus­an­tro mė­ne­sio truk­mės sta­žuo­tę į Pran­cū­zi­ją. Su­ti­kau. La­bai no­rė­jau pa­ma­ty­ti tik­rą ka­pi­ta­lis­ti­nę ša­lį, be ki­ta ko, rū­pė­jo su­ži­no­ti apie pran­cū­zų moks­li­nin­kų ko­le­gų pa­sie­ki­mus švy­tuo­ja­mų­jų ma­ši­nų ty­ri­muo­se.

Ar po sta­žuo­tės Pran­cū­zi­jo­je bu­vo­te ver­čia­mas ra­šy­ti ata­skai­tą KGB ana­li­ti­kams?

Taip, 1971-ai­siais su­grį­žus iš sta­žuo­tės rei­kė­jo pa­teik­ti ata­skai­tą, ku­rio­je pri­va­lė­jau pa­pa­sa­ko­ti apie vi­sus sa­vo su­si­ti­ki­mus su pran­cū­zų moks­li­nin­kais ir Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais. Ata­skai­tą pa­ra­šiau. Ta­čiau jo­je są­mo­nin­gai nu­ty­lė­jau apie pa­žin­tį su Gre­nob­lio ato­mi­nių ty­ri­mų cen­tro dar­buo­to­ju, ku­ris kvie­tė ap­lan­ky­ti jų itin slap­tą įstai­gą. Taip pat nie­ko ne­ra­šiau apie ben­dra­vi­mą su Pran­cū­zi­jos lie­tu­viais. Nors KGB pui­kiai ži­no­jo, jog Pran­cū­zi­jo­je ben­dra­vau su sa­vo tau­tie­čiais. Ne­to­li ma­nęs Pran­cū­zi­jo­je nuo­lat su­ki­nė­jo­si ten sta­ža­vę­sis po­nas Tva­ri­jo­na­vi­čius, ku­ris, ma­no su­pra­ti­mu, į už­sie­nį bu­vo iš­vy­kęs tu­rė­da­mas vi­sai ki­tus tiks­lus. Žo­džiu, ma­no ata­skai­ta apie iš­vy­ką į Pran­cū­zi­ją vy­rams iš KGB tik­riau­siai ne­pa­ti­ko, ir dau­giau ma­nęs ne­iš­lei­do nė į vie­ną ka­pi­ta­lis­ti­nę ša­lį. Į so­vie­ti­nio la­ge­rio vals­ty­bes su­teik­da­vo ga­li­my­bę iš­vyk­ti, o į ka­pi­ta­lis­ti­nes – ne. Net jei va­žiuo­da­vau į tuo­me­ti­nę Če­kos­lo­va­ki­ją, man drau­dė va­žiuo­ti per Len­ki­ją, nes Len­ki­jo­je tuo­met jau įsi­siū­ba­vo Le­chos Va­len­sos „So­li­da­ru­mas“.

Apie pa­siū­ly­mą sve­čiuo­tis slap­ta­me Gre­nob­lio ato­mi­nių ty­ri­mų cen­tre KGB ne­su­ži­no­jo?

Ma­nau, kad ne­su­ži­no­jo. Be­je, vyk­ti į Gre­nob­lį ne­ro­džiau di­de­lio no­ro. Juk toks vi­zi­tas bū­tų reiš­kęs, jog pri­ar­tė­ju prie ob­jek­to, ku­ris ne­ga­li ne­do­min­ti KGB, to­dėl įta­riau, jog to­kį žings­nį žen­gęs ga­liu bū­ti įpai­nio­tas į žval­gy­bi­nes ir kontr­žval­gy­bi­nes ope­ra­ci­jas. Pa­ste­bė­jau, jog pran­cū­zams pa­ti­ko ma­no abe­jo­nės dėl iš­vy­kos į Gre­nob­lį – gal ir jie ma­ne ty­ri­nė­jo. Jei bū­čiau pa­ro­dęs di­de­lį no­rą va­žiuo­ti į Gre­nob­lį, grei­čiau­siai jie bū­tų ma­ne iden­ti­fi­ka­vę kaip KGB agen­tą, ap­si­me­tan­tį moks­li­nin­ku. Juk vie­nas jų at­sto­vas pa­ste­bė­jo: „O, jūs esa­te la­bai įdo­mus moks­li­nin­kas, jūs pro­duk­ty­viai gin­či­ja­tės su mū­sų moks­li­nin­kais, iki tol su­tik­ti jū­sų ko­le­gos mums tik pri­tar­da­vo“.

Kaip ki­lo min­tis pa­ra­šy­ti laiš­ką tuo­me­ti­niam Pran­cū­zi­jos va­do­vui Fran­sua Mi­te­ra­nui? Ko­kį įspū­dį pran­cū­zų žur­na­lis­tams pa­li­ko Jū­sų žo­džiai apie vi­siš­ką Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę? Pran­cū­zai tada bai­mi­no­si, kad mes su sa­vo lais­ve ga­li­me pa­kenk­ti „pe­rest­roi­ką“ So­vie­tų Są­jun­go­je įgy­ven­din­ti ban­dan­čiam Gor­biui?

Pran­cū­zai, iš­gir­dę apie ruo­šia­mą pa­si­ra­šy­ti Ko­vo 11-osios ak­tą, su­šuk­da­vo: „O lia lia“. Ir čia pat pa­klaus­da­vo: o kas ta­da iš­tiks SSRS ir Gor­bį?

1989 m. lie­pos 14-ąją Pran­cū­zi­ja šven­tė Bas­ti­li­jos žlu­gi­mo die­ną. Tą­syk Vai­do­tas An­ta­nai­tis pa­si­tei­ra­vo, ar ne­su­tik­čiau nu­ei­ti į Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­do­je ren­gia­mą pri­ėmi­mą. Ne­at­si­sa­kiau. Su­si­ti­ki­mas su Pran­cū­zi­ja ma­ne vi­sa­da vi­lio­jo. Tai­gi ta­me pri­ėmi­me te­ko il­gai šne­kė­tis su pran­cū­zų di­plo­ma­tais, ku­rie reiš­kė di­de­lį su­si­rū­pi­ni­mą dėl mū­sų kar­di­na­lių rei­ka­la­vi­mų. Tuo­met aš pui­kiai su­pra­tau, kad vi­siš­kos ne­pri­klau­so­my­bės sie­kian­čios Bal­ti­jos vals­ty­bės yra tar­si skaus­min­ga rakš­tis di­džių­jų vals­ty­bių žai­di­muo­se. 1990-ai­siais prof. V. Land­sber­giui pa­siū­liau pa­ra­šy­ti laiš­ką F. Mi­te­ra­nui ir smul­kiai iš­aiš­kin­ti, ko­dėl el­gia­mės taip, kaip ne­pa­tin­ka Gor­biui.

Šian­dien yra pa­skelb­ti bu­vu­sio Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­to F. Mi­te­ra­no pri­si­mi­ni­mai, ku­rie by­lo­ja: po­nas F. Mi­te­ra­nas il­gą lai­ką mus, lie­tu­vius, lai­kė karš­ta­ko­šiais, ku­rie ga­li vis­ką su­ga­din­ti. Jis ma­nė, kad mes nie­kad ne­bu­vo­me lais­vi, de­mo­kra­tiški, to­dėl jis ne­nu­stebs, jei M. Gor­ba­čio­vas bus pri­vers­tas prieš Lie­tu­vą pa­nau­do­ti jė­gą. Maž­daug taip ma­nė F. Mi­te­ra­nas iki mū­sų laiš­ko. O po mū­sų di­plo­ma­ti­nių žings­nių F. Mi­te­ra­nas ta­po žy­miai lo­ja­les­nis Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės idė­jai. Šian­dien vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad bū­tent po mū­sų įsi­ki­ši­mo Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas pa­siun­tė Gor­biui te­leg­ra­mas su rei­ka­la­vi­mu Bal­ti­jos vals­ty­bių by­lą spręs­ti tik de­ry­bų ke­liu, ne­nau­do­jant smur­to ir jė­gos. Šian­dien aki­vaiz­du, kad mū­sų ne­pri­klau­so­my­bę pir­mo­ji iš di­džių­jų vals­ty­bių pri­pa­ži­no bū­tent Pran­cū­zi­ja, kad F. Mi­te­ra­nas bu­vo pir­ma­sis di­džių­jų vals­ty­bių at­sto­vas, ap­lan­kęs ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą. Be­je, Pran­cū­zi­ja nuo­lat di­džia­vo­si, kad, skir­tin­gai nei ki­tos vals­ty­bės, ji iš­sau­go­jo prieš­ka­rio Lie­tu­vos auk­so at­sar­gas.

Pran­cū­zi­jo­je ta­da vy­ra­vo nuo­mo­nė, kad iš­ei­da­ma iš SSRS su­dė­ties Lie­tu­va bus pri­vers­ta Mask­vai mo­kė­ti mil­ži­niš­ką kom­pen­sa­ci­ją už ga­myk­las, ato­mi­nes elek­tri­nes, nu­ties­tus ke­lius.

Vie­šint Pa­ry­žiu­je te­ko da­ly­vau­ti ke­lio­se spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­se, kur šį klau­si­mą man pa­tei­kė žy­mių Pran­cū­zi­jos lei­di­nių žur­na­lis­tai. Aš at­sa­ky­da­vau, kad ne­ži­nau, ar Krem­lius mums pa­teks są­skai­tą. Ta­čiau Lie­tu­va iš Krem­liaus tik­rai pa­rei­ka­laus mo­kė­ti sko­las už nu­žu­dy­tus, su­luo­šin­tus lie­tu­vius, už jų ver­giš­ką dar­bą trem­ty­se, už iš­grobs­ty­tus ūkius, su­nai­kin­tą ka­riuo­me­nę, pra­mo­nę… Šie kon­trar­gu­men­tai pran­cū­zams pa­li­ko di­de­lį įspū­dį.

Es­ti­jo­je jūs dir­bo­te tre­jus me­tus. Tai pa­kan­ka­mai il­gas lai­ko tar­pas, lei­džian­tis gi­liau pa­žin­ti šią ša­lį. Kaip api­bū­din­tu­mė­te es­tus? Ar tik­rai es­tai pa­si­pū­tę ir į lie­tu­vius žiū­ri iš aukš­to?

Lie­tu­vo­je bu­vo ir te­bė­ra daug mi­tų, esą es­tai – ra­cio­na­les­ni, iš­min­tin­ges­ni, su­ma­niau tvar­ko­si. Taip, šiuo­se žo­džiuo­se tie­sos esa­ma. Bet tai – tik ne­di­de­lė da­lis tie­sos. Es­tai tar­pu­sa­vy­je pjau­na­si nė kiek ne ma­žiau už mus. Kai ku­rių eko­no­mi­nių, po­li­ti­nių pa­sie­ki­mų jie iš tie­sų tu­ri. Ta­čiau tas per­ga­les pa­siek­ti jiems pa­dė­ju­si Suo­mi­ja. Suo­mi­ja – la­bai pui­ki jų kai­my­nė, tei­ku­si ne tik eko­no­mi­nę pa­ra­mą, bet ir daug ne­įkai­no­ja­mų pa­ta­ri­mų. Mes to­kių kai­my­nų, ku­rie mums ne kenk­tų, o nuo­šir­džiai, ne­at­ly­gin­ti­nai pa­dė­tų, ne­tu­rė­jo­me. Štai ir vi­sa pa­slap­tis.

Taip pat ne­su­tin­ku, jog es­tai – pa­si­pū­tę, jog į mus žiū­ri iš aukš­to. Es­ti­ja ne­ro­do mums jo­kio prie­šiš­ku­mo. Be ki­ta ko, ga­liu pa­teik­ti daug pa­vyz­džių, kurie liudija, jog es­tai mums pa­vy­di, sten­gia­si į mus ly­giuo­tis, pe­ri­mti mū­sų pa­tir­tį.

1992-ai­siais at­ėju­si į val­džią LDDP iš­stū­mė Jus iš di­plo­ma­ti­nės veik­los dėl po­li­ti­nių pa­žiū­rų. Jū­sų sim­pa­ti­jos kry­po prof. V. Land­sber­gio link, ir dėl to Jūs ne­te­ko­te pos­to…

Taip. Ir ta­da, ir anks­čiau ma­niau, kad Lie­tu­vai bū­tų ge­riau, jei pre­zi­den­tu tap­tų ne A. Bra­zaus­kas, o V. Land­sber­gis. Ir šios sa­vo nuo­sta­tos nie­kad ne­slė­piau. Ben­drau­da­mas su Es­ti­jos di­plo­ma­tais ir Es­ti­jos žur­na­lis­tais nuo­lat dės­ty­da­vau sa­vo mo­ty­vus, ko­kie skir­tu­mai tarp šių dvie­jų po­li­ti­nių vei­kė­jų. Kri­ti­ka­vau ir ta­da su­si­kū­ru­sį keis­tą da­ri­nį – Lie­tu­vos at­ei­ties fo­ru­mą. 1992-ai­siais at­ėju­si į val­džią LDDP ma­ne pa­ša­li­no iš di­plo­ma­ti­nės tar­ny­bos 1993 me­tų va­sa­rio 15 die­ną. Su­grį­žęs į Lie­tu­vą ban­džiau pa­tek­ti pas tuo­me­ti­nį Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rą Po­vi­lą Gy­lį. Bet jis net trum­pam ma­nęs ne­pri­ėmė į ka­bi­ne­tą.  Be­veik iš­vi­jo, pa­reikš­da­mas, kad jiems už­ten­ka in­for­ma­ci­jos, ku­rią tu­ri apie ma­ne.

Po­kal­bio pra­džio­je mi­nė­jo­te, kad po ke­lio­nių į už­sie­nį gū­džiais so­vie­ti­niais me­tais Jums te­ko ra­šy­ti ata­skai­tas so­vie­tų sau­gu­mui. Kaip vertinate buvusios prem­je­rės Ka­zi­mi­ros Pruns­kie­nės, neigiančios bet kokius kontaktus su KGB, laikyseną?

Kad KGB kon­tro­lia­vo vi­sus, iš­vyks­tan­čius į už­sie­nį, – aki­vaiz­du. Aki­vaiz­du ir tai, kad iš­leis­da­ma į Va­ka­rus sta­žuo­tėms KGB sie­kė sa­vo tiks­lų. Šiaip sau ši tar­ny­ba nie­ko ne­iš­leis­da­vo. Tad ata­skai­tų ra­šy­mas – na­tū­ra­lus da­ly­kas. Be ata­skai­tų ra­šy­mo neap­si­ei­da­vo nė vie­na bent kiek reikš­min­ges­nė ke­lio­nė. Esu pa­ste­bė­jęs, jog ka­gė­bis­tas, kai ne­no­ri tie­siai at­sa­ky­ti į klau­si­mą, daž­niau­siai pa­reiš­kia ne­pri­si­me­nan­tis to da­ly­ko. Vie­na­me teis­me K. Prunk­sie­nė ir­gi yra tei­gu­si, jog ne­pri­si­me­na. Ga­liu drą­siai tvir­tin­ti: ata­skai­tos ra­šy­mas so­vie­tų sau­gu­mui – su­dė­tin­gas da­ly­kas mo­ra­li­niu po­žiū­riu. Jis įsi­me­na­ vi­sam gy­ve­ni­mui. Kiek­vie­nas nor­ma­lus žmo­gus iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ne­pa­mirš, ko­kios min­tys ka­ma­vo ra­šant ata­skai­tą į KGB.

Ar Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te pa­ty­rė­te spau­di­mą?

Kai Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to rek­to­riu­mi ta­po Sta­sys Vai­tie­kū­nas, jo iš­rin­ki­mas su­kė­lė di­de­lių įta­ri­mų. Mat į rek­to­riaus pos­tą kan­di­da­ta­vau ir aš pats. O kai šis žmo­gus pra­dė­jo va­do­vau­ti uni­ver­si­te­tui, pa­ma­čiau daug sa­va­nau­diš­ku­mo, ne­svei­kų as­me­ni­nių am­bi­ci­jų, go­du­mo. Ne­ge­ro­ves kė­liau į die­nos švie­są. Tad bu­vau tar­si per­so­na non gra­ta. Kai bai­gė­si su uni­ver­si­te­tu pa­si­ra­šy­ta dar­bo su­tar­tis, tuo­me­ti­nis rek­to­rius nau­jos su­tar­ties ne­pa­si­ra­šė. Žo­džiu, ma­no ty­ri­mų, ma­no ener­gi­jos Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tui ne­be­pri­rei­kė. Ta­čiau sa­vo kaip moks­li­nin­ko bei pe­da­go­go veik­los ne­nu­trau­kiau. Esu už­pa­ten­ta­vęs kai ku­riuos sa­vo iš­ra­di­mus ir juos ban­dau pri­tai­ky­ti re­a­liam gy­ve­ni­mui. Ieš­kau rė­mė­jų tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je. Skai­tau pa­skai­tas Suo­mi­jos, Če­ki­jos, Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos uni­ver­si­te­tuo­se.

Į Lie­tu­vos at­ei­tį žvel­gia­te op­ti­mis­tiš­kai ar pe­si­mis­tiš­kai?

Re­giu daug ne­ge­rų da­ly­kų. Pir­miau­siai – dva­si­nių. Lie­tu­vą iš­ti­ku­si kri­zė – ne eko­no­mi­nė, o dva­si­nė. Šian­dien Lie­tu­va skęs­ta go­du­mo liū­ne. Nie­kas ne­no­ri dirb­ti – vi­si no­ri tik vog­ti. Bet dėl to­kios pa­dė­ties kal­ti ne tik kon­ser­va­to­riai, bet ir prieš juos bu­vu­sios val­džios bei rin­kė­jai, kvai­lai pa­ti­kin­tys pri­mi­ty­viais po­li­ti­kų pa­ža­dais. Ma­no su­pra­ti­mu, Lie­tu­vą šian­dien ka­muo­ja pra­tur­tė­ju­sio pie­mens sin­dro­mas. Ir vis dėl­to aš ti­kiu Lie­tu­vos at­ei­ti­mi. Ti­kiu, kad pai­kos, kvai­los, pri­mi­ty­vios ma­dos Lie­tu­vo­je ne­tu­ri at­ei­ties.

„XXI amžius“

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuo­trau­ka.  Pro­fe­so­rius Si­gi­tas Ku­da­raus­kas.

2009.12.27


Prisijunkite prie diskusijos