Baudžiamojo proceso grimasos Vilniaus apygardos teisme


Print
Ne už kalnų – vieneri metai, kai kantriai vaikštau į Vilniaus apygardos teismo teisėjo Artūro Pažarskio nagrinėjamos narkotikų bylos posėdžius. Kada sulauksime teismo nuosprendžio gausiam sostinės narkotikų platintojų būriui, – keblu pasakyti. Bylos narpliojimas tikriausiai dar užtruks.
 
Bet užtruks ne dėl kieno nors piktų kėslų vilkinti “teismo procesą”. Užtruks dėl objektyvių priežasčių. Nepamirškime, kaltinimai pareikšti kelioms dešimtims jaunuolių. Teisėjui nėra lengva. Visos teisinės procedūros, kurių neįmanoma ignoruoti demokratinėje valstybėje, atima daug laiko bei jėgų.
 
Tačiau šiandien noriu pasidalinti būtent kritinio pobūdžio pastabomis. Šių eilučių autoriui ne sykį kilo klausimų, kodėl, pavyzdžiui, teisėjas taip akivaizdžiai skuba kuo greičiau užversti paskutinįjį bylos lapą. Ar nėra pavojaus, jog dėl skubėjimo ši valstybiškai bei visuomeniškai svarbi byla liks paviršutiniškai ištirta? 

Be abejo, daug kas nūnai linkę kritikuoti lietuviškuosius teismus dėl esą užsitęsusių “teisinių procesų”. Ir tokie priekaištai dažnusyk pagrįsti. Tačiau demokratinėje valstybėje ne mažiau svarbus turėtų būti ir kitas aspektas – išsamus, nuodugnus, detalus visų faktų bei aplinkybių tyrimas. Mums turėtų rūpėti ne vien operatyvumo, bet ir teisingumo klausimai. Beje, teisingumo paieškos turėtų stelbti norą bylas išnagrinėti kuo operatyviau.
 
Ar šioje konkrečioje sostinės narkotikų byloje skubėjimas neužgožia kitų svarbių aplinkybių? Mano supratimu, tokias tendencijas įžvelgti galima.
 
XXX
 
Pirmiausiai – apie nesugebėjimą teismo procesą organizuoti taip, kad teismo posėdžiai prasidėtų būtent nurodytą valandą. Teisėjo akcentuojama operatyvumo svarba ypač keistai atrodo prisiminus visus iki šiol surengtus teismo posėdžius. Juk daugelis teismo posėdžių šioje byloje nebuvo pradėti nurodytą valandą. Vos ne kiekvienas teismo posėdis šioje byloje pradedamas 10 – 15 minučių vėliau, nei numatyta. Padauginkime tas minutes iš jau surengtų mažų mažiausiai keliolikos teismo posėdžių, ir turėsime užtektinai solidžią laiko atkarpą.
 
Beje, ypač įsiminė sausio 10-osios dienos posėdžiai. Rytinis teismo posėdis pradėtas mažiausiai 25-iomis minutėmis vėliau. O popietinis posėdis pradėtas beveik 50-imt minučių vėliau. Įdomu ir tai, kad teisėjas A.Pažarskis nesiteikė į teismo posėdžių salę susirinkusiems paaiškinti, kodėl akivaizdžiai vėluojama. Žinoma, teisėjui neprivalu aiškintis dėl smulkmenų. Ir vis dėlto teismo salėje tąsyk posėdžio pradžios kantriai laukė ne tik keliolika kaltinamųjų bei vienas žurnalistas. Sausio 10-ąją tiek rytinio, tiek vakarinio teismo posėdžių kantriai laukė per dešimt kaltinamuosius ginančių advokatų ir vienas valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras.
 
Tad teisėjas A.Pažarskis, man regis, bent advokatams ir prokurorui galėjo paaiškinti, kodėl vėluojama pradėti teismo posėdžius. Toks paaiškinimas būtų ne tik prasmingas, taktiškas, bet ir gražus. Galbūt net pašalinęs kartais visai be reikalo kylančias įtampas. Puikiai prisimenu, kaip viename Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje nagrinėjant Medininkų žudynių bylą teisėjas Aloyzas Kruopys visiems paaiškino, kodėl jie, teisėjai, vėluoja pradėti teismo posėdį. Pasirodo, vienas jų kolega tąsyk užtruko skelbdamas nuosprendį kitoje byloje. Tokius teisėjo A.Kruopio žodžius bent jau šių eilučių autorius priėmė kaip elementaraus mandagumo ženklą, demonstruojamą visiems be išimties susirinkusiems į teismo posėdžių salę. 
 
Kai kas gali priekaištauti, esą visai be reikalo dėmesį sukoncentravau į tokias nereikšmingas detales kaip nesugebėjimas pradėti teismo posėdžio nustatytą valandą. Atvirai kalbant, gal ir nebūčiau ėmęs gvildenti šios temos. Bet sutikite: jei posėdis pradedamas 25-iomis arba net 50-čia minučių vėliau nei numatyta – tai jau nebe smulkmena. Studijuojant žurnalistiką Vilniaus universitete tarp dėstytojų ir žurnalistikos mokslus kremtančių studentų buvo įsigaliojusios nerašytos taisyklės: vėluojančių dėstytojų, kokį mokslinį laipsnį jie beturėtų, laukiame ne ilgiau nei 20-imt minučių. Kadangi vėlavimas daugiau nei 20-imt minučių – tai jau nepagarba studentams. Vilniaus universiteto docentai, profesoriai bei akademikai sutiko su tokia studentų traktuote.
 
Be to, šių eilučių autoriui teko savo akimis matyti, kaip teisėjas A.Pažarskis sykį pasielgė labai griežtai, reaguodamas į advokato Arūno Marcinkevičiaus vėlavimą. Vieno narkotikus platinusio vaikino interesus ginantis advokatas A.Marcinkevičius išties kartą vėlavo į pirmadieninį teismo posėdį dėl sušlubavusios sveikatos. Apie savo vėlavimo priežastį advokatas dar prieš posėdį telefonu informavo teismo sekretorę bei kolegas advokatus. Advokatai savo ruožtu apie kolegos vėlavimo priežastis informavo teisėją. Tą kartą, kaip visuomet, teismo posėdis neprasidėjo iš anksto numatytu laiku. Tradiciškai vėlavo. Beveik tuo pat metu į teismo posėdį atvyko ir advokatas, be kita ko, tai buvo vienintelis jo vėlavimas. Ir vis tik teisėjas A.Pažarskis buvo labai griežtas. Neleidęs advokatui paaiškinti vėlavimo priežasties, jis nusprendė advokatui skirti solidžią piniginę baudą. Advokatas, nepaisant tą dieną jam nustatyto nedarbingumo dėl ligos, buvo priverstas sirgdamas dalyvauti teismo posėdyje.
 
Tiesa, šitoks teismo sprendimas buvo apskųstas, o nuobauda po kelių dienų panaikinta, tačiau viešai pademonstruotas teismo požiūris į advokatus nedyla iš atminties… Skaitytojams gali iškilti klausimas, kuo ypatinga ši situacija, kad jai skiriama tiek dėmesio?
 
Turint omenyje šitokį teisėjo griežtumą keistai atrodo absoliuti tyla ne vien dėl sausio 10-osios vėlavimų, kuomet kalti buvo tikrai ne advokatai ar teisiamieji. Pribloškiančiai stebina kardinaliai priešingas, t.y. tolerantiškas, teismo požiūris į šioje byloje valstybės paskirtų advokatų vėlavimus ar net jų nedalyvavimą posėdyje. Iki šiol nė vienas jų dar nėra sulaukęs bent kiek rimtesnės teismo reakcijos.
 
Ar tai nereiškia, kad mūsų teismai, taikydami dvigubus reikalavimų standartus klientų pasisamdytiems ir valstybės paskirtiems advokatams, šitokiu būdu atvirai demonstruoja nepagarbą konstitucinei teisei į gynybą baudžiamąjame procese?
 
XXX
 
Antra pastaba – dėl lietuvių kalbos vartojimo taisyklių apibrėžiančio įstatymo ignoravimo. Situacija tądien nebuvo kuo nors ypatinga. Tiesiog vienas kaltinamasis, duodamas parodymus teismui, kalbėjo gimtąja rusų kalba. Tiek teisėjas, tiek prokuroras, tiek gynėjai jam klausimus pateikdavo lietuvių kalba, o jis atsakydavo – rusiškai.
 
Vaikinas pasielgė teisingai: kiekvienas kaltinamasis turi neginčijamą teisę duoti parodymus būtent ta kalba, kuria jam kalbėti patogiau. Konfliktinė situacija susiklostė tik tada, kai paaiškėjo, jog kaltinamojo paaiškinimai nėra verčiami į lietuvių kalbą. Vaizdžiai tariant, rusakalbiui, ne itin gerai mokančiam lietuviškai, buvo sudarytos visos būtinos sąlygos kalbėti gimtąja kalba. O lietuviai, nemokantys rusiškai arba prastai suprantantys šią kalbą, tokiomis komfortinėmis sąlygomis negalėjo pasidžiaugti. 
 
Proceso metu išaiškėjo, kad didžioji dauguma teisiamųjų neturi ne tik vidurinio išsilavinimo, o kai kurie iš jų nėra baigę nė devynių klasių… Tai vargu ar rusiškai nesuprantančių tądien teismo salėje nebuvo? Regis, neginčytina, kad procesas mūsų šalies teismuose privalo vykti valstybine kalba. Būtent teismo vertėjams tenka pareiga užtikrinti, kad visi teisiamieji turėtų galimybę suprasti rusų kalba duodamų parodymų esmę. Tačiau vertimo į lietuvių kalbą šio posėdžio metu salėje nebuvo girdėti.
 
Kuomet vienas iš advokatų atkreipė pirmininkaujančiojo dėmesį į šią problemą, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Artūras Pažarskis susierzinęs ironiškai pasiteiravo, nejaugi advokatas tikrai nemokąs rusų kalbos. Susidarė įspūdis, kad rusakalbių teisiamųjų parodymų vertimas į lietuvių kalbą tėra kažkoks trukdis kuo greičiau išnagrinėti bylą. 
 
Vargu ar šitoks teisėjo klausimas galėtų būti pripažintas korektišku ar sektinu pavyzdžiu. Jei net visi advokatai bei kaltinamieji puikiai suprastų rusiškai, tai dar nereiškia, kad galima pažeisti valstybinės kalbos nuostatas. Juolab valstybinės kalbos įstatymo pažeidimai neturėtų būti toleruojami valstybinėse įstaigose. Akivaizdu ir tai, kad minėto kaltinamojo parodymų vertimas į lietuvių kalbą nebūtų ilgai trukęs. Daugiausiai 15 – 20-imt minučių. Bent jau tiek minučių truko vieno iš kaltinamųjų kalba rusiškai.
 
Nebežinau, kas yra svarbiau teisingumui: išsamus proceso tikslumas ar vis dėl to teismo proceso greitis, atimantis galimybę suvokti proceso esmę? Ar teismui leistina nesilaikyti pamatinių Teisingumo principų?
 
XXX
 
Trečia dilema – dėl psichiatrinės ekspertizės. Vienas kaltinamasis, beje, kuriam skirta griežčiausia kardomoji priemonė – sulaikymas, labai keistai atsakinėjo tiek į teisėjo, tiek ir į prokuroro bei gynėjų klausimus. Bent jau šių eilučių autoriui atrodė, jog vaikinas, kuriam pareikšti kaltinimai Vilniaus mieste platinus narkotikus, arba apsimeta negalįs suvokti pateikiamų klausimų, arba iš tiesų nesuvokia, kas aplink dedasi. Beje, sausio 10-osios teismo posėdyje paaiškėjo, jog vaikino elgesiu psichiatrai sykį jau domėjosi.
 
Sausio 10-ąją kaltinamąjį ginantis advokatas Anatolijus Svilo pateikė naują prašymą – teismas turėtų skirti jau išsamią, nuodugnią psichiatrinę ekspertizę. Advokato prašymas nebuvo panašus į bandymą vilkinti bylos nagrinėjimą. Juk po to, kai vaikino sveikatos būklė buvo sykį tiriama, prabėgo užtektinai daug laiko. Turint omenyje, jog nuosprendžio jis laukia Lukiškių tardymo izoliatoriuje, tikrai neatmestina versija, jog psichinė sveikata galėjo tik pablogėti. Ir galbūt jis jau tikrai nebesugeba deramai suvokti, kokioje keblioje padėtyje atsidūręs.
 
Deja, teisėjas ne tik neskubėjo tenkinti šio prašymo, bet ir neslėpė susierzinimo. Bet juk kaltinamojo advokatas pabrėžė: anos psichiatrų išvados darytos ne vakar ir ne užvakar, vadinasi, galbūt jau akivaizdžiai pasenusios. 
 
Tad ir vėl turime akivaizdžią dilemą. Jei norime būti absoliučiai tikri, jog narkotikų platintojus teisiame tiksliai, teisingai ir pagrįstai, išsami psichiatrinė ekspertizė – neišvengiama. Jei mums labiausiai rūpi operatyvumas, galime tenkintis ir keliolikos mėnesių senumo medikų išvadomis.
 
Tik po to, kai advokato A.Svilo prašymą palaikė kiti byloje dalyvaujantys advokatai, sausio 18- osios teismo posėdyje buvo paskelbta, jog ekspertizė bus skiriama. 
 
XXX
 
Ketvirtasis priekaištas – dėl nepagarbos advokatams. Omenyje turiu būtent tą posėdį, kuriame advokatė Julija Asovskaja išsamiai kamantinėjo pagrindinį prokurorų liudytoją. Viešame teismo posėdyje valstybės kaltintojų pakviestas „pagrindinis“ liudytojas leido sau atvirai pareikšti, jog advokatė dar pasigailėsianti dėl savo pateiktų klausimų.
 
Tokias viešas liudytojo užuominas advokatė J.Asovskaja suvokė kaip žodžius, primenančius bauginimą. Kai kurie jos kolegos šitokį liudytojo elgesį įvertino kaip atvirą grasinimą savo pareigas profesionaliai vykdžiusiai advokatei.
 
O kokia tądien buvo teisėjo reakcija? Teismo posėdis buvo tęsiamas lyg niekur nieko išskirtinio neatsitiko.
 
Kažin ar teismas būtų praleidęs „negirdomis“, jei ką nors, bent kiek panašaus, tas pats liudytojas būtų pasakęs prokuroro ar paties teismo atžvilgiu?
 
Šitoks teismo elgesys jau nebe pirmą sykį verčia susimąstyti apie realiąją advokatūros ir gynybos reikšmę bei advokatų statusą lietuviškosios Temidės procese.
 
Stebint kai kuriuos teismo procesus, neapleidžia mintis, kad atskiriems mūsų Temidės tarnams teisiamųjų gynėjai, ypač samdomi advokatai, tėra nemalonių dirgikliu, teismo nepageidaujama kliūtimi į greitą teisingumą arba paprasčiausiu neigiamų emocijų iškrovų žaibolaidžiu.
 
Kodėl lietuviškąjai Temidei tėra reikalingi jokių klausimų neužduodantys ir prašymų nereiškiantys advokatai? 
 
XXX
 
Penktoji pastaba – dėl liudytojų patikimumo. Taip, lietuviškieji teismai skiriasi nuo amerikietiškųjų ir kai kurių europietiškųjų, kur leidžiama liudyti tik nesuteptos reputacijos žmonėms. Vaizdžiai tariant, – tik neturėjusiems reikalų su teisėsauga. Žodžiu, lietuviškoji Temidė leidžia arba neleidžia liudyti ne dėl to, buvai ar nebuvai teistas. Mūsų teismams rūpi tik tai, ar tavo liudijimai susiję su bylos medžiaga.
 
Tačiau sutikite, jog liudytojo patikimumas – taip pat svarbus reikalas. Viena medalio pusė – kai liudija niekad niekur neteistas asmuo. Ir visai kita situacija, kai liudija kadaise teistas arba net vis dar nemalonumų su teisėsauga turintis asmuo. Todėl nieko nuostabaus, kad sausio 10-ąją advokatai paprašė, jog artimiausiame teismo posėdyje būtų pateikta oficiali informacija, ar pagrindinis prokuratūros liudytojas – niekad niekur neteistas bei jam nepareikšti įtarimai jokiose kitose bylose.
 
Šis advokatų klausimas – vertas dėmesio. Mat sausio 10-ąją teisėjui A.Pažarskiui supažindinant teismo proceso dalyvius su byloje esančia medžiaga buvo paminėti dokumentai, teigiantys, jog pagrindinis liudytojas turįs neabejotinų nuopelnų Lietuvos teisėsaugai. Vaizdžiai tariant, padėjo demaskuoti sostinėje veikusią stambią narkotikų platintojų gaują. 
 
Bet ar tikrai pagrindinio liudytojo nuopelnai – stulbinantys? Taip, kaltinamųjų suole – kelios dešimtys vaikinų. Kai kurie iš jų teismo baigties laukia net suimti. Suprask, gali bėgti, slėptis, daryti poveikį. Tačiau šių eilučių autoriui kaltinamaisiais bei įtariamaisiais paskelbti vaikinai kažkodėl visai nepanašūs į stambaus rango narkotikų prekeivius. Jie greičiau primena paties žemiausio rango sraigtelius sudėtingose narkotikų platinimo džiunglėse. O tai reiškia, kad juos sučiupti su konkrečiais įkalčiais neturėjo būti velniškai sudėtinga. 
 
Tad šių eilučių autoriui atrodo, jog kaltinamųjų suole atsidūrė vien žemiausiojo rango prekeiviai, psichotropines medžiagas po kelis gramus pardavinėję sostinės Kalvarijų ar Savanorių gatvėse. O tie, kurie jiems tiekė narkotikus ir kurie nuo parduotų kvaišalų pasiimdavo didžiausią uždarbio dalį, ir vėl išvengė nemalonumų. Bent jau tokių kaltinamųjų suole – nė vieno.
 
Turint omenyje šias aplinkybes neapleidžia liūdna mintis: kai kaltinamieji sulauks tikrai pelnyto atpildo, narkotikų Vilniaus mieste greičiausiai nesumažės. Nes nepagavome nė vieno stambesnio narkotikų verslu užsiimančio vadeivos. Šio bjauraus verslo organizatoriai nesunkiai ras naujų platintojų. Suburti naujų prekeivių grupę narkotikų verslo baronams neabejotinai padės nesibaigiančios ekonominės krizės tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje. 
 
O šiandien teisiami jaunuoliai, atlikę skirtas bausmes, vargu ar taps geresni, sąžiningesni, padoresni. Gyvenimiška patirtis byloja, jog paragavę kalinio duonos jaunuoliai dažnai dar labiau pakrypsta į blogąją pusę. Jei vis tik nuoširdžiai norime juos sugrąžinti į doros kelią, turėtume galvoti pirmiausiai ne apie kuo griežtesnių bausmių taikymą, o apie tai, kaip juos paskatint siekti žinių ir mokslo. Tik pasodinę juos į vidurinių mokyklų, kolegijų, technikumų ir universitetų auditorijų suolus galime viltis, jog kai kurie iš jų tikrai atsisakys blogų įpročių. 
 
XXX
 
Šeštoji pastaba – dėl to, jog turėtume atidžiau įsiklausyti į šiandieninius kaltinamųjų parodymus. Kai kurie vaikinai dabar tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo tyrėjai pirminius jų parodymus užrašė arba ne itin tiksliai, arba specialiai “sutirštino juodąsias spalvas”. Žinoma, tokie narkotikų platinimu apkaltintų jaunuolių pareiškimai – įtartini. Nejaugi kaltinamasis ginsis ne visomis įmanomomis priemonėmis? Nejaugi kaltinamasis bandys bloginti savo padėtį? Tačiau stebint Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą narkotikų platinimo bylą ne sykį teko išgirsti, kaip kaltinamieji skundžiasi valstybės samdomais advokatais. Esą valstybės samdomi advokatai jiems nepatarė, nepaaiškino.
 
Kai kurie kaltinamieji net tvirtino, jog valstybės paskirti advokatai vėluodavo į apklausas arba apklausų metu “tiesiog skaitė laikraštį”, „spręsdavo kryžiažodžius“, „kalbėdavosi telefonais“, net nepasidomėdami tuo, kas vyksta. Ir jie, kaltinamieji, patyrę stresą, elgdavosi taip, kaip liepdavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ne jų advokatai.
 
Jei manęs kas nors paklaustų, ar rimtai dera vertinti tokius priekaištus, atsakyčiau šitaip: “labai panašu į tiesą”. Šios bylos narpliojimu Vilniaus apygardos teisme domiuosi nuo praėjusių metų pavasario. Todėl stebėjau ne vieną teismo posėdį. Kai kurių advokatų elgesys išties glumina. Nė vieno klausimo, nė vienos pastabos, nei vieno prašymo… 
 
Žodžiu, kai kurių kaltinamųjų teisė į rimtą gynybą – pažeidžiama. O juk kai kurie iš jų – itin menko išsilavinimo, ir teisinio pobūdžio patarimai jiems verkiant reikalingi. Neatmesčiau net versijos, jog bent keli iš jų nuoširdžiai nesuvokia, esą iš valstybės paskirtų jiems ginti advokatų galima reikalauti kur kas didesnio dėmesio.
 
Apie šios problemos priežastis vargu ar įmanoma tiksliai nuspręsti žurnalistui, tačiau ar šios problemos neįtakoja dabartinė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema ir privalomojo gynėjo skyrimo baudžiamajame procese tvarka?
 
XXX
 
Kitas teismo posėdis Vilniaus apygardos teisme bus nagrinėjamas sausio 31-ąją. Tada turėtų paaiškėti, kokio patikimumo yra pagrindinis prokurorų liudytojas. Taip pat paaiškės, ar į teismo posėdžius apklausai bus iškviesti ir keli kiti prokurorų liudytojai, kurių parodymais remiantis pateikti kaltinimai.
 
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius.
 
2013.01.22
 

Prisijunkite prie diskusijos