Bažnyčia yra Kristaus įsteigtoji regima institucija, kurios tikslas išmokyti žmones prasmingai gyventi, o po mirties laimėti palaimintąją amžinybę. Dieviškasis Mokytojas Jėzus suteikė Bažnyčiai teisinę galią: mokyti, pašvęsti ir valdyti. Bažnyčios yra dvasinė paskirtis nešti pasauliui evangelines vertybes, formuoti teisingą sąžinę, puoselėti dorybes, ugdyti žmogaus kilnumą, jo solidarumą visuomenėje arba kaip Popiežius Jonas Paulius II mokė, kad žmonija gyventų „meilės civilizacijoje“.
Kristaus neturėjo laiko rašyti kanonų, formuoti apibrėžimų, jo tikslas buvo išmokyti žmones „apsčiai gyvenimo“, kad jo atneštoji tikėjimo ugnis liepsnotų ir būtų perduota iš kartos į kartą. Kristaus bendravimo pavyzdys yra mūsų krikščioniškosios etikos pagrindai, kaip mes turime elgtis tarp savęs kiekvienoje situacijoje ir koks turi būti požiūris į materialines gėrybes. Nors Kristus, siųsdamas mokinius skelbti Dievo karalystės, jiems pabrėžtinai nurodė nesiimti su savimi aukso, sidabro ir išvis atsisakyti piniginės, tačiau Bažnyčiai atliekant misiją reikalingos ir materialinės priemonės (plg Mt 10,9; Lk 9,2; Lk 10,4).
Darbo objektas: laikinieji bažnytiniai turtai ir su jais susiję kanonai bei civiliniai įstatymai, nurodantys, kaip saugoti bažnytines vertybes.
Darbo tikslas: pabandyti išspręsti, kaip tinkamiau valdyti bažnytinius laikinuosius turtus t.y. geriau administruoti gėrybes, kad jos tarnautų Dievo tautai. Apibūdinti ir pasauliečių vaidmenį, administruojant bažnytines vertybes.
Darbo uždaviniai: Išanalizuoti turtų naudojimo praktiką apaštalų laikais Šventajame Rašte ir kokia bažnytinė turtų doktrina šiandien, kokie bažnytiniai ir civiliniai santykiai turtų srityje LR. Panagrinėti kanonus, kurie pateikia bažnytinių turtų valdymo nuostatas.
Darbo metodai : darbo tema – suvokti realią situaciją ir atsakyti, kaip geriau tvarkyti bažnytinius turtus LR. Esminė šio darbo problema – kai teisingai administruoti bažnytinius turtus, pasikeitus politinei situacijai.
I. Antikinės Bažnyčios Tradicija.
Apaštalas Paulius antrame laiške korintiečiams pamini Jeruzalės aukotojas: Erodo prievaizdo Chuzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savu turtu (plg. Lk 8, 1–3; II Kor.9, 6–15). Dar konkrečiau apaštalas Paulius nurodo, kad auka turi būti laisvos valios, nepriversta, be išskaičiavimų ir pagarbiai įteikta Bažnyčios atstovams. “Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ir tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją…Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs” (plg. 2 Kor. 9, 6-15).
Iš pirmo laiško korintiečiams pastebime įsigalinčią aukų rinkimo praktiką. “Dėl rinkliavos šventiesiems padarykite taip, kaip aš esu nurodęs Galatijos Bažnyčioms. Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda susitaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus. Atvykęs aš pasiųsiu žmones, kuriuos jūs nutarsite esant tinkamus, kad jie su lydimaisiais laiškais nugabentų jūsų dovaną į Jeruzalę. Jei pasirodytų reikalinga ir man keliauti, tai jie vyks kartu su manimi” (1 Kor. 16, 1–4). Pirminėje Bažnyčioje jau įsigalėjo papročiai- šelpti vargšus ir remti Bažnyčios atstovus. Netgi nereikėdavo daug priminti tikintiesiems šios kilnios pareigos. Todėl tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo”(Apd 4, 34-35). II a. vis labiau ir aiškiau buvo apibrėžiama finansinių reikalų tvarka Bažnyčioje. Didachė (gr. reiškia Dvylikos apaštalų mokslas) nurodo, kaip ir ką reikia bendruomenėje remti. Ji tiesiai įspėja bendruomenės narius saugotis tokio, kuris nesimoko amato, yra neveiklus bendruomenėje, nes “jis išnaudoja Kristų”[i]. V–VI a. jau taikomi potvarkiai turtui įsigyti ir jį tvarkyti, o bažnytinis turtas priklauso ne visuotinei Bažnyčiai, tačiau vyskupo vadovaujamai dalinei Bažnyčiai t.y diecezijai. Jau prieš Nikėjos Susirinkimą (325 m.) laikinąsias vertybes Bažnyčioje skirstydavo į vargšų ir stokojančių “patrimonium pauperum, egentium substantia” arba “hereditas pauperum” (vargšų palikimas). Tuo labiau buvo pabrėžiamas ne tiek turėjimo ar įsigijimo teisės, kiek pačio turto panaudojimo aspektas[ii]. Visas to meto bažnytinis turtas sudarė vieną, nedalomą gėrybę, skirtą Dievo tautos poreikiams. V a. popiežiai Simplicijus ir Gelazijus I nurodė bažnytines gėrybes surūšiuoti: skirtas vargšams, Bažnyčiai, vyskupams ir dvasininkams (quarta pauperum, quarta Ecclesiae, quarta episcopi, quarta clerici)[iii]. Toks turtų paskirstymas neįsigalėjo visoje Bažnyčioje, pvz., Ispanijoje bažnytiniai turtai buvo skirstomi: vyskupo, klero ir Bažnyčios. VIII a. Bažnyčios vyresnybė ima kurti institucijas turtams tvarkyti, kad būtų panaudoti pagal tikslą. Ligonių ir vargšų globai buvo kuriamos atatinkamos įstaigos, steigiami vienuolių ordinai. Dievo namų išlaikymas buvo pavestas tikintiesiems, vyskupai ir kunigai savo pragyvenimui naudojosi beneficijų teise.
Iki XIII a. susiformuoja doktrina, artima šiandieniniam Bažnyčios požiūriui, kad materialinės vertybės tarnautų kiekvienam žmogui dvasine prasme, atitinkant visus Bažnyčios poreikius. Istorijos eigoje Bažnyčios laikinųjų gėrybių samprata buvo išgryninta ir aiškiai apibrėžta, nežiūrint besikeičiančių ekonominių sąlygų ar politinių sistemų, kad tai tik priemonė siekti tikslo, o ne pats Bažnyčios tikslas[iv].
Apaštalų ir jų mokinių elgesys suformavo krikščioniškąją Tradicija, kuri yra antrasis šaltinis po Šv. Rašto. Jie liudija, kad Kristaus laikais tik ką gimusios Bažnyčios misija jau buvo paremta žmonių aukomis.
II. Šiandieninė Bažnyčios doktrina turtų atžvilgiu.
Nagrinėdami Bažnyčios magisterium t. y jos mokymą, mes pastebėsime Bažnyčios tėvų, Popiežių, mokytojų, šventųjų ir išpažinėjų rūpestį, kad Bažnyčia būtų šventa, atsidavusi žmonėms, pareiginga ir dvasinė. Kristaus įpareigojanti valia ypač Bažnyčios atstovams, jos tarnams pasižymėti žmogiškumu ir dvasiniu tobulumu. Bažnyčia šventa savo įsteigėjo asmeniu, evangelijos vertybėmis, sakramentais ir pačiu tikslu. Ir nuodėminga, kiek mes visi žmonės, sudarantys Bažnyčią, esame nuodėmingi. Kiek Bažnyčios atstovų elgsena neatitinka Kristaus idealų konkrečioje situacijoje. Ir ypač pačioje jautriausioje temoje dėl materialinių vertybių. Bažnyčios istorijoje būta nutolimo nuo Kristaus mokslo ir sumaterelėjimo, bet visą laiką dieviškosios Apvaizdos akis pašaukia šventųjų popiežių, teologų, kad atnaujintų Bažnyčios veidą. II Vatikano susirinkime buvo peržvelgta iš pagrindų Bažnyčios situacija ir tos priežastys, kurios aptemdė Bažnyčios misijos šventumą. Šiandien turime pakankamą Bažnyčios įstatyminę bazę ir „Bažnyčios turtų“ doktriną, iš kurios išplaukia šie pagrindiniai teiginiai:
1. KTK (Kanonų Teisės Kodeksas) Kan. 1254 § 1yra dogmatinis, nurodantis Bažnyčios teisę turėti materialines vertybes ir būti nepriklausomai nuo civilinės valdžios. Teigiama: „Katalikų Bažnyčia, siekdama sau būdingų tikslų, turi prigimtinę, nepriklausančią nuo civilinės valdžios, teisę įsigyti, turėti, valdyti ir atsisakyti materialinio turto“.
2. Be materialinių vertybių Bažnyčia nepajėgtų egzistuoti ir atlikti savo misijos, kuri yra nurodyta kan. 1254 § 2. „Bažnyčiai būdingi tikslai pagrindinai yra šie: dieviškojo kulto organizavimas, tinkamas dvasininkų ir kitų tarnautojų išlaikymas, apaštališkųjų ir meilės darbų vykdymas, ypač nukreiptas tarnavimui vargingiesiems“. Čia dar galima pridurti, kad dvasininkija daug prisideda prie mokslo, meno ir kitos veiklos, skatinančios žmonijos pažangą.
3. Bažnyčios mokyme surasime labai daug įspėjančių rūsčių žodžių, kad pinigas netaptų tikslu, bet tik priemone atlikti misijai. II Vatikano susirinkimo dekrete apie kunigų tarnystę ir gyvenimą keliami ypatingi dvasiniai reikalavimai kunigo asmeniui: “jie (kunigai) privalo visa teisingai vartoti, kad atitiktų Dievo valią ir išvengtų visko, kas kliudo jiems eiti šventėjimo keliu”… tai laikinas gėrybes jie privalo naudoti tiems tikslams, kuriems pagal Viešpaties Kristaus mokslą ir Bažnyčios potvarkius dera jas skirti“[v].
4. Dvasininkas, atlikdamas patarnavimus, vadovaujasi kanonų raide ir dvasia, išlaiko taktą, jautrumą čia esančiam žmogui, nereikalaudamas atsilyginti, visa laiką turi lydėti širdies nusistatymas: da mihi aimas, eccetera toli tibi „duok man sielas, o visa kita turėk pats sau“. Vėl tas pats dokumentas primena: „tegul bažnytinės pareigos būna atliekamos ne dėl pasipelnymo, pajamos tegul netarnauja giminių turtams didinti. Taigi kunigai niekad neapsunkina savo širdies turtais, tegul vengia visokio godumo ir tegul susilaiko nuo bet kokios rūšies prekybos”[vi].
5. Bažnyčia reikalauja, kad kunigai gyventų kukliai, neišsiskiriant iš esančios aplinkos ir savo elgesiu pagrįstai nepapiktintų. Pastoralinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje dvasininkai raginami šiais žodžiais: „jie privalo laikytis teisingos tvarkos, būdami ištikimi Kristui ir jo evangelijai, kad visas gyvenimas, tiek socialinis, tiek asmeninis, būtų persunktas palaiminimų dvasia, ir ypač neturto. Kas tik paklusdamas Kristui, visų pirma ieško Dievo karalystės, įgyja galingesnės ir tyresnės meilės, kurios įkvėptas padeda visiems broliams ir vykdo teisingumo darbus”[vii].
6. Bažnyčia ieško būdų, kaip pakelti tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių sąmoningumą, kad jie pajėgtų ištaisyti socialinį neteisingumą, sumažintų skurdą ir vargą. Tik tada žmonės lengviau pajėgs atsiliepti į Bažnyčios poreikius, padėdami jos misijai. O dvasininkai laisvi nuo materialinių rūpesčių galės geriau ir tobuliau atsiduoti pašaukimo misijai tarnauti žmogui ir visuomenei.
7. Bažnyčia stengiasi surasti priemonių, nors kažkiek turėti savarankiškų pajamų, kad būtų galima padėti vargstantiems ir išlaikyti institucijas. (Vatikane veikia paštas, devocijonalijų fabrikas, bankas, visų šių ir kitų institucijų pajamos skiriamos darbuotojų išlaikymui ir studentams šelpti. Romoje daug studentų, atvykusių iš Trečiojo pasaulio šalių, gauna studijoms stipendijas).
8. Naujasis Kanonų Kodeksas (CIC), išleistas 1983, materialinėms gerybėms skiria penktąją knygą (kan. 1254 – 1310), turinčią keturis skyrius: vertybių įsigijimas (1259 – 1272), 2) valdymas (1273 – 1289, 3) sutartys ir ypač gėrybių pardavimas, 4) aukotojų valia ir bendrai, tikinčiųjų (fondacijos) (1299-1310).
Naujo KTK normos talpina eilę naujovių: labdaros reforma, akcentavimas pastoracinio tikslo bažnytinių įstaigų, įsteigimas naujų socialinio aprūpinimo ir dvasininkų išlaikymo institutų (kan. 1274), dalinėms bažnyčioms suteiktos platesnės galios ir kompetencija ekonominiuose klausimuose[viii].
Ypač daug dėmesio skiriama civilinės teisės nuostatoms, tvarkant turtinius santykius ir aktus, laikytis civilinių įstatymų (plg. kan 1274 §5, 1284 §2; 1286 1). Kan. 1259 bažnytinio juridinio asmens atstovui aiškiai draudžiama bet kokius gėrybių įsigijimo metodus, prasilenkiant su civiliniais tos šalies įstatymais. Daiktų klasifikacija ir gėrybių įsigijimo būdai yra skirstomi pagal civilinės teisės doktriną. Tik Bažnytinėje teisėje fiziniai daiktai pagal savo rūšį ir paskirtį skirstomi dar į šventuosius daiktus (res sacrae) ir pašvęstus (res sanctae).
Įsteigimas naujų administracinių institucijų bei Ekonomo figūra vyskupijose (kan. 494;1278). Teisė nustatė, kad ekonomas turi būti paskirtas ordinaro (diecezinio vyskupo), atsiklausus konsultorių kolegijos ir tos pačios ekonominės tarybos. Ekonomas skiriamas 5 metams ir vyskupas, esant svarbiai priežasčiai ir tik atsiklausęs konsultorių kolegijos ir ekonominių reikalų tarybos gali jį atleisti (plg. kan. 494 § 1-2). Kanonų teisė taip pat numato ir ekonomo pareigas[ix]. Jis, atsižvelgdamas į ekonominės tarybos potvarkius, nustato vyskupijos metinį “biudžetą”, turi disponuoti vyskupijos turtais ir duoti ataskaitą apie pajamas ir išlaidas. Remiantis kan. 1276 §1 ir 1279 §2- vyskupas turi teisę suteikti jam papildomas pareigas vyskupijos turtų valdyme.
Kan. 492 įpareigoja įsteigti Vyskupijos ekonominę tarybą, kurią sudaro ne mažiau kaip trys pasauliečiai, vyskupo skiriami penkiems metams. Vyskupijos ekonominės tarybos nariai turi būti patyrę ekonominiuose ir teisiniuose reikaluose; turėti ne priekaištingą reputaciją. Šioje taryboje negali būti artimi vyskupo giminaičiai (iki ketvirto laipsnio). Taryba turi patariamąją balso teisę. Jai pasibaigus KTK leidžia perrinkti tuos pačius asmenis naujai kadencijai. Ekonominė taryba privalo išnagrinėti bet kokio bažnytinio turto administratorių pateiktą kasmetinę ataskaitą- nebent šis turtas būtų teisėtai išimtas iš diecezinio vyskupo jurisdikcijos (plg. kan. 1287).
Tik atsiklausęs vyskupijos ekonominės tarybos ir kunigų susirinkimo, vietos ordinaras savo diecezijoje gali nustatyti tam tikrą mokestį jo jurisdikcijoje esantiems viešiems juridiniams asmenims (plg. kan. 1263). Taip pat prieš leisdamas svarbesnius administracinius aktus, liečiančius vyskupijos ekonominę situaciją, vyskupas pirmiau teišklauso konsultorių ir vyskupijos ekonominės tarybų nuomonės (plg. kan. 1277).
Kan. 1305, nurodydamas būtinumą investuoti dovanotus pinigus ar kitą kilnojamą turtą, pabrėžia, kad vyskupas turi tai atlikti tik išklausęs suinteresuotos pusės ir savo ekonominės tarybos nuomonės. Lygiai taip pat, jei fundacijos įsipareigojimų vykdymas nė dėl administratoriaus kaltės tampa neįmanomas- ordinaras gali juos atitinkamai sumažinti- prieš tai pasikonsultavęs su aukotojais ir vyskupijos ekonomine taryba(plg. kan. 1310 §2).
Kan. 1292 §1 pabrėžia, kad kai atsisakoma diecezinio ar vyskupui pavaldaus juridinio asmens turto, kurio vertė neviršija vyskupų konferencijos nustatytos sumos, tada vyskupas šiai operacijai atlikti privalo gauti ekonominės, konsultorių tarybų ir suinteresuotos šalies sutikimą. Šalia Penktojoje Knygoje visų išvardintų laikinųjų Bažnytinių turtų valdymo normų, ši taryba vyskupo nurodymu privalo sudaryti metinį vyskupijos administravimo planą; tikrinti ir tvirtinti metines pajamas ir išlaidas, kurias pateikia ekonomas (plg. kan. 493;. 494 §4).
Kan. 537 numato: Kiekvienoje parapijoje įsteigtą ekonominių reikalų taryba, kuri būtų tvarkoma ne tik pagal visuotinės teisės bet ir diecezinio vyskupo išleistas normas. I ją tikintieji parenkami kaip gabiausi atsidavę Bažnyčiai, sąžiningi, tepagelbi klebonui administruoti parapijos turtą, išlaikant kan. 532 nurodymus. Jos veikla reglamentuojama ordinaro išleistomis normomis. Ordinaras turi visada broliškos „kontrolės“ teisę.
Jei dieceziniam vyskupui, išklausius kunigų tarybos, atrodytų jog dera, tai tebūnie kiekvienoje parapijoje įsteigta pastoracinė taryba, kurios vadovas yra klebonas. Ši taryba derina pastoracinę veiklą su jaunimu, ekumeninėje srityje, padeda klebonui parapijoms šventėms pasiruošti, visada vienybėje su vietos kunigais (plg. kan. 536 §1). Tikslas šios tarybos – skatinti, vystyti sielovadą. Klebonas iš tiesų turėtų atsižvelgti į pastoracinės tarybos nuomonę[x]. Kan. 536 §2. Pastoracinė taryba turi tik patariamąjį balsą ir yra tvarkoma pagal diecezinio vyskupo nustatytas normas[xi].
9. Bažnyčia siekia sukurti savikontrolės mechanizmą, kad išvengtų piktnaudojimo ir racionaliau administruotų bažnytinius turtus. KTK mini eilę svarbių tiek vyskupijai tiek parapijai konsultacinių tarybų: diecezinis sinodas, konsultorių taryba, kunigų taryba, vyskupijos arba parapijos pastoracinė taryba ir t.t. Konsultacinių struktūrų tikslas yra tai, kad visi Bažnyčios nariai, nė vien dvasininkai galėtų dalyvauti jos misijoje ir uždaviniuose, bet dar geriau jie koordinuotų veiklą su pasauliečiais Jau senajame kodekse CIC/1917 pasauliečių dalyvavimas bažnytinių turtų valdyme, nebuvo svetimas reiškinys[xii]. II Vatikano suvažiavimas ypatingai pabrėžė pasauliečių vaidmenį bažnytiniame gyvenime: ”naudodamiesi savo patyrimu ir jaučia atsakomybę už šių organizacijų tvarkymą, už Bažnyčios sielovados sąlygų apsvarstymą, už veiklos metodų paruošimą bei realizavimą”[xiii]. Kanonų teisė, kalbėdama apie bažnytinio turto administravimą, pabrėžia, kad tai nėra rezervuojama vien dvasininkams( plg. kan. 1282).
III. Kokie turtai yra vadinami bažnytiniais?
Kan. 1257 § 1. „Visas materialinis turtas, priklausantis Visuotinei Bažnyčiai, Apaštalų Sostui ar kitiems Bažnyčioje esantiems viešiems juridiniams asmenims, yra bažnytinis turtas“. Turto sąvoka apima tiek materialųjį turtą, tiek nematerialųjį turtą – subjektines teises. Atskirų Bažnyčiai priklausančių juridinių asmenų ir kitų institucijų, neturinčių juridinio asmens teisių, turto visuma yra vadinama bažnytiniu turtu.
Kan. 1284 § 1 įpareigoja: „Visi administratoriai privalo vykdyti savo pareigas, kaip rūpestingas šeimos tėvas“. Taigi tiek ordinarai, parapijų ar kitų institucijų atsakingi vadovai privalo rūpintis, kad kuo protingiau būtų sunaudotos lėšos, kuo efektyviau būtų panaudojamos paprastų žmonių paaukotos lėšos.
Bažnyčioje, šalia fizinių asmenų yra ir juridiniai asmenys, vadinasi, pavaldūs kanonų teisei jų prigimčiai atitinkančių pareigų bei teisių požiūriu. Taigi juridiniai asmenys yra fizinių asmenų grupės, susikūrusios, siekiant įgyvendinti tam tikrus tikslus, ir tam pagal teisę yra reikalinga susijungti į tokius junginius (kan. 113 § 2).
Viena iš juridinio asmens teisių, įgyjamų pagal įstatymą, yra subjektyvi nuosavybės teisė: įsigyti, turėti, valdyti bei disponuoti materialiuoju turtu, taip realizuojant civilinę nuosavybės teisę. Juridiniai asmenys pagal steigėją yra skirstomi į viešus ir privačius. Viešo juridinio asmens steigėjas yra kompetentinga bažnytinė valdžia: Apaštalų Sostas, vyskupų konferencija ar diecezinis vyskupas (plg. kan. 312). Tokie juridiniai asmenys veikia Bažnyčios vardu, laikydamiesi teisės potvarkių ir tik jiems nustatytos kompetencijos rėmuose (plg. kan. 116). Viešą juridinį asmenį, veikdami jo vardu, atstovauja tie, kuriems tokią kompetenciją pripažįsta visuotinė arba dalinė teisė, arba savi statutai (plg. kan. 118).
Privatūs juridiniai asmenys juridinio asmens statusą įgyja tik kompetentingos valdžios dekretu, aiškiai jiems tai suteikiančiu, bei patvirtinus juridinio asmens statutą (plg. kan. 117). Privatūs asmenys veikia tik privačia iniciatyva ir tik savo vardu. Privatų juridinį asmenį atstovauja tie, kuriems tokią kompetenciją priskiria jų statutas (plg. kan. 118). Kan. 1257 §2 pripažįsta, kad privataus bažnytinio juridinio asmens dispozicijoje esančios laikinosios gėrybės, užima savotišką tarpinę padėtį: tarp bažnyčios laikinųjų gėrybių ir privataus turto- nesaistomo bažnytinės teisės normų. Kadangi šios gėrybės priklauso bažnytiniam juridiniam asmeniui, remiantis kanonais 1254 – 1256 šis turtas yra bažnytinis, tačiau neturėdamas viešo bažnytinio juridinio asmens statuto, privatus bažnytinis juridinis asmuo taip pat negali veikti Bažnyčios vardu( plg. kan 116 §). Tokio juridinio asmens veikla nors ir bus nukreipta Bažnyčios naudai ir tikslams, tačiau bus grindžiama privačia iniciatyva ir atliekama savo vardu, todėl būtų tikslinga privataus juridinio asmens Bažnyčioje disponuojamą turtą vadinti bažnyčios privačiomis laikinosiomis gėrybėmis, kurių įsigijimą, išlaikymą, tvarkymą, perdavimą reglamentuoja nuosavi – privatūs statutai, ir kai kurios KTK kanonų normos. kaip tokios, kurios draudžia kunigams užsiimti komercija, ne kilniais dalykais (pvz. gėrimų platinimu, bankininkyste) ir visa tuo, kas atitraukia dvasininką nuo tiesioginio pastoracinio darbo.
Norint galiojančiai atsisakyti bažnytinį turtą, kuris, teisėtai sudaro viešo juridinio asmens nuosavybę ir kurio vertė viršija teisės nustatytą ribą, reikalingas pagal teisės normas kompetentingos vyresnybės leidimas (plg. kan. 1291). Remiantis kan. 1292 normomis, LR Vyskupų Konferencija yra nustačiusi, kada ir kaip Ordinaras duoda raštišką sutikimą dėl turto perleidimo, pardavimo ar atsisakymo. Jei sandorio vertė, perkant ar parduodant ar kitaip atsisakant bažnytinio turto, yra nuo 10 000 iki 200 000 vertės, tai reikalingas raštiškas ordinaro leidimas. Jei sandorio vertė viršis du milijonus litų, reikalingas raštiškas ordinaro leidimas, kurį jis gali suteikti tik gavęs vyskupijos ekonominės tarybos, konsultorių kolegijos, ir Šv Sosto leidimą. Atsisakant turto, kurio vertė viršija 10000 (dešimt tūkstančių) lt sumą, be to dar reikalaujama motyvuoti atsisakymo priežastis… Taigi galima bažnytinį turtą įsigyti ir jį prarasti. Tuo pačiu neveikimas ar apsileidimas yra ypatingai kanonų teisės smerkiamos. Pabrėžiama pareiga rūpintis, kad bažnytinis turtas būtų apsaugotas civiliškai galiojančiais būdais. Taigi administratorius, savo veikla, tiek sąmoninga ar nesąmoninga, nepasinaudojęs civiliniais valstybės įstatymais ar tiesiog apleidęs pastatą, kai to pasekmėje juridinis bažnytinis asmuo prarado teisę į didelės vertės nekilnojamąjį turtą o su juo ir žemę, yra atsakingas už nuostolius.
Gaila, kad žlugus sovietinei santvarkai, pereinamuoju laikotarpiu, valstybė prarado daug nekilnojamo turto, pvz. užsidarė „kontoros“ ir jų nepavyko privatizuoti arba buvę sovietiniai vadovai ne labai rūpinosi tinkamu jų panaudojimu ir jis tiesiog buvo išdaužytas, išgrobstytas ir sugriautas. Dar lig šiol teberiogso tokių monstrų liekanos miestuose ir kaimuose. Kas turėjo idėjų, galėjo kurdami bendrijas atidaryti tai, ko nebuvo toje gyvenvietėje, sakykime jeigu nėra šarvojimo salės, įrengti ją, gal bibliotekos, gal kokio medicinos punkto, o šalia kitoje pusėje koplytėlę, jeigu toje vietovėje nėra arti bažnyčios. Valdžia finansuoja, kai bendrijos rodo iniciatyvą, ir prašoma ne itin per daug įsirengimui. O dabar yra ne sakralu, kai mišias tenka aukoti kokios mokyklos scenoje ar bendruomenės salėje, kur vyksta šokiai, teatrai. Būtų kilniau turėti atskirą pašvęstą patalpą t. y koplyčią.
IV. Lietuvos Respublikos bažnytinių turtų reglamentacija.
1990 birželio 12 d. Nr. I-283 Aukščiausioji Taryba priėmė Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktą, kuris legalizavo Bažnyčią valstybėje. Esminiai akto principai: 1.Valstybė pripažįsta Bažnyčios teisę vidaus gyvenime tvarkytis savarankiškai, pagal kanonų teisės normas. 2. Lietuvos Respublika kompensuos Bažnyčiai padarytus nuostolius pagal abipusiai priimtinus susitarimus. 3. Valstybė nevaržys bažnytinės religinės švietimo ir auklėjimo veiklos, rems krikščioniškąją kultūrą ugdančias labdarą vykdančias Bažnyčios institucijas. 4. Valstybė ir Bažnyčia Lietuvos Respublikoje bendradarbiaus pariteto principu. 5. Visa tai, bus reglamentuota Lietuvos Respublikos aktais“. Tai buvo pats pirmasis dokumentas, kurio dėka valstybė įsipareigojo atlyginti Katalikų Bažnyčios patirtą žalą sovietiniu laikotarpiu. 1994 m. civilinė valdžia Lietuvos Vyskupų Konferencijai suteikė juridinio asmens statusą[xiv].
Lietuvos Respublika, tapusi teisine demokratine valstybe, iš pagrindų peržiūrėjo ir religinių bendruomenių statusą[xv]. LR Konstitucijos 43 straipsnis skelbia šiuos kertinius principus: a) Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Tai Lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų[xvi]. Visos šios juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai.
b) Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio
asmens teises. LR Civilinis Kodeksas suteikia tradicinėms religinėms bendruomenėms juridinių asmenų statusą pačia teise (plg LR CK 2.37 str. 1 d.)[xvii].
c) Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo
apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. (Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai gali nuosavybės teise įgyti bei valdyti ir gyvenamuosius namus, statinius, socialinius ir labdaros objektus bei kitokį turtą, reikalingą religinių bendruomenių ir bendrijų veiklai. Taip pat jos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka užsiimti leidybos, gamybine-ūkine veikla, steigti visuomenės informavimo priemones, labdaros fondus ir kitokias organizacijas).
d) Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir
statutus.
g) Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu
arba įstatymu.
f) Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip
pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir
įstatymams.
e) Lietuvoje nėra valstybinės religijos. 1995 m priimtame dokumente Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme yra įvardijamos atskiros konfesijos, o kituose dokumentuose vadinamos bendrai: religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis bei centrais. Visos šios bendruomenės, siekdamos gauti juridinio asmens statusą, apie tai praneša Teisingumo ministerijai, kuri informuoja VĮ Registrų centrą, o Juridinių asmenų registras (jeigu atitinka visus teisės reikalavimus) įregistruoja religines bendrijas, bendruomenes ir centrus kaip juridiniais asmenimis. Kodeksas taip apibrėžia juridinio asmens sąvoką: “Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (LR CK 2.33 str. 1 d). Juridinio asmens statusas yra pripažįstamas taip pat ir religinių bendruomenių ir bendrijų struktūriniams padaliniams, kurie veikia pagal religinių bendruomenių ir bendrijų kanonus, statutus ar kitas normas (plg LR CK 2.37 str. 2 d.). Tokiu būdu religinės bendruomenės turi juridinio asmens statusą, jo teises bei pareigas, teisnumą bei veiksnumą. Juridinis asmuo yra visavertis civilinių santykių subjektas, galintis įgyti civilines subjektines teises bei pareigas pagal įstatymą (plg. LR CK 1.136 str.).
Taigi juridinio asmens statusas Katalikų Bažnyčios atveju suteikiamas ir jos struktūriniams padaliniams t. y. vyskupijoms, vienuolijoms, parapijoms, socialinėms institucijoms bei švietimo mokykloms[xviii]. LR CK 2.37 str. nuostatos dar aiškiau patvirtina šią Konstitucijos pastraipą. “Religinės bendruomenės” reiškia asmenų grupes, siekiančias įgyvendinti savo tikėjimo arba religijos tuos pačius tikslus ir uždavinius. Bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų bei bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimas yra religinė bendrija. Religinė bendruomenė ar bendrija gali steigti ir kitus juridinius asmenis, kurie nėra struktūriniai, jei tai neprieštarauja Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymui bei kitiems teisės aktams[xix]. Šie juridiniai asmenys turi teisę užsiimti įstatyme numatyta ir šių juridinių asmenų įstatuose jų bendruomenei, bendrijai ar centrui veikla.
Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai jiems nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal LR įstatymus[xx]. 1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas žymiai sustiprino teisinę bazę šiuo klausimu. Šis įstatymas reglamentavo religinių bendrijų, veikusių Lietuvos Respublikoje iki 1940 metų liepos 21 dienos, teises į išlikusį nekilnojamą turtą, kuris pagal buvusios LTSR įstatymus buvo nacionalizuotas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas[xxi]. Šio įstatymo (Religinių bendrijų teisės į išlikusį…..) yra specialūs valstybiniai teisės aktai, kurie taikomi tik religinėms bendrijoms. Šiuose norminiuose aktuose įtvirtintos specialios religinių bendrijų teisės atgauti nuosavybės teisę į nacionalizuotą religinių bendrijų nekilnojamąjį turtą. Įstatyme nurodoma keletas nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į nusavintą nekilnojamąjį turtą yra atkuriama: a) grąžinant išlikusį religinių bendrijų nekilnojamąjį turtą natūra arba b) išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatyta tvarka, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas. Tačiau išlikęs nekilnojamasis turtas religinei bendrijai jos pageidavimu gali būti grąžinamas natūra, išskyrus šiuos įvardintus atvejus: a) gyvenamuosius namus ir butus, jei juose gyvena nuomininkai; b) pastatus ir kitus statinius, pertvarkytus, perstatytus taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų; c) pastatus ir statinius, perduotus mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms; d) pastatus ar jų dalis, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus[xxii].
Turto, grąžinamo religinėms bendrijoms natūra, perdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Siekdama atgauti prarastą nekilnojamąjį turtą, pagal įstatymo nuostatas, religinė bendrija privalėjo pateikti prašymą dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžintino turto valdytojui per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Tuo pačiu privaloma pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus. Tokie nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai gali būti turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko arba jų nerasta Lietuvos valstybiniame archyve, suinteresuota religinė bendrija nuosavybės teisę į turtą patvirtinantį juridinį faktą gali įrodinėti teisme. Sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybių žinioje, priima miesto (rajono) taryba, dėl turto esančio valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų žinioje – ministerija, kurios sričiai priklauso šios įmonės, įstaigos arba organizacijos turtas[xxiii].
Šio įstatymo 12 str. numato išimtis iš bendrosios įstatymo tvarkos šiems atvejams, kai religinė bendrija 1) nepageidauja susigrąžinti turtą natūra arba jis 2) yra negrąžintinas natūra, valstybė šį turtą išperka tokiais būdais:
1) tokios pat rūšies ar vertės turtą perduoda bendrijos nuosavybėn neatlygintinai;
2) išmoka kompensacijas pinigais;
3) teikia paramą remontuojant (restauruojant) paminklinius ansamblius, kulto pastatus;
4) išnuomoja ne aukciono tvarka žemės sklypą.
Išpirkimo būdą iš pateiktųjų pasirenka pati religinė bendrija. Turtas išperkamas LR Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais atsižvelgiant į realiąją turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas. Kompensacija pinigais už išperkamą nekilnojamąjį turtą pradedama mokėti po penkerių metų nuo sprendimo išmokėti kompensaciją priėmimo dienos.
Dar vieną išimtinį atvejį numato įstatymo 15 str., kurio norma skelbia, kad išimtiniais atvejais nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris laikomas negrąžintinu pagal įstatymo nuostatas, gali būti atkuriama, grąžinant jį natūra. Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu, kuriam pritaria LR Seimas..
Religinei bendrijai nuosavybės teisė į sugrąžintą turtą atsiranda nuo sprendimo sugrąžinti turtą įregistravimo turto registro įstaigoje.
1998 m. buvo pakeista bei papildyta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kompensavimo bei gražinimo tvarka.[xxiv] Šis įstatymas jau nurodo aiškesnę bei žymiai konkretesnę tvarką ir būdus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Čia religinėms bendruomenėms ir bendrijoms garantuojamos tos pačios sąlygos kaip ir visiems teisės subjektams.
Vėliau, keičiantis įstatymo redakcijoms, kelis kartus buvo pratęsti terminai prašymams paduoti net iki 2003 m. gegužės mėn. 31 d. Nepateikusi tokio prašymo religinė bendrija neteko teisės į nuosavybės teisės atstatymą.
Šiuo metu, tam tikrais atvejais, religinė bendrija dar gali pasinaudoti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir teismo keliu išgauti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Sekmė priklausys nuo pateiktų įrodymų, nuo to, ar neatsiranda asmenų, prieštaraujančių tokios teisės nustatymui ir kokius argumentus jie pareiškia teismo procese, taip pat nuo teismo sprendimo.
2003 m. buvo patvirtinta nauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą gražinimo bei kompensavimo tvarka. Šio įstatymo nuostatos užtikrina nuosavybės teisių atstatymą ir turėjimą religinėms bendruomenėms ir bendrijoms[xxv].
Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas nenumatė religinių bendrijų nusavintos (nacionalizuotos) žemės grąžinimo[xxvi]. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra įstatyminės bazės žemės sklypų religinėms bendruomenėms grąžinimui ir šis klausimas dar yra sprendžiamas toliau.
2003 m. liepos mėn. 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisykles[xxvii]. Tai saistė bendrijas ir centrus, kurie veikė iki 1940 m. liepos mėn. 21 d., o jų turtas pagal Sovietų Sąjungos bei Lietuvos SR įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir …. žemės sklypų, naudojamų šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti, suteikimą nuosavybėn neatlygintinai (plg. 1 str.) [xxviii].
Šis įstatymas iš esmės įteisino kompensacinę funkciją už nacionalizuotus religinėms bendrijoms priklausiusius žemės sklypus, tačiau taisyklės nenumato turėtų žemės sklypų grąžinimo. Šiomis taisyklėmis yra neatlygintinai suteikiami valstybinės žemės sklypai, esantys prie religinių bendrijų šiuo metu nuosavybės teise turimų pastatų.
Religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui priimdavo apskrities viršininkas.
Žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai nesuteikiami teritorijose, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus priklauso Lietuvos respublikai išimtine nuosavybės teise pagal Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymą. Šiuo atveju aktualu yra tai, kad LR išimtine teise priklauso žemės sklypai, esantys prie objektų, pripažintų kultūrinėmis vertybėmis. Tokiu būdu religinė bendrija netenka teisės į neatlygintą valstybinės žemės sklypų gavimą nuosavybėn neatlygintinai prie bažnyčių ir kitų pastatų, jei šie yra įregistruoti kultūros vertybių registre.
Taigi Taisyklėse nustatytos teisės normos nepasisako dėl nusavinto nekilnojamojo turto – žemės sklypų – religinėms bendrijoms grąžinimo, o įtvirtina naują institutą – valstybinės žemės sklypų, esančių prie nuosavybės teise valdomų religinių bendrijų pastatų, suteikimą religinių bendrijų nuosavybėn.
2001 m. gegužės 5 d. Vilniuje pasirašyto konkordato sutarties 10, 11, 16 straipsnyje kalbama apie Bažnyčios materialinių gėrybių naudojimą:. „Bažnytiniai juridiniai asmenys turi teisę įsigyti, valdyti, naudotis ir disponuoti kilnuojamuoju ir nekilnuojamuoju turtu pagal Kanonų Teisę ir LR teisės aktus. Juridiniai asmenys, išvardinti šios Sutarties 2 str., bei bažnyčios, koplyčios ir kiti sakralūs statiniai, parapijų namai, kurijos, seminarijos, vienuoliniai namai ir kita šių juridinių asmenų nuosavybė, naudojama sielovados, karitatyviniams, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams, neapmokestinami valstybiniais mokesčiais.“[xxix] Ruošiant šią sutartį buvo sudaryta grupė kompetentingų asmenų, kurie nagrinėjo laikinųjų vertybių, reikalingų Bažnyčios misijos atlikimui, administravimą ir teisines normas ir apibrėžtis. „Atskirą grupę klausimų sudaro kilnojamojo ir nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai pagal kanonų teisę ir Lietuvos Respublikos teisės aktus. Be to, Lietuvos Vyskupų Konferencija ir LR įgaliota institucija turėtų sudaryti dvišalę nuolatinę komisiją, kuri nustatys Katalikų Bažnyčios kilnojamųjų ir nekilnojamųjų vertybių, neteisėtai nusavintų nuo 1940 m. birželio iki 1990 m. kovo 11 d., ateities statusą, atsižvelgdama į jų vertę, ir parengs kilnojamųjų ir nekilnojamųjų vertybių sąrašus, kad jų konservavimo ir restauravimo darbus valstybė visiškai finansuotų. Be to, ji parengs ir periodiškai patikslins kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašus prioritetine tvarka, kad galėtų gauti valstybės paramą.“[xxx]
Išvados.
Peržvelgus dabar galiojančią LR įstatyminę bazę galima teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų situacija Lietuvos teisinėje sistemoje gerėja ir valstybės ir Bažnyčios santykiai normalizuojasi visose srityse. Turto sugrąžinimo įstatymas nebuvo tobulas, nes kai kurios jo nuostatos vienašališkai apribojo nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą religinėms bendrijoms, taip pat tam tikrų kategorijų objektus visiškai išbraukė iš nuosavybės teisių atkūrimo sąrašo. Teisėtą atgavimą nekilnojamo turto apsunkino ne tobuli kompensavimo už negražintiną turtą mechanizmai. Šio įstatymo taikymas sudarė didelių sunkumų, norint susigražinti švietimo įstaigas, žemės sklypus, teisiškai įregistruotus tuos žemės sklypus, ant kurių stovi valstybės nenacionalizuoti pastatai. Vis dėlto politinis santvarkos pasikeitimas buvo didelis žingsnis, pripažįstant Bažnyčios misiją šiandieniniame pasaulyje, užtikrinant jos veikimo laisvę. Nežiūrint administracinių sunkumų, atsikūrimo periodas baigėsi, Bažnyčia sėkmingai vysto savo veiklą Dievo tautos labui.
Kanoninė teisė įpareigoja kiekvieną ordinarą savo dieceziją atstovauti visuose juridiniuose sandėriuose, pasitariant su vyskupijos ekonominė taryba, konsultorių kolegija. Bažnytinių vertybių administravime šios institucijos gali daug padėti ordinarui savo įžvalga, patirtimi. Pasauliečiai turi teisę vienybėje su ordinaru ir vietos dvasininkija rūpestingai prižiūrėti jiems patikėtų viešų juridinių asmenų turtus, todėl šiam tikslui kiekvienas vyskupas vyskupijoje privalo pats nustatyti laikinųjų gėrybių administravimo tvarką, kuri atitiktų dalinę ir visuotinę teisę, ypatingai atsižvelgiant į teisėtus įpročius ir kitas aplinkybes. Dvasininkai, sugebantys gražiai tvarkyti bažnyčią, skaidriai elgtis su pinigais, pelno geros valios žmonių didžiausią pagarbą.
Bažnyčios turtų administratorių pareiga yra rūpintis, kad jiems patikėtas bažnytinis turtas nebūtų sunaikintas, bet ir apsaugotas, kad tarnautų žmonėms pagal kanonines nuostatas, o taip pat teisiškai būtų tvarkomas civilinės valdžios nustatytų įstatymų rėmuose.
Bažnyčios vyresnybė yra sukūrusi tokią sistemą, kad bažnytiniai turtai skaidriai valdomi ir Kristaus misija nebūtų iškreipta.
Aukščiausią autoritetą bažnytinio turto valdyme kanoninė teisė palieka Romos Pontifiko autoritetui, kuris savo primato ir vadovavimo galia yra aukščiausiasis administratorius ir visų bažnyčios turtų valdytojas (plg. kan. 1256; 1273).
Santrauka
Šiame straipsnyje buvo apžvelgta Bažnyčios doktrina bažnytinių turtų atžvilgiu. Bažnyčiai, vykdančiai savo apaštališkąją misiją, reikalinga materialinė priemonės. Tiek visas Bažnyčios magisterium, tiek bažnytinės teisės kanonai nurodo, kad dvasininkai naudotųsi kukliai materialinėmis gėrybėmis. O Visoje bažnytinių turtų apskaitoje būtų skaidrumas ir nustatyta tvarka. Bažnyčios misija yra dvasinė, o materialinės vertybės reikalingos kultui, dvasininkų išlaikymui, ir geriems darbams – šelpti vargšus. Taip pat Bažnyčia daug yra nusipelniusi mokslo, meno ir kultūros globoje, daug įsteigusi yra universitetų.
Straipsnyje buvo panagrinėta naujos institucijos, įsteigtos po II Vatikano susirinkimo, kaip ekonomo veikla vyskupijoje, Vyskupijos ekonominė taryba ir parapijos ekonominė taryba. Pasauliečių vaidmuo administruojant bažnytinius turtus. Keliolika kanonų įpareigoja, kad Bažnyčios turtų administratoriai laikytųsi tos šalies civilinių įstatymų, jeigu jie neprieštarauja prigimtinei teisei. Neišvengiamai susidūrėme su turtų gražinimo problematika Lietuvos Respublikoje. Demokratinės LR įstatymai pripažįsta religinėms bendruomenės juridinio asmens statusą, jeigu pateikta užregistruoti įstatymų numatyta tvarka. Buvo susipažinta su pagrindiniais civilinės valdžios įstatymais, kurie nurodo, kaip susigrąžinti nekilnojamą bažnytinį turtą ir teisėtai naudoti bažnytiniams tikslams.
Žodžiai raktas: bažnytiniai turtai, Bažnyčia, civiliniai įstatymai, kanonai.
SUMMARY
Church doctrine concerning church property was discussed in this article. Church needs material means in implementing its apostolic mission. Church magisterial, church legal canons declare that priests use material wealth modestly. Transparency and the determined order should exist in the accountancy of all church property. The mission of church is based on spiritual values, material ones are needed to maintain the cult, the priests and do good works – to support those in need. Church did a lot in supporting science, art and culture. It has established many universities.
The article also discussed the new institution, established after the IInd Vatican Meeting, the activity of a purser in the Diocese, economical services in the Diocese and economical services in the Parish. The role of ordinary people in administrating church property was also touched upon. Several canons oblige that the administrators of church property keep civil laws of that country, if they do not contradict the birthright. Inescapably, we face the problems of property return in the Republic of Lithuania. The laws of democratic Republic of Lithuania consider religious communities as juridical persons, if everything is provided in accordance to laws. The main laws of civil authorities providing the information about the return of church property and use it for church.
Key words: church property, Church, civil laws, canons.
Literatūra
1. Chiapetta, L. Il Codice di diritto canonico II Libri IV-VII, p. 363.
2. Commento al Codice di Dirrito Canonico (1985). Urbaniana University Press, Roma.
3. Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir jų nuostatų patvirtinimo, 2003 11 12, Nr. 1407. Valstybės Žinios, 2003., Nr. 107 – 4810, str 60.
4. Kanonų Teisės Kodeksas (neoficialus vertimas į lietuvių kalbą)
5. Listl, J., Schmitz, H. (1999). Handbuch des katholischen Kirchenrechts. Regensburg.
6. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas. Vilnius, Saulužė, 2001, str. 2.37.
7. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymas, 1998 06 16, Nr. VIII-792// Valstybės Žinios, 1998, Nr. 61 – 1728.
8. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo pakeitimo įstatymas, 2003 10 14, Nr. IX-1760// Valstybės Žinios, 2003, Nr. 102 – 4582.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucija.// Valstybės Žinios. 1992, Nr. 33-1014.
10. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, 1995 10 04, Nr. I-1057/ Valstybės Žinios, 1995, Nr. 89- 1985.
11. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, 1995 03 02, Nr. I-822, Vilnius.
12. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų. Vilnius, 2001 05 05, 10.
13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, 1994 10 28, Nr. 1053 99. 1042.
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas, Nr. 925. Dėl Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo, Valstybės žinios, 2003, Nr. 71-3239.
15. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735; 2002, Nr. 112-4975, 7 str. 7, 2 dalis, Nr. 925.
16. The Code of Canon Law. A text and commentary (1985). Paulist Press, New York.
17. Valančius, K. (2002). Sutartys su Šventuoju Sostu: retrospektyva ir dabartis. Metraštis, T. 21. LKMA, Vilnius, p. 297.
II Vatikano Susirinkimo Nutarimai. Vilnius. 1968 Kaunas.
[i] Plg. http://www-user.uni-bremen.de/~wie/texteapo/didache-greek.html. “…ei d` ou qelei outw poiein, christemporov esti
[ii] Plg. Joseph Listl und Heribert Schmitz.Handbuch des katholischen Kirchenrechts. Regensburg. 1999. 1042.
[iii] Plg. Grundriss des nachkonziliaren Kirchenrechts. Joseph Listl, Hurbert Muler, Heribert Schmitz. Regensburg. 1980
[iv] Plg. Joseph Listl und Heribert Schmitz.Handbuch des katholischen Kirchenrechts. Regensburg. 1999. 1042.
[v] II Vatikano Susirinkimo Nutarimai. Vilnius 1968 Kaunas. Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą. Nr. 17. Neturto dvasia.
[vi] Ten pat.
[vii] II Vatikano Susirinkimo Nutarimai. Vilnius 1968 Kaunas. Pastoralinė Konstitucija apie bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Nr. 72.Ekonominė-socialinė veikla ir Kristaus tarnystė.
[viii] Plg. Chiapetta L. Il Codice di diritto canonico II Libri IV-VII. P. 363
[ix] CIC. Kan. 494 §3, §4.
[x] Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo „Apostolicam actuositatem“ // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. 2001. 26.
[xi] Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje „Christus Dominus “// Vatikano II susirinkimo nutarimai. 2001. 27
[xii] Plg. CIC / 1917,Kan. 1521.
[xiii] II Vatikano Susirinkimo Nutarimai. Vilnius 1968 Kaunas. Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą. Katalikų veikimas. Nr. 20. c
[xiv] Plg. Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimas, 1994 m. spalio 28, Nr. 1053
[xv] LR Konstitucijos 43 str. : “Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvos bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu. Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kitatikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvoje nėra valstybinės religijos.”
[xvi] Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, 1995 10 04 Nr. I-1057, Valstybės Žinios, 1995, Nr. 89- 1985, 5 str.
[xvii] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr.VIII-1864//Valstybės Žinios. 2000, Nr. 74-2262.
[xviii] Plg. Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir jų nuostatų patvirtinimo. 2003 11 12 Nr. 1407. Valstybės Žinios. 2003. Nr. 107 – 4810, 60 str.
[xix] Plg. LR civilinis kodeksas, Vilnius, Saulužė, 2001, 2.37 str. Psl. 52
[xx] Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas (1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057, Vilnius).
[xxi] Plg. Lietuvos Respublikos Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, 1995 03 21, Nr. I-822, Vilnius, 2 str.
[xxii] Plg. Lietuvos Respublikos Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, 1995 03 21, Nr. I-822, Vilnius, 3, 4 str.
[xxiii] Plg. LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, 1995 03 21, Nr. I-822, Vilnius, 8 str.
[xxiv] Plg. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymas, 1998 06 16, Nr. VIII-792, Valstybės Žinios 1998, Nr. 61 – 1728
[xxv] Plg. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo pakeitimo įstatymas, 2003 10 14, Nr. IX-1760, Valstybės Žinios 2003, Nr. 102 – 4582
[xxvi] Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (1995 m. kovo 21 d. Nr. I-822, Vilnius).
[xxvii] Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735; 2002, Nr. 112-4975)[xxvii] 7 straipsnio 2 dalimi, Nutarimu Nr. 925.
[xxviii] Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 925 Dėl Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo (Valstybės žinios, 2003, Nr. 71-3239).
[xxix] Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų. Vilnius. 2001 05 05. 10 str.
[xxx] Valančius K. Sutartys su Šventuoju Sostu: retrospektyva ir dabartis. // Metraštis. T. 21. LKMA. Vilnius. 2002. P. 297.
Nuotraukoje: šios studijos autorius Robertas Pukenis.
2011.05.25
