Be garbės


Print

Garbė – sunkiai nusakoma kategorija. Ypač politikos srityje. Kas Antikos laikais buvo paprasta ir aišku, dabar jau tapo problema. (FNTT) vadovų nušalinimo skandalas ir šiuo aspektu teikia peno apmąstymams. Abi konflikto šalys, vartodamos tą patį žodį „garbė“, suteikia jam beveik priešingas prasmes. Ir tai – labai charakteringa.

Pradėkime nuo pradžių. Sąvoką „karininko garbė“, kaip informacinio karo ginklą, pirmieji ėmė vartoti Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderiai Algis Čaplikas ir Raimundas Palaitis. Anot jų, nušalinti FNTT vadovai, aukštus laipsnius turintys karininkai, privalėjo tyliai paklusti ir jokiu būdu nebandyti gintis viešumoje. Pareigūnai, išdrįsę pasipriešinti politikams ir nesutikę savo noru prisiimti kaltės, tariamai sulaužė karininko garbę.  

Tokio įžūlaus sąvokos apvertimo aukštyn kojomis mūsų, nors ir gerokai demagogijos persmelktoje viešojoje erdvėje jau senokai neteko stebėti. Laisvame ir demokratiniame pasaulyje dar nuo antikinės Graikijos laikų neteisingai apkaltintas žmogus turi teisę eiti į viešą vietą, į agorą ir ten ginti savo garbę.

Ir priešingai. Tokiu būdu kaip liberalcentristai garbę supranta tik autoritarinių ir totalitarinių politinių sistemų adeptai. Stalino laikais atitinkamų institucijų apkaltintas žmogus iškart netekdavo garbės, ir tik nuolankiai pripažinęs, kad ir tariamą kaltę, galėdavo tikėtis šiokios tokios malonės.

Pavergtose visuomenėse oficiozinė, institucinė garbė nepavaldi pačiam žmogui ir netgi nepriklauso nuo jo veiksmų. Garbė, kaip ir pats žmogus, yra galios struktūrų manipuliacijų objektas. Todėl čia bet kas, net ir niekuo neprasižengę aukščiausi pareigūnai, atsiradus tam tikroms aplinkybėms, gali būti apkaltinti ir išmesti lauk, o gal ir įkalinti. Taip represinė sistema akumuliuoja savo galią, nes jai būtinas besąlygiškas paklusnumas.

Visuomenėje kilęs pasipiktinimas dėl FNTT vadovų nušalinimo rodo, kad iš esmės esame tapę laisvi (deja, to negalima sakyti apie dalį žiniasklaidos). Mes ilgimės autoritetų, tačiau jau nesutinkame tikėti jais aklai. Ir tai yra pozityviausia dabartinio sąmyšio žinia.

Akivaizdu, kad ministras R. Palaitis, nesutikęs atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo pareiškė premjeras, gavęs Antikorupcijos komisijos išvadas nesielgė kaip garbingas politikas. Kodėl jį taip palaiko Prezidentė – vis dar didžiulė mįslė. Tačiau reikalo tai nekeičia. Politinę krizę sukėlė būtent ministro veiksmai. Nuo pat skandalo pradžios iki dabar. Kokio mąsto čia pačios Prezidentės kaltė, sužinosime vėliau.

Akivaizdi ir pačių liberalcentristų rankomis įvykdyta jų politinė eutanazija. Jie jau pasmerkti, nors tokie veikėjai kaip A. Čaplikas ir kiti dar gerą pusmetį linksmins visuomenę išskirtinai talentinga demagogija. Kuo puodas tuštesnis, tuo jis garsiau skamba.

Tačiau palikę kvailiams skirtos politikos virtuvę, grįžkime prie tikrosios garbės. Mums labai pasisekė, kad posovietinio mentaliteto demagogų taikiklyje atsidūrė ne kas nors kitas, o geriausi naujos kartos teisėsaugos pareigūnai. Konflikto pusių kontrastas toks akivaizdus, kad teisingumo atstatymas tampa gana realus. Gali būti, kad po to seks ir esminis visos teisėsaugos atsinaujinimas.

Taigi bus naudinga prisiminti, kaip karininko garbę supranta generolas Vitalijus Gailius. Klausimas: „Turite ne tik vidaus tarnybos generolo laipsnį, užsitarnavote ir pensiją. Kodėl nespjaunate į šias intrigas ir nepasitraukiate į šoną?“ Atsakymas: „Rangai, laipsniai – tai tik savotiškas talismanas, kuris tave daro drąsesnį. Man GARBĖ ir padorumas yra aukščiau negu laipsniai. Todėl savo GARBĘ ginsiu.“

Žurnalistui suabejojus, ar jis galės dirbti su politikais, kurie bandė jį nušalinti, V. Gailius sako: „Aš mėgstu kartoti: klysta visi, tarp jų ir aš, tačiau protingi žmonės pripažįsta savo klaidas. YRA GARBINGA KLAIDAS PRIPAŽINTI. Aš savo klaidas visada pripažįstu. Darbas FNTT yra apibrėžtas ir galimos nuoskaudos ateityje dirbti man nemaišytų. Aš neturiu asmeniškumų nei ministrui, nei Prezidentei.“

Generolas teisus. Garbė ir drąsa – susiję sąvokos. Atrodo, šiam žmogui netrūksta nei vieno, nei kito. Štai ką jis sako apie politikoje dalyvaujančią „baltųjų apykaklių mafiją“: „Berniukų baltomis apykaklėmis apsauga – ne vien brangūs teisininkai, korupciniai ryšiai, bet ir viešųjų ryšių akcijos, informacinis karas. Tai aukščiausia organizuoto nusikalstamumo forma. Kiekvienas karjeros siekiantis sąžiningas kriminalistas būtent ir siekia, kad kovotų su aukščiausio lygio blogiu. Aš manau, kad būtent su tokiu blogiu aš ir kovojau. Pasiryžęs vadovauti FNTT aš žinojau, su kuo teks susidurti.“

Ar generolas neapskaičiavo jėgų? Netrukus sužinosime. Prezidentės atsisakymas atleisti ministrą R. Palaitį dar nereiškia pralaimėjimo. Skubiai atstatyti į darbą FNTT vadovus galima ir Vyriausybės sprendimu.

Taigi FNTT skandalas lėmė dar vieną teigiamą poslinkį: grąžino į politinį gyvenimą garbės sąvoką. Kokio turinio ši sąvoka bus pripildyta, priklauso nuo visų proceso dalyvių. Moralės klausimas visada buvo labiau siejamas su konservatyviąja politine elgsena. Perdėm liberalus mąstymas kartais apskritai kvestionuoja moralės vaidmenį politikoje ir yra artimesnis Niccolo Machiavelli nuostatai, kad tikslas pateisina priemones.

Ar dėl tariamo politinio stabilumo TS-LKD paaukos garbę? Tai rimtas išbandymas. Dabar atsirado puiki proga įrodyti žmonėms, kaip ši partija supranta moralę. Kas tai? Ar tik senamadiškas visuomenės moralizavimas, ar realus veikimas pagal deklaruotas vertybes? Arba – arba. Trečio kelio nėra. 

Nuotraukoje: parlamentaras Saulius Stoma.

2012.03.13 


Prisijunkite prie diskusijos