„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Tokie žodžiai parašyti mūsų Konstitucijoje. Jų prasmė aiški: svarbiausi sprendimai valstybėje turi atitikti jos piliečių valią ir teisingumo sampratą.
Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, sprendimus dažniausiai priima tautos atstovai, o ne tiesiogiai pati tauta. Ne visada tie sprendimai sutampa su didžiosios visuomenės dalies norais. Tačiau kuo tas sutapimas didesnis, tuo demokratija yra tvirtesnė.
Rinkimai todėl ir vyksta gana dažnai, kad politikai galėtų pasitikrinti, ar jie vis dar turi tautos pritarimą ir ar jų priimti sprendimai ne per daug prieštaravo piliečių nuomonei. Piliečiai per rinkimus suteikia politikams naują pasitikėjimo mandatą.
Tačiau valdžia kartais imasi veiksmų, kurie nebuvo numatyti rinkimų pažaduose ir programose. Gerai, jeigu tai kokia smulkmė. Tačiau kas tada, kai priimamas sprendimas, kurio pasekmės lems visos žmonių kartos gyvenimą?
Kaip tik toks ir yra praėjusią savaitę Seime priimtas sprendimas įsteigti Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto įgyvendinimo bendrovę ir pasirašyti koncesijos sutartį su „Hitachi“ kompanija. Tiek šalininkai, tiek priešininkai vadina tai amžiaus projektu. Tokio masto projekto nepriklausomoje Lietuvoje dar nebuvo ir artimiausiu metu nebus.
Tai daug daugiau nei verslo projektas. Jo pasekmės palies kiekvieną Lietuvos gyventoją ir visą valstybę. Šis projektas gali būti ir labai naudingas, ir žlugdantis. Kaip bus iš tikrųjų kol kas niekas negali tiksliai pasakyti.
Riziką prisiima Lietuvos valstybė, o tai reiškia – jos gyventojai. Strategine investuotoja vadinama „Hitachi“ nėra tikra investuotoja. Ši kompanija beveik niekuo nerizikuoja. Galimus jos nuostolius atsvers nauda, kuri bus gauta iš reaktoriaus pardavimo, o galbūt ir iš aptarnavimo bei priežiūros.
Kai kam labai negatyvus atrodęs amerikiečių kompanijos „Williams International“ atėjimas į „Mažeikių naftą“ šiuo požiūriu buvo daug korektiškesnis, nes jie vis dėlto rizikavo savo turtu. VAE atveju su lietuviais rizika dalysis tik estai ir latviai, kurie turės įnešti savo dalį pinigų ir pasiimti atitinkamą kiekį elektros, nesvarbu kiek ji tuo metu kainuotų. Žinoma, jei derėdamiesi neišsikovos lengvatų. Arba nepasitrauks.
Atrodo, didelė dalis Lietuvos visuomenės dar nesuprato svarbiausio rizikos faktoriaus. Energetinio ar net avarinio saugumo pavojus nėra toks didelis. Grėsmė kyla dėl finansinio saugumo ir finansinės nepriklausomybės. Kai VAE pradės veikti, jos elektros kaina gali pasirodyti gerokai didesnė už rinkos kainą. Juolab jei nebus sabotuojama, 2020 metais jau būsime vieningoje Europos elektros rinkoje. Ir atsiradęs kainų skirtumas guls ant vartotojų pečių. Kaip ir būtinybė grąžinti valstybės vardu paimtus kreditus.
Blogiausia, kai valdžia slepia informaciją ir manipuliuoja faktais. Propagandai iššvaisčiusi kelis milijonus, ji nepasivargino pati užsakyti sociologinių tyrimų, tačiau kitų užsakytus kritikuoja. Ir vis dėlto vienintelio reprezentatyvaus tyrimo rezultatai greičiausiai atitinka realybę. Atominės elektrinės nenori du trečdaliai Lietuvos gyventojų.
Priklausau tai mažumai, kuri tam tikromis sąlygomis nebūtų prieš atominę elektrinę. Tačiau beatodairiškai sutikti su viskuo, kas siūloma, yra visiškai neatsakinga.
Iki galo taip ir nepaaiškėjo, kodėl konservatorių premjeras, kaip sako garsi britų ekspertė Helene Ryding, „pasidavė sovietinio stiliaus gigantomanijai“‚ pamynė savo partijos rinkimų programą ir pasirinko gerokai galingesnį, o drauge ir visomis prasmėmis pavojingesnį, reaktorių. Vien todėl, kad bėdoje po Fukušimos avarijos atsidūrusi „Hitachi“ kompanija mokėjo gražiai įtikinėti? Ar kompanijos oficialiai skelbiamas 3 proc. sėkmės mokestis toks skalsus?
Galime guostis, kad galutinius sprendimus dėl milijardinių investicijų priimsime tik 2015 metais. Tačiau ir iki tol bus išleisti didžiuliai pinigai projektavimui ir parengiamiesiems darbams. Kartais atrodo, kad visas šitas baisus šurmulys ir pastangos yra skirtos tik tam, kad savi žmonės galėtų kuo greičiau užimti šiltas vietas ir pradėti įsisavinti pinigus. Kas bus vėliau – jau ne taip svarbu.
Ar po rinkimų atėjusi nauja valdžia vėl nesiims visko performuoti, kaip šita valdžia pasielgė su LEO LT? Greičiausiai taip ir bus. Tačiau kažkas, kaip ir ankstesniu atveju, jau bus gerai pasipelnę.
Taip ir sukamės tuo pačiu ydingu ratu. Kodėl? Todėl, kad „politinės partijos, atėjusios į valdžią, išnaudoja viešuosius resursus, kaip įrankius savo politiniams rėmėjams atsilyginti“. Tai citata iš Francio Fukuyamos pateikto Graikijos politinės sistemos apibūdinimo. Ne kitaip ir Lietuvoje. Tik tiek daug iššvaistyti mes dar nespėjome. Ir laiko buvo per mažai, ir išteklių.
Bet mes juk ne Graikija, mes taupūs! Kurgi ne. Taupyti žmonių sąskaita ir nukreipti finansinius srautus saviems – štai tokia išgirtoji „atsakinga fiskalinė politika“.
Tad grįžkime prie Lietuvos Konstitucijos: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Niekas negali ginčyti, kad VAE projektas yra nacionalinės svarbos. Klausimas galėtų būti nebent toks: kada tą referendumą rengti? Ar šį rudenį kartu su Seimo rinkimais, ar palaukus 2015 metų, kai situacija bus aiškesnė ir žmonėms bus lengviau apsispręsti?
Deja, ši valdžia sako griežtai – atominė elektrinė bus. Ir bet kokia kaina! Žmonės per kvaili, kad galėtų spręsti tokius dalykus. Atrodo, per kvailais save laiko ir dalis Seimo narių, nusprendę pasikliauti partijų vadais ir net nesigilinę į projektus. Pasitikėjimas geras dalykas, tačiau ar jis nuoširdus? Ar protingas?
Viskas nulemta siaurame savųjų rate. Visuomenei, kaip mažam vaikui, duotas tik fiktyvus pasirinkimas: pritarti dabar ar po minutės.
Politikai taip drąsiai atsiriboja nuo tautos ir patys „prisiima atsakomybę“, nes gerai žino – atsakyti jiems nereikės. Ar tikrai?
Nuotraukoje: komentaro autorius parlamentaras Saulius Stoma.
2012.06.26
