Mums užtenka diskusijų siaurame bendraminčių ratelyje?


Print

Ir vis dėlto kai kurie žymiojo rusų jumoristo Michailo Zadornovo autoriniai vakarai nuteikia nemaloniai. Omenyje turiu jumoro vakarus, kuriuose regiu daug didžiarusiško šovinizmo. Suprantu, be sveiko nacionalizmo elementų negali išsiversti nė viena tauta. Kitaip tauta ištirptų, išnyktų, nutautėtų. Nacionalinių ambicijų privalo turėti visi – tiek lietuviai, tiek lenkai, tiek rusai. Tačiau liaudies išmintis byloja, jog “viską reikia daryti jaučiant saiko jausmą”.

Pašiepdamas ukrainiečius, latvius ar estus talentingasis M.Zadornovas saiko jausmo dažniausiai netenka. Tuomet jo jumoras tampa pagiežingas, kerštingas, tiesmukiškas. Mano supratimu, išsilavinusiam, inteligentiškam, talentingam rusui nederėtų primityviai šaipytis iš ukrainiečių, neva negalinčių išsiversti be lašinių, ar neva lėtai mąstančių šiauriečių estų.

Mano įsitikinimu, nederėtų tyčiotis ir iš nencų, kurių kultūros muziejaus Maskvoje neva niekas nelanko. Į nencų nacionalinės kultūros muziejų rusai, anot šmaikštuolio M.Zadornovo, užsuka nebent tam, kad pasislėptų nuo lietaus ar sušiltų šaltą žiemos vakarą. Juokinga? Man – graudu, liūdna, pikta. Nencų kultūra tokia pat turtinga, graži ir prasminga kaip ir visų kitų tautų nacionaliniai papročiai ir tradicijos. Nejaugi – ne taip?

Bet M.Zadornovas šaiposi, tyčiojasi. Ir jaučiasi labai patenkintas, kai sausakimša salė audringai ploja, išgirdusi jo “nacionalistinius juokelius”. Nesu matęs beveik nė vieno jo autorinio vakaro, kuriame nebūtų pašiepiama kokia nors tauta, išdrįsusi 1990 – 1991-aisiais atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Praėjusį sekmadienį daugiausiai kliuvo latviams. M.Zadornovas noriai rėmėsi skandalinguoju rusų nacionalistu Vladimiru Žirinovskiu, šaukiančiu, esą Latvija – ne valstybė, esą V.Žirionovskis nežinąs tokios šalies, kuri vadintųsi Latvija. Ir niekas pasaulyje tokios valstybės neva nežino. Pasaulis žino tik tai, kad Latvija – puikus, mielas Rusijos kurortas, o Jūrmala – šio garsaus Rusijos kurorto sostinė.

Šiuos V.Žirinovskio išsišokimus būtų galima vaizdingai pakomentuoti. Pavyzdžiui, iškeliant klausimą, o gal Vladimirui Volfovičiui derėtų kreiptis pas psichiatrą, jei jis iki šiol nežino, kad Latvija nėra Rusijos kurortas? Bet M.Zadornovas tokios versijos nekelia. M.Zadornovas juokauja taip, tarsi latviams derėtų kreiptis pagalbos pas psichiatrus. Nes latviai vis dar įsitikinę, jog sukūrę nepriklausomą valstybę.

Apmaudžiausia, kad M.Zadornovas šaiposi talentingai. Jo misija – akivaizdi. Jis moko rusus išsiugdyti pasitikėjimą savo jėgomis. O jo jumoras sklinda toli ir įtikinamai. Jį girdi milijonai. Kad rusams skiepijamas pasitikėjimas savo jėgomis, – nieko smerktino. Tik kam tai daryti kitų tautų sąskaita? Ar gali pasitikėjimas savo jėgomis tapti pilnaverčiu, jei jis kuriamas skiepinant nepilnavertiškumo jausmą latviams, ukrainiečiams ar nencams?

Praėjusį sekmadienį per, jei nesupainiojau, Ren TV Baltija televizijos kanalą transliuotas M.Zadornovo vakaras, be kita ko, buvo kryptingai iliustruojamas ir politine reklama. Maždaug kas penketą – dešimt minučių M.Zadornovo vakarą nutraukdavo Latvijos rusakalbis ar Latvijos rusakalbė, reklaminio pobūdžio atkarpose tvirtinantys, jog Latvijoje jie turi teisę gauti visą informaciją savo gimtąja kalba. Visur ir visada.

Mano supratimu, čia – puiki galimybė patiems įvairiausiems pasišaipymams. Tegul tie rusai pareikalauja informacijos savo gimtąja kalba kur nors Vašingtone, Briuselyje ar Londone. Įdomu, kur atsidurtų rusas, reikalaujantis, kad JAV, Didžiosios Britanijos ar Belgijos pareigūnai su juo šnekėtų rusiškai. Gal policijos nuovadoje, gal net sulauktų deportacijos už nepagarbą valstybės institucijoms. Neatmestina ir versija, kad tokiems “rusų kalbos gerbėjams bei puoselėtojams” būtų pasiūlyta kreiptis pagalbos pas medikus. Arba bent jau užsirašyti į geografijos būrelį, kuriame mokoma elementariausių geografinių disciplinų.

Tad, regis, tik šaipykis iš savo tautiečių, kurie, kaip ir ta boba iš pasakos “Auksinė žuvelė”, nebežino, ko dar būtų galima užsimanyti. Bet M.Zadornovas šių savo tautiečių nepašiepia. Nejaugi širdies gilumoje pritaria skandalisto V.Žirinovskio pareiškimams, esą Latvija – viso labo Rusijos kurortas?

Juolab kad Jūrmaloje nuolat rengiami rusiškojo jumoro vakarai iš tiesų palydimi dviprasmiškai atrodančiais politiniais akcentais. Įsiminė būtent tie reklaminiai videosiužetai, kuriuosse Jūrmalos koncertų salė nufilmuota iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Ant koncertų salės stogo visuomet puikuojasi du užrašai rusų kalbomis: “Jūrmala” ir “Rossija”. Žodžio “Latvija” ten nerasite. Šis videosiužetas rodomos nebe pirmus metus. Žinoma, rusiškojo jumoro vakarai latviškame Jūrmalos kurorte – puikūs. Verti dėmesio ir pagarbos. Bent jau galima pailsėti nuo lėkštų, banalių lietuviškų šoumenų kvailiojimų. Tačiau jie – su gilia politine potekste. Kad Jūrmala priklauso Rusijai, per TV kanalus kalama diena iš dienos. Įsivaizduoju, kaip turėtų būti skaudu nacionalinės savigarbos nepraradusiems latviams nuolat regėti šią antilatvišką propagandą.

XXX

Kodėl šį kartą tiek daug vietos skiriu broliams latviams? Ogi prieš keletą dienų Vilniuje viešėjo keli įtakingų Latvijos leidinių žurnalistai. Pagal tautybę – latviai. Jie domėjosi išimtinai ekonominiais reikalais, įskaitant ir banko “Snoras” sukeltomis politinėmis intrigomis. Žodžiu, priklausė labiausiai informuotam Latvijos gyventojų sluoksniui. Todėl nieko blogo neįtardamas pasiteiravau, ką jie mano apie Arvydo Juozaičio knygas latviška tematika. Pavyzdžiui, kokį įspūdį jiems palikusi A.Juozaičio knyga “Ryga – niekieno žemė”. Latvių žurnalistai pasijuto nepatogiai. Gūžčiojo pečiais. Jie nieko negirdėję nei apie A.Juozaitį, nei apie jo knygą. Tada priminiau jiems, kad už šią knygą A.Juozaičiui bus įteikta Baltijos Asamblėjos premija. Premiją įteikti numatyta Talino operos ir baleto teatre “Estija”. Jie vis tiek gūžčiojo pečiais.

Be abejo, iš šio vieno atvejo negalima daryti plačių apibendrinančių išvadų. Gal Vilniuje viešėję latvių žurnalistai išties neturi nei laiko, nei jėgų domėtis kultūriniais, tautiniais, istoriniais reikalais. Bet gal čia slypi kur kas rimtesnės bėdos?

Gruodžio mėnesį Latvijos žurnalistai kviečia keletą dienų svečiuotis Rygoje. Komandiruotės metu būtinai stengsiuosi išsiaiškinti, kaip knyga “Ryga – niekieno žemė” iš tiesų vertinama Latvijoje. Savo įspūdžių neslėpsiu – aprašysiu bet kokiu atveju. Bet neatmetu galimybės, jog parsivešiu labai panašų rezultatą į tą, kurį turiu šiandien: mažai kas bus girdėjęs apie A.Juozaitį. Nejaugi Latvijoje išties mažai kas žino apie A.Juozaičio tikrai prasmingus bandymus giliau pažvelgti į lietuvių ir latvių tautų bendradarbiavimo aspektus?

Blogai, kad nežino. Blogai, jei mažai kas žino. Jei lietuvių – latvių bičiulystė būtų įvairialypė, visapusiška, intensyvi, – tokiu atveju nereikėtų pergyventi, jog latviai galbūt nieko negirdėjo apie knygą “Ryga – niekieno žemė”. Bet juk žodis “bendradarbiavimas” čia beveik netinka. Lietuviai ir latviai tarpusavyje beveik nebendradarbiauja.

Taigi mums būtina, mums privalu išsiaiškinti, kodėl itin giminingos, panašios tautos beveik viena kitos nepažįsta. Ir net nenori pažinti viena kitos, nerodo jokių rimtesnių pastangų. A.Juozaičio knygoje – apstu vertingų pastebėjimų, patarimų, komentarų, kurie mums padėtų atrasti vienas kitą. A.Juozaičio knygoje – gausu įžvalgų, kas mus skiria ir trukdo vienytis. Bet jei apie tai tesužinojo vos keli šimtai žmonių, jei A.Juozaičio knyga čia pat buvo nugrūsta į diplomatų, eskpertų ir parlamentarų stalčius, tai kokia, sakykit, nauda ir iš “iškilmingai Talino Operos ir baleto teatre įteiktos Baltijos Asamblėjos premijos”? 

XXX

Štai praėjusią savaitę Seimo konferencijų salėje buvo surengta, man regis, labai svarbi spaudos konferencija. Joje kalbėta apie priežastis, skatinančias Rusijos valdžią statyti atominę jėgainę Kaliningrado srityje ir remti atominės jėgainės statybas Baltarusijoje. Šia tema kalbėjo iš Baltarusijos ir Kaliningrado srities atvykę svečiai. Pavyzdžiui, kaliningradietis Michailas Kostiajevas išgarsėjo, kai atvykęs į Lietuvą nedelsiant paprašė ir politinio prieglobsčio. Mat sėkmingai pradėjęs rinkti parašus tų, kurie nenori Kaliningrade turėti atominį monstrą, sulaukė ypatingo represinių struktūrų dėmesio. Netrukus Kaliningrado specialiųjų tarnybų dėmesys tapo nebepakeliamas, ir ponui M.Kostiajevui nieko kito nebeliko, kaip tik bėgti iš Karaliaučiaus krašto, kuriame jis gimė ir užaugo. Štai taip jis atsidūrė Lietuvoje.

Be kita ko, M.Kostiajevas tvirtino, jog kaliningradiečiai dėl būsimos atominės elektrinės statybų prasmingumo norėtų surengti referendumą. Kaliningradietis neabejoja, jog referendumas parodytų, jog dauguma šios srities žmonių nenori jokių atominių elektrinių. Kitaip tariant, kaliningradiečiai kategoriškai nusistatę prieš atominės elektrinės statybas buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Kaliningradiečiai tvirtina: pirma – referendumas, ir tik po to tegul valdžia sprendžia, statyti ar nestatyti.

Panašios nuostatos laikėsi ir svečias iš Baltarusijos. Jis taip pat įrodinėjo, jog dauguma baltarusių nenori savo žemėje matyti atominių jėgainių. Nei rusiškų, nei baltarusiškų, nei juo labiau – eksperimentinių. Konferencijoje akcentuota, kad jau ir Baltarusijos specialiosios tarnybos persekioja atominės elektrinės priešininkus tiek Minske, tiek kituose šalies miestuose. Galbūt kai kurie aktyvesni parašų rinkėjai artimiausiu metu Baltarusijoje bus net areštuoti bei ilgam pasodinti į kalėjimus. Sakykim, už neva viešosios tvarkos pažeidimus. Kad tik negalėtų rinkti parašų ir agituoti prieš statybas.

O dabar atsakykite į klausimą, ar ši tema – Lietuvai neaktuali? Žinoma, kad aktuali. Lietuva pati ketina statyti naują atominę elektrinę vietoj uždarytos Ignalinos AES. Jei oficialusis Vilnius ims iš tiesų statyti, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių jėgainių kaimynystė lietuviškąjai AES gali tapti sunkiai bepakeliama konkurencija. Kad ši tema mums gyvybiškai svarbi, byloja ir tai, kad konferencijoje dalyvavo Seimo Energetikos komisijos pirmininkas parlamentaras Rokas Žilinskas. Tačiau apart parlamentaro R.Žilinsko konferencijoje daugiau beveik nieko nebuvo. Nei politikų, nei žurnalistų. Konferencija dirbo beveik tuštutėlėje salėje.

Nežinau, kokios nuotaikos buvo apėmusios konferencijos organizatorius bei svečius, priverstus kalbėti … plikoms sienoms. Manau, kad prastos. Juolab kad kai kurie prieš atominių elektrinių statybas nusiteikę baltarusiai ir kaliningradiečiai tikrai rizkuoja ir savo sveikata, ir laisve, ir gerbūviu. Sakyti griežtą “ne” atominių elektrinių statyboms tiek Baltarusijoje, tiek Kaliningrado srityje – pavojinga. Bent šiuo metu. Tad jiems, manau, buvo ypač skaudu kalbėti tuščioje konferencijų salėje. Jie turėjo teisę pagrįstai piktintis: kam rengti spaudos konferenciją, jei į ją niekas neateis?

Žinoma, konferencijos organizatoriai gali teisintis, kad dauguma žurnalistų ir visuomenės atstovų apie konferencijoje iškeltas idėjas sužinojo, atsivertę internetinį Lietuvos Seimo puslapį. Toks pasiteisinimas – įmanomas. Bet neįtikinamas. Abejoju, kad tokia transliacija sulauktų didelio visuomenės dėmesio. Juk svarbu ne tik visuomenei pamėtėti žinių. Tas žinias dar reikia patraukliai, intriguojančiai pateikti. Kitaip neskaitys, nežiūrės, nesigilins. Priešingu atveju nesulauks susidomėjimo.

Be abejo, galima džiaugtis ir tuo, kad į konferenciją vis tik keli žmonės atėjo. Bet savo tikslų pasieksime tik tuomet, jei kelsime sau maksimalistinius reikalavimus. Juk buvo galima siekti, jog į konferenciją sugužėtų ne tik šiai temai neabejingi Lietuvos politikai ir korespondentai, bet ir latvių žurnalistai, latvių visuomenininkai bei latvių politikai. Mat Rusijos kurstomos atominės energetikos intrigos aktualios ir mūsų broliams latviams. Turint omenyje maksimalistinius reikalavimus buvo galima pasvarstyti ir apie galimybę pakviesti svečius ir iš Estijos. Juk ir Talinui aktualu, kiek atominių jėgainių apsups Lietuvą iš visų pusių.

Tačiau minėtos konferencijos organizatoriai, matyt, nuėjo pačiu lengviausiu keliu. Sušaukė konferenciją, o ar kas nors atėjo į ją, koks jos poveikis, kiek leidinių ją aprašė, suprask, organizatoriams – nė motais. Tai – ne jų reikalas. Jie visuomet galės rasti pasiteisinimų, kaltindami Lietuvos visuomenę apolitiškumu, nepatriotiškumu, o žiniasklaidą – tendencingumu ir parsidavėliškumu.

XXX

Tokios taktikos galima laikytis. Tačiau tokiais principais besivadovaudami toli nenueisime. Žymusis rusų jumoristas Michailas Zadornovas niekad sau neleis “skaldyti nacionalistinių anekdotų” pustuštėje salėje. Jam reikia, kad jį išgirstų milijonai žmonių tiek Rusijoje, tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje. Mus gi dažnai tenkina diskusijos siaurame bendraminčių būrelyje. Vaizdžiai tariant, “verdame savo sultyse”, o paskui stebimės, kad apie mus niekas nieko nežino, kad mūsų mintys niekam neįdomios, kad su mumis niekas nesiskaito.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2011.11.28


Prisijunkite prie diskusijos