Besibaigiant naujosios koalicijos šimtadieniui galima pastebėti kai kuriuos kalbėjimo ženklus, kurie sužymi besiformuojančius požiūrius į krašto apsaugą. Turiu pasakyti, kad tai nėra naujas požiūris. Jo šerdis – realybės ignoravimas, kad ir kas vyktų už valstybės sienų.
Vien ką reiškia sparnuotosios frazės apie tai, kad krizės nebūtų, jei ne senoji vyriausybė bei jos vykdytas valstybės išlaidų mažinimas.
Juk išlaidų mažinimas palietė daugelį sričių – ir krašto apsauga, ir viešasis saugumas, ir specialiosios tarnybos neteko vidutiniškai po ketvirtadalį ankstesnio biudžeto.
Tokia realybė, kuomet išlaikant didžiąją dalį valstybės įsipareigojimų socialinėje, švietimo, sveikatos apsaugos srityse, teko mažinti valstybės išlaidas. To nepadarius valstybės skola ir graikiškasis sindromas Lietuvą būtų palietęs gerokai skaudžiau. Bet tai niekaip nepakeis tų, kuriems Lietuva yra niekaip nesusijusi su likusiu pasauliu.
Ką sumažinus biudžetą galima buvo daryti Lietuvos krašto apsaugos sistemoje? Išlaikyti esamus pajėgumus, kurti mobilizacinį rezervą (vien ką reiškė rezervo karių apmokymų atnaujinimas po dešimtmečio pertraukos), vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, tobulinti pasirengimą priimti sąjungininkų pajėgas, derinti karinių ir civilinių institucijų sąveiką bei kurti tam reikalingus įstatymus. Būtent tai ir buvo daroma – tam reikėjo keisti mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo bei daugelį kitų įstatymų.
Vykstant intensyviai politinei diskusijai, Lietuva teisiškai įtvirtino savo galimybes priimti ir naudotis NATO sąjungininkų karine parama. Reali pasirengimo išraiška – Šiaulių aviacijos bazės infrastruktūros plėtojimas ir pagaliau – realiai įtvirtintas oro policijos misijos ilgalaikis statusas Lietuvoje.
Kariuomenė tikrai nestovėjo vietoje. Ir visa tai buvo daroma tomis sąlygomis, kai 2009 metais kariuomenei teko skirti ketvirtadaliu mažesnį biudžetą, jo daugiau nemažinant (šiek tiek didinant) 2010-2012 metais (lyginant su 2008 metais). Tai buvo būtinas sprendimas, prisidėjęs prie Lietuvos finansinių problemų sprendimo. Lietuvos ginkluotosios pajėgos solidariai prisiėmė savo krizinę naštą ir negalėjo įgyvendinti kai kurių planų. Trūksta prieštankinės ginkluotės, priešlėktuvinės gynybos sistemų, naujesnių šarvuotų transporterių, baigiasi sraigtasparnių naudojimo resursai. Lietuva dar turi oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemą integruoti į NATO oro gynybos sistemą bei dar penkerius metus į tai investuoti.
Gal kai kam atrodo nieko tokio? Lietuvos kariai budi nuolatinio parengimo kovinėse grupėse, greitojo reagavimo pajėgose, kaip ir kitų šalių kariai. Jų aprūpinimas mums – gyvybinis reikalas. Ir tam dar 2012 metais 50 mln. Lt buvo numatyta padidinti šių metų karinį biudžetą. Taip pat 2012 m. rudenį Seime įregistruota Krašto apsaugos sistemos ilgalaikė plėtros programa.
Todėl keistai atrodo dabartinio krašto apsaugos ministro J.Olekos žingsniai – atsiimti iš Seimo Krašto apsaugos sistemos plėtros programą siekiant „supažindinti naująją Vyriausybę su ilgalaikiais krašto apsaugos sistemos plėtros poreikiais ir perspektyvomis ir gauti Vyriausybės pritarimą projektui“. Gal pasikeitė geopolitinė padėtis ir grėsmės Lietuvos saugumui? O gal viso to priežastis – labai saikinga privalomojo šaukimo nutraukimo kritika?
Konservatoriai nepasisakė už privalomos karinės tarnybos panaikinimą tam reikiamai nepasiruošus – nepakeitus įstatymų, neskyrus papildomų resursų profesionalios kariuomenės vystymui ir tinkamai nevystant bei neapmokinant karinių rezervistų. Juk buvo akivaizdu, kad 2008 metais neparengus reikalingų įstatymų, sustabdžius šaukimą į privalomą karinę tarnybą ir sumažinus finansavimą nepavyko išvengti karinių vienetų nepakankamo sukomplektavimo, nutrūko nuoseklus rezervo formavimas. Nuolat buvo jaučiamas beveik tūkstančio eilinių karių trūkumas.
Bet vykdant Konstitucinio Teismo nutarimą, kad piliečiai turi būti parengti ginti savo valstybę, organizuojami savanoriški būtinieji kariniai mokymai, pakeista aktyviojo rezervo samprata ir sudėtis bei nuo 2011 m. rugpjūčio vėl organizuotos aktyviojo rezervo karių pratybos. Pagaliau ir pats dabartinis ministras, būdamas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, visą padėtį pakankamai gerai žinojo.
Per pastaruosius metus įvyko daug svarbių pokyčių. Kaip mes bevertintume ankstesnių valdžių veiksmus krašto apsaugos srityje, bet politinių jėgų sutarimas dėl Lietuvos gynybinių pajėgumo vykdymo buvo surandamas. Tai vertė ir verčia daryti ir Kaliningrado srityje sutelkta karinė grupuotė, kuri savo nuolat stiprinamais puolamaisiais pajėgumais kelia rimtą iššūkį kaimynėms. Perginklavimo tempai, naujos ginkluotės įsisavinimas yra pastebimi. Ar Lietuvos Krašto apsaugos sistemos plėtros programos priėmimo pristabdymas šiame fone yra savalaikis ir netaps ilgalaikiu stabdžiu, pamatysime netrukus.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Seimo narys Arvydas Anušauskas.
Šaltinis – arvydasanusauskas.lt
2013.02.09
