Berlyno skandalai


Print

Vakarų Vokietiojoje leidžiamą žurnalą „Der Spiegel“ iki Atgimimo per Geležinę uždangą buvo galima įvežti tik kontrabanda. Gal dėl vieno kito antikomunistinio straipsnio?

Bet jame taip pat buvo gausu žurnalistinių tyrimų apie skandalingus korupcijos atvejus, į kuriuos buvo įsipainioję žinomi Trečiojo Reicho žmonės, kurių likimai po karo susiklostė labai skirtingai: vieni atsidūrė teisiamųjų suole Niurnberge, kiti emigravo, treti ramiai gyveno Vokietijoje, o vienas net tapo pirmuoju Vokietijos Federacinės Respublikos kancleriu.

Šiandien supažindiname su „Spiegel“ korespondento Jörgo–R. Mettke‘s publikacija „Didžiulės pakišos“, paskelbta 1984 m. Jos paantraštė – „Korupcija Vokietijoje: pinigai ir politika Veimaro Respublikoje“. Bet minimi įvykiai aprėpia ir vėlesnį laikotarpį. Straipsnyje aptiksime nemažai žinomų pavardžių. Deja, Vokietija nebuvo išimtis klestinčiuose Europos lobizmo labirintuose, o kai kurie atvejai primena korupcijos reiškinius pokomunistinėje Rytų Europoje.

Pirmieji dosnūs Hitlerio rėmėjai

Savo garsiąją „Kovos“ knygą (iš tikrųjų „Mein Kampf“ – I.T.), kurią visi žinojo ir beveik niekas nebuvo perskaitęs, Adolfas Hitleris skyrė paprastiems žmonėms: šaltkalviams, skrybėlininkams, vyresniesiems padavėjams, tarnams, studentams, inžinieriams, prekybininkams, tarnautojams – pagal specialybes tų šešiolikos sąjūdžio „didvyrių“, kurių kūnai gulėjo ant grindinio po nepavykusio 1923 m. pučo.

O kiek vėliau parašyta  Hitlerio brošiūra „Der Weg zum Wiederaufstieg“ (liet. „Kelias į atsigavimą“) buvo dedikuota vieninteliam gana galingam ponui – slaptajam tarėjui Emiliui Kirdorfui (1847 – 1938), kuris daug metų buvo Akcinės bendrovės Gelzenkircheno kasyklos („Gelsenbergas“) generalinis direktorius, kartelių architektas, kolegų vadinama „kalnakasybos Bismarku“.

Pirmą susitikimą su Kirdorfu Hitleriui surengė nacionalsocialistams simpatizavusi Elsa Bruckmann  (1865 – 1946), žinomo leidėjo iš Miuncheno žmona: jos viloje 1927 m. 38 metų fiureris keturias su puse valandos bendravo su žilagalviu 80 metų verslininku. Jiedu kalbėjo apie tautiškas vizijas, prakeikdami „dvasinę marksizmo epidemiją“, koneveikdami „pasaulinį žydą“ ir sielodamiesi, kad jų liaudies politiniai vadovai yra tokie nykštukai“.

Anglies patriarchui, kurio santykiai su Vokiečių tautinės liaudies partijos (Deutschnationale Volkspartei, DNVP) kolegomis tuo metu buo pašliję, šiame emocingame pokalbyje trūko tik vieno dalyko – karo paskelbimo Katalikų Bažnyčiai. Kai Hitleris užsiminė ir apie tai ir pasisakė už „nepriklausomą nacionalinę ekonomiką“, Kirdorfo susižavėjimui nebuvo ribų. Jis paprašė, kad Hitleris per šį pokalbį išdėstytas mintis užrašytų ir šio susitikimo šeimininko Hugo Bruckmanno (1863 – 1941) paprašytų jas išleisti atskira brošiūra.

Netrukus Kirdorfas išstojo iš DNVP ir įstojo į Hitlerio partiją. Bendraudamas su savo kolegomis iš verslo pasaulio, jis įteikdavo jiems tą brošiūrą ir nenuilsdamas agituodavo už nacius. Knygelės pratarmę puošė įsidėmėtinas fiurerio sakinys: Hitleris parašė, jog būtų „laimingas“, jeigu gerbiamasis ponas slaptasis tarėjas „padėtų skleisti jo mintis“ savuose sluoksniuose. Nes jis tikįs tų minčių pergale. Parašas:“ Su pagarba Adolfas Hitleris“.

Bet netrukus Kirdorfas išstojo iš Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (toliau – NSDAP), nes kai kurie agitatoriai, jo nuomone, elgėsi beveik kaip socialistai. Laikinai jis grįžo į savo bičiulio Alfredo Hugenbergo (1865 –1951) vadovaujamą DNVP, bet dėl to jo meilė Hitleriui nesumažėjo. Jis ir toliau dalyvaudavo NSDAP suvažiavimuose, rasdavo rėmėjų pramonininkų tarpe, o 1934 m. grįžęs pas svastikos garbintojus, gavo tą patį nario numerį, kurį turėjo prieš išstodamas – 71032.

Buvusi jo įmonė „Gelsenbergas“ finansiškai remdavo ruduosius radikalus nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos. Generalinis direktorius Willi Huberis ir valdybos narys Hansas Krügeris,  antrojo rango atsargos kapitonas ir Kirdorfo žentas, suagituoti senolio, įsteigė slaptą kasą – čia nutekintus pinigus NSDAP naudojo finansuoti naujiems laikraščiams ir įsigyti dviems spaustuvėms.

Žengiančių į politikos areną nacionalsocialistų „apetitai“

Vis dėlto nacionalsocialistai būtų sugebėję iššvaistyti  daug daugiau pinigų nei jiems skirtoji bendra Vokietijos pramonininkų kyšių suma. Partijai reikėjo neįsivaizduojamų sumų – vieneriems metams nuo 70 iki 90 milijonų markių: atlyginimams, uniformoms, biurams, transporto priemonėms ir propagandai.

Garsusis fortepijonų fabrikantas Edwinas Bechsteinas (1859 – 1934) apmokėdavo Hitlerio „Mersedesą“ ir kai kurias kitas išlaidas. Rudus marškinius tiekdavo viena Berlyno siuvimo įmonė, centrinę partijos valdybos būstinę Miunchene dosniai finansavo plieno magnatas Fritzas Tysenas (Thyssen, 1873 – 1951). Bet milijoninių perlaidų partijos skyriams siųsti neskubėta.

Dar 1922 m., infliacijos laikais, Hitleris buvo paskaičiavęs, kiek kainuotų „stipriai išplėsti visą judėjimą“ – šypsodamasis Vokietijos piniguočiams jis pateikė apytikrę sąmatą – „53 240 000 markių, taikos metų piniginė išraiška – 95 000 markių, juokinga suma palyginus su tuo reikalu, kuris vienaip ar kitaip turės didžiausios reikšmės mūsų Tėvynės ateičiai“, – bet ta šypsena nedavė naudos.

Mat, pramonės magnatai tuo „vienaip ar kitaip“ dar nenorėjo patikėti. Užtat kai kurie žemesnio rango vadukai, kaip antai broliai Otto ir Gregoras Strasseriai, demonstravo ypatingas simpatijas darbininkams, siųsdami prakeiksmus „trestų kapitalui“ ir „skolinei vergovei“.

Bet netrukus savo partijos kairuoliams Hitleris aiškiai davė suprasti, kad gamybiniuose santykiuose jis nesirengia inicijuoti esminių pokyčių.

Dešiniosioms partijoms reikėjo pinigų, todėl išbandytas komersantų principas – nekišti pinigų į blogą biznį  – lėmė, kad tos partijos savo ekonominę, finansų ir socialinę politiką formavo atsižvelgdamos į koncernų interesus. Etatiniai pramonininkų atstovai frakcijose pasirūpindavo, kad parlamentinės kasdienybės rutina neleistų pamiršti tylių susitarimų su tikrosios valdžios žmonėmis: gretos profesionalių geradarių, kurie duodavo pinigų ir darydavo įtakos, siekė nuo Vokietijos centrinio banko iki sausainių ir šokolado fabrikėlių, nuo garsaus koncerno „I. G. Farben“ iki Jungtinių Bavarijos veidrodžių  ir lakštinio stiklo gamybos įmonių.

Tokiu būdu daugelis deputatų mielai prisidurdavo prie kuklaus 750 markių mėnesinio vyriausybės tarėjo atlyginimo.

Pinigai naciams buvo svarbiau negu rasizmo ideologija

Rekordus pelnytis ištiesta ranka ilgą laiką mušė Vokietijos valstybės partijos narys Hermannas Fischeris (1873 – 1940), kuris buvo 51 priežiūros tarybos narys.

Iki pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios nacionalsocialistai prie tų pelningų vietų neturėjo priėjimo. Kadangi jų deputatų skaičius didėjo, tai ir tos vietos jiems vis labiau rūpėjo. Nacionalsocialistų kaltinimai „kapitalui“ vis švelnėjo, pagaliau jų apskritai neliko. Bet partijos žargonu  ir toliau buvo kalamas prie gėdos stulpo vadinamasis „skolinamasis kapitalas“. Nacių valdžia jam turėjo padaryti galą: žydams bankininkams, žydams pramonininkams, apskritai žydams piniguočiams.

Vis dėlto nacionalsocialistų vadams ekonominė nauda kartais buvo svarbesnė negu rasizmo ideologija. Antai, Darmstadto ir Nacionalinio  banko vadovas Jakobas Goldschmidtas (1882 – 1955) buvo visaip pjudomas, tūkstančius kartų išvadintas storakapšiu Vokietijos išgama. Bet visi priešiški balsai nutilo, kai nacionalsocialistus palaikę pramonininkai tyliai pasakė, jog jie negali apsieiti be Goldschmidto kreditų.

Tada nacionalsocialistų laikraščiai antižydiškus kurstymus nukreipė prieš kitą garsenybę – „universalinių parduotuvių karalių“ Rudolphą Karstadtą (1856 – 1944). Be to, jie kartu su įvairiais Hugenbergo koncerno laikraščiais mėgdavo pateikti kaip valstybinio lygio krizę tokius korupcijos skandalus, į kuriuos būdavo įsipainioję žydai, liberalieji arba kairieji respublikonai.

Ypač ilgai skambėjo brolių Barmatų (Judko, Heršelio ir Davido), žydų prekybininkų iš Ukrainos, atvejis. Per savo importo ir eksporto įmonę Amsterdame broliai infliacijos kamuojamoje Vokietijoje už valiutą nusipirko mašinų gamybos įmonę, metalurgijos gamyklą, smiltainio perdirbimo įmonę, ir viską per kelis solidžius bankus sugebėjo puikiai tarpusavyje susieti.

„Ranka  mazgoja tik ranką“

Barmatams įsikurti Vokietijoje tuoj po I pasaulinio karo padėjo prūsiškieji socialdemokratai: parūpino įvažiavimo vizas, užsakymų tiekti maisto produktus, padėjo užmegzti ryšius su Prūsijos valstybiniu banku.

Ernstas Heilmannas (1881 – 1940), Prūsijos landtago socialdemokratų frakcijos pirmininkas, už šias paslaugas galėjo užsidirbti kelis guldenus Olandijoje. Socialdemokratų laikraščiai ir vaikų namai pradėjo gauti Barmatų paramą. Politikai neatsisakydavo atlygio už tarpininkavimą: buvęs Reicho kancleris Gustavas Baueris (1870 – 1944) gaudavo keliais procentais daugiau nei kiti (už tai jis vėliau buvo pašalintas iš partijos). Friedrichui Ebertui (1894 – 1970) duodavo mažiau (F. Ebertas – pirmojo Reicho prezidento sūnus ir po Antrojo pasaulinio karo Rytų Berlyno meras, Vokietijos vieningosios socialistų partijos narys. Šiandien ir už Vokietijos ribų yra žinoma Friedricho Eberto fondo veikla. – I.T.).

Už tas nuodėmes su Barmatų pinigais partijai ilgai teko atgailauti –  dar daug metų vietiniai ir šalies laikraščiai ją vadino korumpuota organizacija.

Patys Barmatai laiku susizgribo pasirūpinti įtakingesniais globėjais, nes socialdemokratų populiarumas pastebimai mažėjo. Jie pasirinko centristus ir visų pirma Reichstago deputatą Hermanną Lange – Hegermanną (1877 – 1961), kurio pavardė puikavosi kelių Barmato kompanijų priežiūros tarybų sąrašuose ir kurio užtarimas Barmatams tikriausiai padėdavo gauti milijoninius kreditus iš Valstybinio banko.

Berlynas jau Veimaro Respublikos metais garsėjo statybų skandalais, kurie iki galo beveik niekada nebuvo išsiaiškinti. Tuose skandaluose pelningus pagrindinius vaidmenis atlikdavo miesto tarybos nariai, architektai, mūrininkai ir žemių savininkai, bankai ir statybos firmos, ir visi jie elgėsi pagal garsiąją Getės (Goethe) frazę: „Ranka mazgoja tik ranką; jeigu nori paimti, tai duok!“

Berlyno skandalai

Berlyno skandalų kaltininkai nuslėpdavo bendruomenėms priklausančių ar nesiekiančių pelno įmonių apgavikiškas machinacijas arba nevykusį Berlyno uosto įrenginių ir AB „Pakrovimo keliai“ išnuomavimą infliaciniais 1923 metais: privačiai kapitalo bendrovei už popierines markes buvo padovanota daugiau nei milijonas kvadratinių metrų uosto ploto su visais įrenginmais; nuomininkas už 50 metų sutartį miestui sumokėjo 370 000 aukso markių ekvivalentą – maždaug dukart tiek, kiek per metus gaudavo už vieną nuomojamą sandėlį.

Dėl Sklarekų skandalo, apie kurį žinaisklaida rašė daugiau nei metus, 1929 m. meras Gustavas Biosas (Böß) turėjo atsisveikinti su savo postu. Jo nusižengimas: Makso, Leo ir Wilio Sklarekų gatavų drabužių parduotuvė Bioso žmonai pardavė puskailinius su 1000 markių nuolaida, iš sutaupytų pinigų meras įsigijo vieną Pechsteino paveikslą ir nupirko dovanų brolienėms. Sklarekų duotų kyšių kartotekoje puikavosi pavardės įvairiausių pažiūrų miesto tarybos narių, kuriems bent kartą pavyko keturis šimtus markių kainuojantį kostiumą įpiršti už 80 markių. Vos tik spėjo nutekėti pirmosios žinutės apie tai, kaip sukčiaudami buvusieji tekstilės pramonės atstovai tapo multimilijonieriais, įsigijo pilis, Vokietijos tautinės liaudies partijos frakcija miesto taryboje iš gandų objektu tapusių savo rėmėjų mikliai surinko nario mokesčius, kuriais suskubo finansuoti plakatus su šūkiu: „Išdžiovinkite Sklarekų liūną. Rinkite Vokiečių tautinę!“

Adenaueris ir Hindenburgas

Viešai buvo keliami smulkios korupcijos atvejai. Tuo pat metu Kelno meras Konradas Adenaueris (1876 – 1967) pasiskolintu milijonu spekuliavo amerikietiško acetatinio šilko akcijomis. Kai po Volstryto (Wall Street) bankroto popieriai nuvertėjo 40 procentų, o Adenauerio skolos ėmė artėti prie antrojo milijono, didysis skolininkas liko miesto galva ir gerbiamas žmogus.

Nes prieš Adenauerio perrinkimą juo rūpinosi centristams palankus kapitalas, kuris padėjo viską tyliai sutvarkyti: Fritzas Blüthgenas, Vupertalio AB „Vereinigte Glanzstoff-Fabriken“ („Acetatinio šilko fabrikų susivienijimas“) generalinis direktorius, merui paskolino kelis akcijų paketus, garbingam sąskaitos banke savininkui į pagalbą atskubėjo ir Vokietijos bankas – manoma, jog jis įteikė milijoną markių.

Kai ši Blüthgeno afera 1961 m. iškilo viešumon, federalinis kancleris Adenaueris „pono dr. Blüthgeno“ reikalą sutvarkė išbandytu būdu – jo bičiulis Hermannas Josefas Absas, Vokietijos banko direktorius ir acetatinio šilko įmonių priežiūros tarybos pirmininkas, tą atvejį užglaistė.

Jeigu nedoru būdu pasipelnydavo dešiniojo Respublikos flango asmuo, jo nelaikydavo korumpuotu, sakydavo, jog jis moka prisitaikyti, ir todėl toks žmogus susilaukdavo ne paniekos, o susižavėjimo.

Vokiečių Reicho prezidentas Paulas fon Beneckendorffas ir fon Hindenburgas (1847 – 1934) lietuvių tekstuose jis dažniausiai vadinamas Pauliumi Hindenburgu. – I.T.) savo 80-mečio proga džiūgaujant tautai priėmė stambiųjų pramonininkų ir žemvaldžių dovaną – išpirktą praskolintą savo šeimos dvarą Rytprūsiuose. Tai buvo tas pats generolas feldmaršalas fon Hindenburgas, kuris pradėdamas eiti pareigas pažadėjo „apvalyti valstybę nuo tų, kurie iš politikos darė biznį“.

Matydami, kad Pirmojo pasaulinio karo didvyris elgėsi visiškai nesivaržydamas, žemesnio rango karininkai ir kilmingųjų luomo žmonės taip pat nesivaržydami pasinaudodavo Respublikos kasa.

Pagalbos fondai – korupcijos šaltinis

Šimtai milijonų markių nutekėdavo į Rytų Prūsijos žemės ūkį neva kaip „Pagalba Rytams“ – frachto ir mokesčių lengvatos, parama naujakuriams ir pan.

Hindenburgo bičiulis ir kaimynas Elardas fon Oldenburgas, turėjęs tris dvarus, įsidėjo į kišenę 600 000 markių tam, kad galėtų įsigyti ketvirtą dvarą. Smulkūs valstiečiai už hektarą gaudavo 1,26 markės subsidijų, o stambūs žemvaldžiai – net 46 markes.

Netrukus brangiu reikalu tapo ir „Pagalba Vakarams“ – pavyzdžiui, vynuogininkystė per trumpą laiką virto šimtu procentų subvencionuojamu verslu.

Net tokios gerbiamos institucijos, kaip Reiffeisen-Genossenschaften, atsidūrė spekuliantų gretose, nes taip lengva buvo prieiti prie mokesčių mokėtojų pinigų.  Užuot valstybės numatytą paramą skyrę valstiečiams, bankininkai ir valdininkai patikėjo aferisto pažadais gauti pasakiškus pelnus, o šis jam patikėtus pinigus išeikvojo, sukišdamas juos į neaiškius biznius.

Aukštesniųjų sluoksnių atstovams kyšininkavimas ir spekuliacija tapo viešu žaidimu: valstybės sekretorius slapčia susitardavo pasidalyti pelnu pusiau su grūdų prekiautoju. Cigarečių fabriko savininkui gerai patepti ryšiai su Finansų ministerija padėdavo gauti beprocentinius milijoninius kreditus – jis imdavo valdyti Vokietijos cigarečių rinką, o ministerijos kontrolierius – tapdavo turtingu žmogumi.

Stambieji koncernai politinę įtaką darė dar betarpiškiau. 1929 m. atnaujinant ūkio ir finansų ministerijų vadovybę Vokietijos liaudies partijoje dėl postų konkuravo kalio ir chemijos pramonė. „Varžytuvių“ nugalėtoju tapo „IG–Farben“ priežiūros tarybos narys Paulas Moldenhaueris (1876 – 1947) – tapęs finansų ministru, jis iš karto pasirūpino, kad būtų pasirašyta sutartis, pagal kurią  jo koncernui būtų palikti tik simboliški išlyginamieji mokesčiai už neimportinius degalus.

Moldenhaueris savo pareigą atliko. 1931 m., kanclerio Heinricho Brüningo (1885 – 1970) laikais, IG-Farben atstovas, nepartinis Hermannas Warmboldas (1876 – 1976), tapo ūkio ministru. Warmboldas koncernui padarė milijoninę paslaugą, išrūpindamas valstybės laidavimą, kai masiškai aprūpinant žemės ūkį azoto produktais nustojama mokėti mokesčius.

Neprilygstamos Flicko finansinės operacijos

1932 m. visus „gudrumu“ pranoko Friedrichas Flickas (1883 – 1972), sugebėjęs net vyriausybę paversti „pavarų diržu“, tarnavusiu koncerno interesams. Šis Plieno įmonių susivienijimo (Vereinigte Stahlwerke), to meto Europoje didžiausio kalnakasybos koncerno, stambus akcininkas išpūsta kaina pardavė valstybei jam priklaususias silpstančios „Gelsenbergo“ įmonės akcijas. Nors biržoje tų akcijų vertė buvo sumažėjusi 75 procentais, vis dėlto Brüningas ir jo finansų ministras Hermannas Dietrichas po derybų Flickui sumokėjo 90 proc. – tad jis susižėrė 100 milijonų markių.

Viena sėkmingos Flicko finansinės operacijos versija: manoma, kad Flickas surežisavo Prancūzijos domėjimąsi „Gelsenbergu“, o tai esą reiškė pavojų, kad įmonę gali užvaldyti užsieniečiai. Todėl vyriausybė už akcijas sumokėjo išpūstą kainą.

Kita versija – Flickas šantažavo vyriausybę. 1926 m. jis Reicho vyriausybės pinigais savo vardu Aukštutinėje Silezijoje pirko kelias pramonės įmones. Oficialiai pagal Versalio sutarties reikalavimus Reichas neturėjo teisės įsigyti tą turtą. Šį faktą ypač reikėjo slėpti nuo Lenkijos vyriausybės. Visiškai įmanoma, kad Flickas šia spaudimo priemone pasinaudojo.

Piniginės aukos taip pat padėdavo pelnyti politikų palankumą: Brüningą Flickas įvertino 150 000 markių, o Dietrichą – net 950 000. Kai tik kas imdavo viešai garsiai stebėtis plieno magnato semiama nauda, tuoj lyg iš po žemės išdygdavo finansų ministro partijos bičiulis  baronas Hartmannas fon Richthofenas (1878 – 1973) ir supratingai pasakydavo, jog tam, kad neatsirastų nemalonių publikacijų, ponas Flickas „dėl kelių markių niekada nesismulkins“.

Atsargumo dėlei Flickas pasirūpino, kad jo manevrą su „Gelsenbergu“ palaikytų ir naujieji valdžios šulai: pats koncerno šefas kelias dienas bendravo su naujuoju Reichstago prezidentu Hermannu Geringu (Göringu); Hitlerį informavo buvęs povandeninio laivo kapitonas, vienas iš Flicko direktorių Otto Steinbrinckas (1888 – 1949).

Steinbrinckas palaikė ryšius su Wilhelmu Keppleriu (1882 – 1960), Hitlerio patarėju ekonomikos klausimais, ir pasirūpino, kad naciai retsykiais  gautų paramos iš Flicko kasos, skirtos partijų rėmimui. Netrukus jiems buvo pervesta 75 000 markių. Tuo pasipiktino socialdemokratai, jie tuoj pat buvo nuraminti 100 000 auka.

Ruro skrynios“ milijonai kyšiams

Netrukus NSDAP patraukė taip pat kitų stambiųjų pramonininkų dėmesį. Pavyzdžiui, Paulas Hermannas Reuschas (1868 – 1956) teigė, jog naciai užsienio politikos aspektu „nėra nepageidaujamas reiškinys“. 1928 m. jo iniciatyva buvo suburta neformali dvylikos stambių ir įtakingų pramoninkų grupė, pagal pramoningą Ruro regioną pasivadinusi „Ruro skrynia“. Šie vyrai kasmet suaukodavo iki 1,5 mln. reichsmarkių, kurios buvo skiriamos įvairioms partijoms, liūto dalis tekdavo dešiniųjų ir koservatyvių  pažiūrų partijoms.

Šie malonūs ponai 1931 m. pirmą kartą davė kyšį nacionalsocialistų žurnalistui, būsimam ūkio ministrui Walteriui Funkui. Po kurio laiko grupės „iždininkas“ Springorum savo kolegoms pramonininkams patarė ateityje remti ir prisijaukinti nacius ekonominėmis aukomis. 

Bet „valstybę visais atžvilgiais palaikančios partijos“ finansiškai buvo net geriau aprūpintos negu Hitlerio partija, kurios pavadinime buvo patrauklūs žodžiai „socialistinė“ ir „darbininkų“. Pavyzdžiui, minėtųjų pramonininkų „geležies sektorius“ 1932 m. Reicho vidaus reikalų ministrui Kurtui fon Schleicheriui skyrė 360 000 markių, kad jos būtų paskirstytos visoms partijoms, kurios remtų  Franzo fon  Papeno vuyriausybę.

Buvęs Reicho banko prezidentas Hjalmaras Schachtas (1877 – 1970) nuo 1931 m. uoliai agitavo už koaliciją su nacionalsocialistais. Po pusmečio jis minėtos grupės pramonininkus ragino, kad jie savo lėšomis įtrauktų į darbą finansų ir ekonomikos politiką išmanantį žmogų, kad jis Hitlerio partijai sukurtų ekonominę programą, kurią galėtų padėti įgyvendinti pramonės ir prekybos žmonės.

„Kepplerio grupė“

Stambieji pramonininkai Reuschas, Kruppas, Springorumas, Thyssenas ir Fiogleris (Vögleris) tuoj pat sutiko finansuoti „Dr. Schachto skyrių“. Bet oportunistas iniciatorius jau turėjo kitų įsipareigojimų – Hitlerio iniciatyva įsteigtoje vadinamojoje Kepplerio grupėje, kuriai priklausė keli pramonininkai. Parenkant kadrus Hitleris pageidavo, kad tai grupei būtinai priklausytų Schachtas ir Plieno sąjungos generalinis direktorius Vögleris, kuris 1919 m. buvo padėjęs įkurti „Antibolševikinę lygą“; dėl kitų kandidatūrų  Keppleris turėjo visišką laisvę.

Atvirai rudąjį judėjimą rėmė tik Thyssenas, kiti grupės nariai padėjo gauti partijai aukų iš pramonės įmonių. Jų pavardžių nebuvo po peticija Reicho prezidentui, kurią 1932 m. lapkričio 19 d. pasirašė bankininkai, stambieji pramonininkai ir žemvaldžiai, prašydami Hitlerį skirti kancleriu. Bet po dviejų dienų į Prezidento kanceliariją buvo pristatytas jų laiškas, kurime buvo rašoma, kad šie vyrai pritaria prašymui, tik nenori viešumo. Hitleriui įsikėlus į Reicho kanceliariją, atsargieji pramonininkai labai greitai sugebėjo prisimeilinti naciams.

Kai  1933 m. vasarį po vienos Hitlerio kalbos vykusiame priėmime Geringas kreipėsi į daugiau kaip dvidešimt verslininkų paramos, visi mielai davė valdančiųjų partijų fondui pinigų, kurių reikėjo būsimiems Reichstago rinkimams. Ir niekas neprieštaravo, kai šeimininkas, dėkodamas už finansinę auką, pasakė, kad po „kovo 5 d. rinkimų kiti vyks gal po kokių dešimties, o gal ir po šimto metų.

Keppleris ir jo giminaitis Fritzas Kranefußas – „Kepplerio grupės“ steigėjai – negalėjo atsiginti norinčiųjų įstoti. Netrukus tam būreliui buvo suteiktas „SS Reichsfiurerio draugų grupės“ vardas, ir tada jau kiti sprendė, kam galima įstoti, kam ne. Ponai, kurie kas antrą trečiadienį rinkdavosi Berlyno „lakūnų namuose“, galėjo gauti esesininkų laipsnius, pasišnekučiuoti su Himmleriu, lankytis koncentracijos stovyklose, apmokėti aukštesnio rango esesininkų vilas ir vėl papildyti SS reprezentacijos fondą.

Friedrichas Flickas, vientelis, kuris buvo prasimušęs operuodamas naujais pinigais, iš karto užsitikrino dvigubą, ir net trigubą politinių prasimušėlių prielankumą. „Draugų grupėje“ jo metinė auka būdavo didžiausia – 100 000 markių, jo „majordomas“ Steinbrinckas iškilo iki brigados vado – Himmlerio palankumą pelnė už konfidencialius ekonominius patarimus, o Geringo – brangiomis dovanomis.

Iš viso Flickas naciams paaukojo 7,5 milijono markių. Nedidelės aukos SS organizacijai, apie kurias Flickas vėliau kalbėjo Niurnbergo tribunole, tikriausiai buvo skirtos Himmlerio kultūriniams pomėgiams, kartu su Siemensų, Borsigų, draudėjų, I.G.–Farben ir Vokietijos banko pinigais tos lėšos kaupėsi J.H. Steino ir Drezdeno banko, kuris tuo metu ne be pagrindo buvo vadinamas SS banku, saugyklose.

Dovanos už milijoninius kyšius

Visa tai nebebuvo laikoma korupcija, o tik garbe, kurios vardas – ištikimybė, pareiga. Himmleris nepamiršdavo atsidėkoti – per Kalėdas visada nudžiugindavo kukliomis dovanomis – nuo kilimo iki sidabrinio puodelio. Tik 1944 m. karinė padėtis diktavo įteikti maistingesnes kalėdines dovanas: pramonininkai gavo po tris svarus kavos ir skanėstų.

Bet didžiausias atlyginimas už solidžius kyšius buvo ne Himmlerio dovanėlės, o užsakymai karinės pramonės įmonėms, pigi vergų darbo jėga, valstybės sancionuota galimybė turtėti iš nužudytų arba iš šalies išvarytų žydų konkurentų turto.

Epilogas

Vėliau daugelis nespėjusių emigruoti Niurnbergo tribunole susilaukė rimtų kaltinimų. „Negi galėjo taip atsitikti, kad jie taip puikiai „tepė“ ir vis dėlto jiems nepavyko kaip reikiant „važiuoti“? Tokį juokingai skambantį įtarimą kaltinamųjų suole atsidūrę pramonininkai priėmė kaip tantjemas“, – baigė savo kritišką straipsnį Jörgas–R. Mettke.

P.S. Iš Vokietijos grįžti į Lietuvą ir nejučiomis vėl pagalvoji: Kiek gero Lietuvoje buvo „išdovanota“, ne tik už popierinius čekius, ir kiek vis dar dovanojama?

Iš vokiečių kalbos išvertė Irena Tumavičiūtė.

Nuotraukoje: Branderburgo vartai Berlyne.

2010.11.06


Prisijunkite prie diskusijos