Pernelyg trukdantys likviduojami be gailesčio


Print

Žvelgdami į šio dešimtmečio Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo raidą, galime drąsiai daryti išvadą, jog svarbių politinių ir ekonominių sprendimų priėmimui didžiulę įtaką turėjo įvairūs klanai – „valstybininkų“ klanas, paslaptingas BBL klanas ir kitos įtakingos šešėlinės grupuotės. Lietuvos politikos olimpe egzistuoja ir su šiais klanais susijusi politikų grupuotė, kurią sąlyginai galima įvardyti KKK klano pavadinimu. Kadaise buvo BBB pavadinimu įvardijama senosios nomenklatūros grupuotė – A. Brazauskas, V. Beriozovas, A. Bernatonis ir jų aplinkos žmonės. Šiuo metu didžiulę įtaką turi jaunesnės kartos grupuotė – A. Kubilius, G. Kirkilas, G. Kėvišas ir juos palaikantys politikai bei pareigūnai. Tai, kad A. Kubilius, G. Kirkilas ir G. Kėvišas artimai susiję ir juos sieja daug bendrų interesų, yra vieša paslaptis. Greta jų veikia A. Keserauskas, A. Čaplikas, V. Miltienis…

Nors minėti veikėjai priklauso skirtingoms partijoms, ši aplinkybė jų bendrai veiklai neturi reikšmės – ideologijos nueina į antrą planą, kai atsiranda bendri interesai. Tad nenuostabu, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva tapo tipiška oligarchine valstybe. Kai kas klausia, o kas tie oligarchai? Oligarchai – tai labai turtingi ir ne visuomet sąžiningais būdais pralobę veikėjai. Tačiau oligarchija – tai ne vien staiga pralobusių turtuolių bendrija. Oligarchija dar yra ir valdymo forma. Lietuvoje Konstitucija paminama, o daugelis piliečių yra nustumti nuo valstybės valdymo. Mūsų krašte egzistuoja suskaidyta luominė visuomenė, išsidėstanti piramidės forma. Lietuvą valdo vienas luomas – oligarchų klasė. Tai – negausus luomas. Tik keli tūkstančiai išrinktųjų: apie šimtas oligarchų, korumpuoti politikai ir pareigūnai, įtakingiausi kriminaliniai baronai, besidangstantys po vidutinio masto verslininkų priedanga, o iš tiesų – valdantys didžiulius turtus. Tokiems veikėjams paranku, kad vietoj visuomenės atsiranda minia, vietoj bendrijų – grupuotės.

Kas sieja Kirkilą, Kubilių, Kėvišą, Keserauską ir jų artimus bendražygius? Juos sieja ryšiai su „Rubicon“ koncernu ir kitomis energetinėmis korporacijomis. Be to, juos sieja ir kultūros sferai skiriamų pinigų dalybos. Bendri interesai suvienija šiuos skirtingoms politinėms jėgoms priklausančius veikėjus į vieną kumštį. Garsi „Rubicon“ juodosios buhalterijos byla atskleidė, kad minėtų politikų kolegos G. Steponavičius, A. Vidžiūnas, V. Andriukaitis ir dar keli politikai galimai buvo susiję su neskaidria veikla, o juodosios buhalterijos pėdsakai greičiausiai vedė į partijų viršūnes. Tačiau šis tyrimas buvo nutrauktas, nepaisant jame pastebimų didžiosios korupcijos pėdsakų.

Prancūzijos psichologas Seržas Moskovičis kelis dešimtmečius išsamiai nagrinėjo įvairių valstybių visuomenės raidą. S. Moskovičis knygoje „Valdžios demonas“ rašo: „Minią galima palyginti su plytų krūva, kuri sudėta be tvarkos ir nenaudojant cemento. Tokia plytų krūvą gali sugriauti bet kokia galingesnė vėtra. Minia – tai ne bendruomenė, kurioje egzistuoja pasitarimai, kurioje išgirstamas išminties balsas. Minia paklūsta savo vadams – tironams ir populistams. Politikos sferoje irgi veikiama dviem būdais. Šių laikų partijos yra dviejų rūšių: jos yra arba bendruomenės, arba tironiškų, autoritarinių lyderių valdomos minios“.

Tose valstybėse, kuriose veikia jau nusistovėjusi kelių apibrėžtos ideologijos partijų sistema, kuriose egzistuoja stiprios profsąjungos, pilietiniai judėjimai, savivaldos bendrijos, susiformuoja pakankamai stabili ekonominė situacija ir yra susiformavusi pilietinė visuomenė. Tokia padėtis yra Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Airijoje, Maltoje, Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. O Bulgarijoje, Serbijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei kai kuriose kitose šalyse padėtis visai kitokia. Čia veikia supainiota partinė sistema, daugumai šių šalių partijų didžiulę įtaką turi monopolijas valdantys oligarchai ir kriminaliniai baronai, o profsąjungos ir pilietiniai judėjimai gerokai silpnesni nei demokratinėse valstybėse. Štai 2009 metų pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Lietuva buvo 53 vietoje, greta Seišelių salų, Malaizijos ir panašių egzotiškų valstybių. 2010 metų pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Lietuva truputį pakilo – iki 47 vietos. Bet tai – labai minimalus pakilimas.

Prie prastos ekonominės padėties ir skurdo plitimo Lietuvoje prisideda ir mažmeninės prekybos maisto produktais srityje dominuojančių kelių monopolijų veikla. „Maximos“, „Norfos“ ir kitus stambiuosius prekybos tinklus valdantys monopolinio kapitalizmo magnatai prekėms uždeda didžiulius antkainius, o eilinių prekybos tinklų darbuotojų algos menkos, tesiekia 700 – 900 litų į rankas. Spalio 18 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su didžiųjų prekybos tinklų vadovais, ji išdėstė jiems pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę bei socialinę prekybininkų atsakomybę. Po prekybininkų susitikimo su prezidente buvo teigiama, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime tikėtis, kad bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo įsigalėjusi praktika, prekybinių monopolijų ,,vidiniai resursai“ – tai alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, kulinarai, krovėjai, apsaugininkai. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų algos sumažėjo 25 – 35 procentais, surengti ir masiniai atleidimai. Tokia padėtis rodo, kad ir darbo rinkos srityje yra įsigalėję klasikiniai oligarchijos dėsniai – pelnus kraunančius savo įmonių darbuotojus stambūs kapitalistai laiko vergais, ir visiškai nesiskaito su jų teisėtais interesais gauti normalias algas bei turėti normalias darbo sąlygas. Pagal sunkias sąlygas darbo rinkos srityje grįžome tarsi į XIX amžių – tuomet egzistavo 10 – 12 valandų darbo trukmės diena ir menki atlyginimai.

Oligarchijos atraminiai stulpai – jau daugelį metų politikos olimpe įsitvirtinę veikėjai. Greta jų yra ir dar viena grandis – tarpininkai tarp oficialiu ir šešėliniu verslu užsiimančių magnatų ir įtakingų politikų bei pareigūnų. Oligarchija laikosi ant trijų banginių – turto, ryšių ir valdžios. Oligarchai ir jiems talkinantys politikai bei pareigūnai susikrauna didžiulius turtus ir užmezga glaudžius tarpusavio ryšius. Tada jie išlaiko valdžią, naudodami valdžios paėmimo ir išlaikymo strategiją. Kartais ir tarp jų kyla konfliktai, tačiau tokie konfliktai dažniausiai taikiai sureguliuojami. Susitariama ir pasidalijama įtakos zonomis. Retkarčiais panaudojamos kraštutinės priemonės – pernelyg trukdantys verslo magnatai likviduojami. Tokia lemtis ištiko R. Grainį, S. Čiapą, V. Jakutį, V. Bieliauską.

Kadaise buvo kalbama, kad pasieksime „išsivysčiusio komunizmo“ stadiją. Bet šito, ironiškai tariant, taip ir nesulaukėme. Užtat Lietuvoje turime „išsivysčiusią oligarchiją“, kuri  negailestingai susidoroja su visais, kurie tik jai trukdo. Ar sugebėsime perlaužti “išsivysčiusios oligarchijos” nugarkaulį?

2010.11.07


Prisijunkite prie diskusijos