Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.
Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".
Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje.
Tiesa, senų seniausiai visi mes suvokėme, jautėme arba bent nutuokėme: Kremlius intensyviai domisi padėtimi Baltijos valstybėse ir dar ilgai nesiliaus kūręs keršto planų, kaip būtų galima bent kai ką susigrąžinti. Skirtumas tik toks: ankstesnėse VSD ataskaitose Rusijos vardas nebuvo minimas. Konkrečiai kaip priešininkės VSD neminėdavo ir Baltarusijos.
Dabar – įvardino. Tad knieti žinoti: kas pasikeitė? Kokiais sumetimais vedini dar prieš keletą metų rinkosi tylėjimo taktiką? Vardan diplomatinių subtilybių? Patys taip nusprendė ar tylėti patarė "džeimsai bondai" iš NATO ir Europos Sąjungos?
O kas pasikeitė šiandien, kad vis tik rusiški bei baltarusiški pavojai jau minimi be užuolankų? Gal Maskvos ir Minsko spaudimas tapo toks galingas, kad tylėjimas – nebeįmanomas? O gal kaip tik viskas klostosi kur kas proziškiau – tarptautinėse rinkose krenta rusiškos naftos ir rusiškų dujų poreikis bei kainos, Rusija silpsta, todėl priekaištus jai reikšti įmanoma žymiai drąsiau ir atviriau? O gal tai – tik subtilus priminimas JAV, kad akyliau domėtųsi net tik musulmoniškais kraštais, bet nepamirštų ir Rytų Europos bėdų?
XXX
Vertinant VSD ataskaitą svarbi buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko nuomonė. Svarbi jau vien dėl to, kad buvę šio strategiškai svarbaus komiteto pirmininkai kartais atviriau kalba nei šias pareigas einantys.
Parlamentaras A.Anušauskas palankiai vertina VSD ataskaitą.
"Pagaliau aiškiai įvardyta, kokios trečiosios valstybės, pirmiausia Rusija, Baltarusija, veikia su savo specialiųjų tarnybų pagalba Lietuvos teritorijoje. Aš manau, kad šitas aiškumas, kurį nuolat deklaruodavo Estijos saugumo policija, savo jau penkioliktus metus skelbiamose apžvalgose, yra būtinas siekiant, kad visuomenė suprastų, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų žvalgybos bendruomenė dirba". Būtent taip Valstybės saugumo departamento (VSD) paskelbtą ataskaitą vertino dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete eiliniu nariu dirbantis parlamentaras A.Anušauskas (agentūra BNS ir portalas delfi.lt).
Kas galėtų priešgyniauti tokiai parlamentaro A.Anušausko nuomonei?! Bet jeigu pritartume šiai pozicijai, turėtume pripažinti ir faktą, jog Lietuvos slaptosios tarnybos, lyginant kad ir su Estija, nieko pastebimesnio nenuveikė demaskuojant ar neutralizuojant Rusijos ir Baltarusijos slaptųjų tarnybų agentus. Prisiminkime, kiek per paskutiniuosius keliolika metų mūsų "džeimsai bondai" sučiupo aukšto rango Rusijos, Baltarusijos šnipų, įsitvirtinusių mūsų valstybinėse struktūrose? Juokingai mažai. Tiksliau tariant – nė vieno. Tiesa, neverta pamiršti galimybės, jog apie kai kuriuos išvytuosius nieko nežinome, nes jie iš Lietuvos išprašyti tyliai, nekeliant triukšmo. Bet operacijų, kuriomis galėtume pasigirti bent jau taip, kaip gali didžiuotis į mus savo jėgomis, dydžiu ir potencialu panaši Estija, neturime.
Taigi Rusijos slaptosios tarnybos vis įžūliau ir išradingiau darbuojasi mūsų žemėse, o mes nė vieno šnipo nedemaskavome, nesučiupome, nenuteisėme, nepaskelbėme "persona non grata". Logiškai svarstant, Lietuvoje karts nuo karto turėtų kilti žvalgybinių – kontržvalgybinių skandalų, jei mūsų kaimynės aktyvina savo kenkėjišką veiklą. Bet tokių trinčių Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų – nė vienos. Ką tai galėtų reikšti: kad nemokame gaudyti rusų, baltarusių šnipų, kad nenorime gaudyti būtent tokių šnipų ar tiesiog juos tramdome kiek kitokiais būdais nei juos tramdo kolegos iš estiškojo KAPO?
XXX
Per pastaruosius kelerius metus Estijos kontržvalgyba, skirtingai nei Lietuvos kontržvalgybininkai, išaiškino net du Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusius savo darbuotojus. 2009-aisiais buvo nuteistas Hermanas Simmas. 2012-aisiais įtarimai bendradarbiavus su Rusijos FSB pareikšti Aleksėjui Dressenui. Pabrėžtina, jog abu darbuotojai – aukšto rango. Nei popieriniais, nei proginiais šnipais jų nepavadinsi.
Komentuodama H.Simmo ir A.Dresseno atvejus KAPO vadovybė pastebėjo, jog, nepaisant kai kurių neigiamų šio įvykio aspektų, “iš tikrųjų tai – teigiamas dalykas”. Teigiamas todėl, kad rodo Estijos kontržvalgybos stiprumą – gebėjimą gaudyti vadinamuosius “kurmius”.
Tad kaip beišsisukinėtume, o lietuviškosios VSD ataskaitos vertinimas omenyje turinti estiškąjį kontekstą – mums neparankus. Be abejonės, Rusijos ir Baltarusijos slaptosios tarnybos stiprina savo įtaką Lietuvoje, "naudodamos technines priemones ir kontaktus su žmonėmis, siekdamos rinkti informaciją, megzti ryšius Lietuvos institucijose, besistengdamos paveikti Lietuvos valstybės institucijų ir įmonių sprendimus, iš užsienio per Lietuvoje esančias visuomenines ir politines organizacijas mėgindamosšalyje kurstyti etninę, socialinę ir ideologinę nesantaiką…"
Būtų kvaila neigti ir VSD pranešimus, kad "be tradicinių metodų prieš Lietuvą naudojama elektroninė žvalgyba, kibernetinis šnipinėjimas ir netradicinė priedanga", kad,"Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos turi techninių galimybių dominančių asmenų pokalbius telefonu kontroliuoti Lietuvoje".
Visa tai – sunkiai paneigiama tiesa. Bet jei Rusija ir Baltarusija – tokios agresyvios, tai kodėl nematome lietuviškųjų "džeimsų bondų" atsakomųjų veiksmų? Gal ataskaitos dalis apie agresyvėjančią Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą – tik sumani priedanga neveiklumui paslėpti?
Galima sutikti, jog aukšto rango pareigūnų demaskavimas – sudėtinga operacija, reikalaujanti kruopštaus parengiamojo darbo. Galima pritarti nuomonei, jog tokių demaskavimų, kokius atliko kolegos iš KAPO, negali būti itin daug. Taip pat verta manyti, jog išsiuntimas iš šalies – ne visuomet pats protingiausias elgesys, nes kai kada vertingiau "ilgai stebėti" nei "skubiai demaskuoti". Tačiau jei nematome nė vieno ryškesnio atkirčio keliolika metų, gali kilti pagrįstų įtarimų, jog mūsų VSD priešinasi Rusijos ir Baltarusijos saugumui tik teoriškai, tik savo ataskaitose.
XXX
Mūsų VSD ataskaita atrodo pilkoka lyginant ją net su kai kuriais Latvijos saugumo strūktūrų viešais pranešimais. Taip, Latvijos slaptosioms tarnyboms sekasi prasčiau nei estams. Oficialioji Ryga neturi akivaizdžių laimėjimų gaudant rusų šnipus. Tačiau ir ji nesėdi sudėjusi rankų. Pavyzdžiui, bando uždrausti kai kurias konkrečias antilatviškas organizacijas, mėgina pateikti kaltinimus konkretiems Kremliaus politiką Latvijoje įgyvendinančių organizacijų lyderiams. Ne vien tik dūsauja ir apgailestauja dėl sunkių darbo sąlygų.
Štai kokios politinės intrigos įsisiūbavo Latvijoje 2012-ųjų metų antroje pusėje. Oficialūs Latvijos pareigūnai susirūpino, jog nedidelė organizacija – Latvijos rusų draugija (LRD) – ilgą laiką veikė atvirai reikšdama ekstremistines antivalstybines pažiūras. Latvijos žiniasklaida apie tai prabilo tuoj po to, kai Latvijos gynybos ministras parašė laišką Saugumo policijai prašydamas įvertinti šios organizacijos veiklą. Ministro manymu, organizaciją reikia uždaryti. Peržiūrėjęs LRD parengtą žemėlapį ir jos tinklalapio turinį, ministras pastebėjo, kad jie rodo šios organizacijos „antivalstybiškumą, antieuropietiškumą, radikalų rusų nacionalizmą, imperinį revanšizmą ir užslėptą antisemitizmą“.
XXX
Ar esame girdėję panašių Lietuvos valdžios susirūpinimų? O gal oficialaus Vilniaus tylėjimas byloja, jog Lietuvoje nėra nei priešiškų organizacijų, nei priešiškų politikų?
Galų gale jei latviai ir neturi akivaizdžių pasiekimų demaskuojant užsimaskavusius rusų šnipus, jie neturi ir bičiuliavimąsi su Rusijos ir Baltarusijos slaptosiomis tarnybomis primenančių atvejų. O Lietuvoje įtartinų nutikimų – jau keletas. Vienas iš įtartinų atvejų- baudžiamoji Eglės Kusaitės byla. VSD neturėtų persekioti neva Rusijos karinėje bazėje susisprogdinti norėjusios lietuvės. Nuo kada VSD vadovybei privalu rūpintis Rusijos karinių objektų saugumo reikalais? Nuo kada VSD privalo remti čečėnų nepriklausomybės kovas kraujyje skandinančią Rusiją?
Arba dar vienas įtartinas atvejis: VSD pritaria pozicijai, kad jų kolega VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas … pats kaltas dėl savo žūties Baltarusijoje. Akivaizdu, kad ši versija – itin paranki Baltarusijos ir Rusijos saugumiečiams. Nelemtas sutapimas?
Net ir čečėnų Gatajevų išstūmimas iš Lietuvos – įtartinas. Iki šiol neaišku, kodėl slaptoji VSD tarnyba pradėjo aktyviai dalyvauti tiriant buitinio pobūdžio konfliktą Kaune gyvenusioje daugiavaikėje musulmonų šeimoje. Tuo metu neturėjo rimtesnių užsiėmimų?
XXX
Beje, bendradarbiavimo su Rusijos slaptosiomis tarnybomis primenančių atvejų galima pastebėti ne vien tik Lietuvoje. Jų jau galima matyti ir kaimyninėje Lenkijoje. Lenkijos ir Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai jau pasirašo net konkrečius ilgalaikius susitarimus. Opoziciniame Varšuvos leidinyje "wPolityce" lenkų politologas, publicistas, ekspertas saugumo klausimais Piotras Bončekas dėl tokių susitarimų neseniai skambino pavojaus varpais. Jis įsitikinęs, jog toks Varšuvos žingsnis – mažų mažiausiai įtartinas.
Politologas tvirtino:
„Vladimiras Putinas pavedė FSB užmegzti glaudų bendradarbiavimą su Lenkijos karine kontržvalgyba. Informacijos apie Lenkijos karinės kontržvalgybos tarnybos bendradarbiavimą su Rusija pasirodydavo ir anksčiau. Prieš keletą mėnesių visuomenę sujaudino naujiena, kad Lenkijos kontržvalgyba Afganistane naudojosi rusų suteiktu palydoviniu ryšiu – jis ėjo per "Gazpromo" palydovą. Paskui buvo susitikimai Karinės kontržvalgybos tarnybos biure, apie tai deputatai Marekas Opiola ir Tomašas Kačmarekas pateikė užklausimą premjerui Donaldui Tuskui. Tai rimta istorija: į saugomą teritoriją, kur neįleidžiami žmonės be specialaus leidimo, įėjo Rusijos delegacijos atstovai ir be jokių problemų vaikščiojo po patalpas".
Ekspertas P.Bončenkas yra užsiminęs ir apie "dar vieną naujieną". Lenkijos technika buvo gabenama į Afganistaną Rusijos lėktuvais. Rusai vežė lenkų kareivius, įrenginius, kompiuterius ir pan. Ta įvykių bei faktų grandinė rodo, kad situaciją formuoja rusai: jie pakreipia ją taip, kad mes, lenkai, palaipsniui stipriname bendradarbiavimą būtent toje, jautriausioje srityje – specialiųjų tarnybų sferoje. Taigi Rusijos specialiosios tarnybos galės prieiti prie Lenkijos karininkų ir turės puikią progą ramiausiai sudarinėti charakteristikas tų, kurių iki šiol nepažinojo. Rusijos FSB susipažins su mūsų darbo metodais, gal ir dokumentais. Tas bendradarbiavimas bus vis glaudesnis…
Belieka retoriškai paklausti: Rusijos padedama Lenkija trokšta apsisaugoti nuo NATO, nuo Jungtinių Amerikos Valstijų? Ir kuo lenkiškas – rusiškas bendradarbiavimas slaptųjų tarnybų sferose pavojingas mums, lietuviams?
XXX
Bendradarbiavimo su Rusijos slaptosiomis tarnybomis primenančių atvejų įmanoma įžvelgti jau ir Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Ten ruošiamasi iš esmės tirti buvusio Rusijos FSB darbuotojo Aleksandro Litvinenkos nužudymo radioaktyviuoju poloniu bylą. Į Vakarus nuo Kremliaus persekiojimų pabėgusio FSB karininko A.Litvinenkos našlė Marina Litvinenka siekia įrodyti, kad jos vyras nužudytas būtent dėl Kremliaus parėdymų.
Ir pradžių ši versija buvo viena pagrindinių. Dabar ten kažkas apsivertė aukštyn kojomis. Itin pavojingu būdu nužudyto A.Litvinenkos našlė M.Litvinenka priekaištauja Londonui, nes jai atrodo, kad Londonas ruošiasi teisminiams procesams būtent taip, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui asmeniškai nepalanki versija apie "kerštingąją FSB ranką" liktų nuošalėje. M.Litvinenka net grasina nebedalyvausianti teisminiame procese, jį vadindama farsu, jei Londonas bandys Kremliui nepalankias versijas subtiliai apeiti.
Apie šias Didžiojoje Britanijoje netikėtai kilusias trintis išsamiai rašo Litvinenkų šeimos draugas Aleksandras Goldfarbas publikacijoje "Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie Litvinenkos bylą" (echo.msk.ru). A.Goldfarbo rašinys – itin informatyvus. Ir nerimą keliantis. Jei anksčiau buvo neabejojama, kad versija apie Kremliaus ir FSB kerštą bus bent jau atidžiai tiriama, tai dabar tokios tikimybės belieka mažiau.
Bet lietuviškoje VSD ataskaitoje apie lenkiškas ir britiškas subtilybes juk neužsimenama.
XXX
Taip pat neaišku ir dėl kai kurių įstatymuose apibrėžtų funkcijų bei pavaldumo niuansų. Dabar egzistuojantys įstatymai padeda ar trukdo mūsų "džeimsams bondams" gaudyti šnipus? Buvęs VSD darbuotojas Kastytis Braziulis mano, jog dabartinė teisminė bazė mūsų saugumiečius pavertė bedante struktūra.
Kadangi prisiminėme VSD ataskaitai palankų buvusio NSGK pirmininko parlamentaro A.Anušausko komentarą, pats metas prisiminti bent vieną kritiškai ataskaitą vertinančią publikaciją. Pavyzdžiui, Alfa.lt portale paskelbtą VSD pareigūno Kastyčio Braziulio rašinį. Žinoma, nereikia pamiršti, jog K.Braziulis iš šios tarnybos išėjo ne savo noru. Tokiais atvejais visuomet esama pavojaus, jog susidursime su tendencingumais. Tačiau nepamirškime, jog ne savo noru iš tarnybos pasitraukę saugumiečiai dažnusyk pasako ir aukso vertės pastebėjimų..
Taigi portale alfa.lt buvęs saugumo pareigūnas ironizuoja: "Skaitau, girdžiu ir stebiuosi žmonėmis, kurie giria, visaip liaupsina Valstybės saugumo departamento ataskaitą, remiasi joje pateiktais teiginiais. Lyg pirmą kartą girdėtų, kad Rusija užsiima šnipinėjimu, priešiška Lietuvos valstybės interesams veikla. Nesuprantu tokių žmonių. Ar jie nesupranta? Ar jiems nusispjauti? Ar jie politinius žaidimus žaidžia? Ar turi asmeninį interesą?"
Tiems, kas neskaitė išsamios K.Braziulio publikacijos, belieka priminti pagrindinį buvusio VSD pareigūno priekaištą: mūsų įstatymai maždaug taip surėdyti, kad VSD nūnai rimtai nebetiria jokių nusikalstamų veikų. Tiksliau tariant, – nebegaudo šnipų. VSD tik stebi, tik fiksuoja, tik identifikuoja. Po to sukauptą informaciją pateikia valstybinėms institucijoms, ir tuo departamento misija tarsi baigta.
Tad gal mes ir negalime pasigirti žvalgybinėmis – kontržvalgybinėmis pergalėmis, nes Lietuvoje tiesiog nebeliko struktūrų, kurioms privalu gaudyti konkrečius šnipus?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.06.25
