Šimtais milijonų ar net milijardais litų skaičiuojamas turtas, kelios dešimtys įmonių, milžiniška įtaka ir kova dėl turto tarp pačių artimiausių žmonių. To verslininkas Bronislovas Lubys, atguldamas amžino poilsio, tikėtis negalėjo. Nors gali būti, kad būtent to ir tikėjosi.
Pasak mūsų redakcijos šaltinių, žinomas verslininkas buvo prasitaręs apie planus perorganizuoti koncerno „Achemos grupė“ valdymą, kad padidintų artimiausių žmonių įtaką. Jei jis būtų tai padaręs, tikriausiai dabartinės situacijos, kai vieno didžiausių Lietuvos koncernų ateitis sprendžiama teismuose, nebūtų.
Deja, patikrinti negalime, todėl belieka konstatuoti, kad jei tokių planų ir buvo, jie neturėtų stebinti. Po pirmo kapitalo koncentracijos etapo daugybės didžiausių Lietuvos bendrovių valdymas koncentravosi stambiausio akcininko ar kelių akcininkų rankose. Tai dažniausiai įvykdavo draugiškai išperkant akcijas iš smulkesnių akcininkų ar atidalijant valdomą turtą. Tokie procesai vyko koncernuose „SBA“, „MG Baltic“ ir „ICOR“ (prieš pakeičiant akcininkų struktūrą vadinosi „Rubicon group“), bendrovėje „Senukai“ ir didžiausioje Lietuvos įmonėje, kurią visi žino kaip „Vilniaus prekybą“.
Šiuos procesus galima vertinti įvairiai, tačiau akivaizdu viena: dalis Vakarų bendrovių augdamos stengiasi pritraukti naujų akcininkų, o galingiausi Lietuvos verslininkai vieningai siekia atsisveikinti su senaisiais bendražygiais. Paaiškinti tokią tendenciją galima, tarkim, vadovaujantis teorija apie įgimtą lietuvių verslininkų lyderystės poreikį, kuris paprasčiausiai neleidžia dalytis valdžia su bent kiek silpnesniais. Arba tuo, kad didesnis akcininkų skaičius gali būti ne tik didesnių galimybių, bet ir didesnio įmonės pažeidžiamumo rodiklis. Ypač kai tenka veikti valstybėje, kurioje nuolat vyksta kova dėl įtakos ne tik tarp atskirų partijų, verslo grupių, bet ir tarp Rytų bei Vakarų.
Gigantas su pavadėliu
Tikriausiai niekas jau neprisimena to, kaip visa istorija prasidėjo. O jei ir prisimena, tai tik tą faktą, kad Jonavos trąšų gamyklą „Azotas“ 1994 m. pradžioje gana pigiai – už 31 mln. litų – privatizavo ir AB „Achema“ įkūrė fizinių asmenų grupė, kuriai priklausė Bronislovas Lubys, Jonas Sirvydis ir keli kiti aukštas pareigas gamykloje einantys darbuotojai (iš viso 30 žmonių grupė, nors lemiamą balsą turėjo tik keli; pats B. Lubys įsigijo 19 proc. akcijų). Gerokai mažiau žmonių žino, kad iš pradžių gamykla patyrė keletą privatizavimo etapų, tačiau niekas jos nepirko ir tik vėliau paskelbtą konkursą laimėjo B. Lubys bei kitų darbuotojų grupė. Ir dar mažiau žmonių yra atkreipę dėmesį į tai, kad visi vadinamojo privatizavimo procesai vyko gamyklai labai nepalankiame kontekste.
Kaip rašoma Stasio Vaitekūno knygoje „Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, gyvenime“, „atsiradus didžiulei politinei įtampai tarp Lietuvos ir Rusijos, gamyklai pradėjo trūkti žaliavų, ypač gamtinių dujų“. Kituose to meto šaltiniuose net minimas terminas, kuris ir šiandien dažnai skamba tada, kai kalbama apie Rusiją, – dujų tiekimo krizė. Iš esmės tai demonstruoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog dujas galėjo tiekti tik „Gazprom“, privatizuoti dabartinę „Achemos“ bendrovę, kurios gamybos pagrindą sudaro būtent dujos, galėjo tik tie, kurie žinojo, jog su „Gazprom“ susitarti įmanoma. Akivaizdu, kad Vakarų bendrovės tokią galimybę vertino skeptiškai.
Apie tai rašoma ir S. Vaitekūno knygoje – esą nė viena Vakarų bendrovė privatizavimo procese nedalyvavo. Ir pateikiama versija, kad Vakarų bendrovės būtų dalyvavusios tik tuo atveju, jei dalį akcijų būtų įsigijusi „Gazprom“ – taip būtų buvęs užtikrintas pagrindinės žaliavos, dujų, tiekimas. Taip pat pateikiama versija, kad pats „Gazprom“ privatizavimo proceso nesudalyvavo, nes Lietuva nesutiko jam parduoti visų „Azoto“ akcijų.
Taigi, valstybei liko tik kelios galimybės: gamyklos neprivatizuoti ir toliau spręsti problemas, susijusias su dujų tiekimu, arba privatizuoti kuo greičiau, tikintis, kad buvę vadovai, tapę savininkais, kaip nors išspręs dujų tiekimo problemas. Tokiame kontekste buvę „Azoto“ vadovai ir keli darbuotojai tapo tikrais bendrovės gelbėtojais – jie drąsiai žengė žingsnį, kurio nedrįso žengti Vakarų gigantai. Ir – o, stebukle! – jų rizika pasiteisino, nes „Gazprom“ greitai užmiršo nuoskaudą dėl Lietuvos draudimo įsigyti „Azotą“, todėl dujų tiekimo krizių laikai „Azotui“ baigėsi.
Akcininkais tapę buvę vadovai galėjo džiaugtis šio sprendimo rezultatais, nes pigiomis „Gazprom“ dujomis maitinama bendrovė išaugo į koncerną, kurio metinis pelnas geriausiais metais viršijo 300 mln. litų sumą. Tai yra dešimt kartų viršijo tą sumą, už kurią buvo privatizuota bendrovė „Azotas“, kuri tapo viso koncerno galios pamatu.
Tikriausiai būtų naivu manyti, kad sėkmė derantis su „Gazprom“ naujiesiems bendrovės savininkams nieko nekainavo. Taip gali manyti tik tie Lietuvos piliečiai, kurie įsivaizduoja, kad kažkas milijonų pasaulyje galimybes dalija už dyką, bei tie, kurie stengiasi ignoruoti realybę, kuri jiems nepatinka ir kurios jie pakeisti negali. O visi tie, kurie suvokia vykstančių procesų esmę, puikiausiai mato kainą, kurią „Achema“ už dujas turi mokėti ir šiandien.
Štai geriausias to pavyzdys – tuo metu, kai didelė dalis Lietuvos piliečių rėmė ukrainiečius, kovojančius su Rusijos imperinėmis ambicijomis, šių metų spalį Elektrėnuose vyko sporto šventė, kurią finansavo koncernas „Achema“. Draugiškose rungtynėse susikovė Lietuvos ir Rusijos ledo ritulio rinktinės. Kaip teigiama žiniasklaidoje, Lietuvos rinktinė buvo suklijuota ne tik iš lietuvių, bet ir iš latvių. Be to, į ją atvyko žaisti (taip ir neaišku, kiek tai kainavo organizatoriams) ir žymiausias šios srities Lietuvos sportininkas Darius Kasparaitis. O Rusijos rinktinės garbę gynė koncerno „Gazprom“ vadovai bei koncerno remiamos praeities žvaigždės.
Tikriausiai niekas neabejoja, kad „Achemos“ darbuotojai ir akcininkai nesididžiuoja šiuo savo įnašu į tautų draugystę, kaip ir daugybe kitų veiksmų, pavyzdžiui, nuolatiniu pagalių kaišiojimu suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalui. Tačiau objektyviai vertindami turime pripažinti, kad jei nebūtų „Gazprom“ ar tiesiog Rusijai naudingų veiksmų, tikriausiai nebūtų ir dujų, kurias „Achema“ iš Rusijos gaudavo gerokai pigiau nei kiti Lietuvos vartotojai. Todėl reikia ne piktintis, o suprasti, kad „Achema“ buvo ir kol kas yra „Gazprom“ tiekiamų dujų įkaitė, todėl jos savininkai turėjo rinktis: arba veikti paisant „Gazprom“ interesų, arba skęsti nuostoliuose. Arba už galimybę praturtėti sumokėti savo laisve ir priprasti prie pavadėlio, arba bankrutuoti.
Pasiruošimas priešiškam perėmimui ar buitinis konfliktas?
Taigi, realybė buvo dramatiška. Arba susitari dėl pigesnių dujų ir koncerno vertė kyla iki milijardų, arba visai negauni dujų ir tampi metalo laužu, o bankui paskolas grąžini pardavęs savo asmeninį turtą. Sprendžiant iš to, kaip sėkmingai „Azotas“ virto milžinišku koncernu, tikriausiai akivaizdu, kuris variantas buvo pasirinktas. Tačiau ir vėl reikia prisiminti, kad pasirinkimai buvo tik du, todėl B. Lubys stengėsi ne tik įtikti Rusijos partneriams, tam tikrais atvejais trukdydamas nacionaliniams Lietuvos interesams, tačiau ir nuveikė gražių darbų – taip iš dalies kompensavo savo partnerystės įtaką.
Taip pat reikia pabrėžti, kad B. Lubys išsaugojo koncerną lietuviško verslo rankose beveik iki tos dienos, kai situacija gali iš esmės pasikeisti. Kai SGD terminalas pradės veikti visu pajėgumu, „Achemos“ priklausomybė nuo „Gazprom“ dujų smarkiai kris. Be jokios abejonės, tai nereiškia, kad „Gazprom“ nesistengs. Tiksliau, be jokios abejonės, stengsis suvilioti vieną galingiausių koncernų ir toliau bendradarbiauti išlaikant partnerystę, apimančią daugiau nei vien dujos, bei siūlys dujas dar pigiau, nei įmanoma įsigyti rinkoje. Tačiau šioje situacijoje „Achemos“ galimybės nepasiduoti spaudimui bus gerokai didesnės.
Todėl kol SGD terminalas nepradėjo veikti visu pajėgumu ir kol „Achema“ per jį negali patenkinti savo poreikių, egzistuoja galimybė, kad „Gazprom“, šantažuodamas dujų kainomis, išnaudodamas akcininkų nesutarimus ir paremdamas sau naudingesnę pusę, gali pasistengti išlaikyti vieną galingiausių Lietuvos koncernų savo įtakos lauke. Būtent šiame kontekste reikėtų vertinti ir dabartinius „Achemos“ akcininkų karus, kuriuos dalis naivesnių komentuotojų stengiasi pavaizduoti kaip asmenybių konfliktą, primenantį meksikiečių serialus ir buitines rietenas. Jie ignoruoja faktą, kad akcininkų konfliktas didėjo tuo metu, kai būtina didžiausia vienybė paskutinėse ir sunkiausiose derybose su „Gazprom“
Bandant atsakyti, kokių tikslų gali siekti tam tikri akcininkai ar „Gazprom“, šiuo metu didindami įtampą bendrovėje ir trukdydami jai sklandžiai veikti, nėra lengva. Tikslų gali būti įvairių. Dalis jų gali atrodyti pagrįsti, o dalis gali panašėti į suderintus veiksmus siekiant grobuoniškai perimti bendrovės valdymą. Akivaizdu tik tai, kad kuo pažeidžiamesnė bus bendrovė, tuo lengviau bus „Gazprom“ primesti jai savo sąlygas.
Kaip vieną elementarių tikslų, kurių šiuo metu galėtų siekti „Gazprom“, galima įvardyti pastangas, kad akcininkams nuolat kovojant tarpusavyje dėl to, kas vadovaus bendrovei, sutartis su „Achema“ būtų pasirašyta tuo metu, kai jai vadovaus žmogus, kuris sutartį pasirašys koncernui „Gazprom“ naudingiausiomis sąlygomis.
Bandant identifikuoti pagrindinį tikslą, kurio gali siekti „Gazprom“, reikia įvertinti tai, kad kalbama ne tik apie didžiausią dujų vartotoją visame regione, kuris leidžia iš dujų eksporto uždirbti milžinišką pelną, bet ir apie jo valdomą strateginę transporto infrastruktūrą. O tai – AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO), UAB Krovinių terminalas, UAB „Klaipėdos laivų remontas“, UAB Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas ir t. t.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad kalbama apie koncerną, valdantį vieną įtakingesnių žiniasklaidos grupių, kuriai priklauso dienraštis „Lietuvos žinios“, radijo stotys „Radiocentras“, „Russkoje radio“ ir kt. Taigi, kalbame apie koncerną, kuris gali arba padėti Rusijai siekti savo tikslų, arba išsilaisvindamas iš Rusijos įtakos bei pradėdamas veikti Lietuvos nacionalinių interesų lauke tapti ne „Gazprom“, o Lietuvą stiprinančiu veiksniu.
Grėsmė nacionaliniam Lietuvos saugumui
Įvertinus visas bendroves, kurias valdo „Achemos“ koncernas, ir šio koncerno įtaką Lietuvos politikai, reikėtų prisiminti ir dar kelis dalykus, kuriuos įvertinus bus galima teigti, kad šiuo metu vykstantys procesai gali turėti įtakos Lietuvos nacionaliniam saugumui. Vienai iš koncerno bendrovių – Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalui – priklauso dalis strateginę reikšmę turinčios valstybės įmonės „Klaipėdos nafta“ infrastruktūros, kaip ir dalis šios bendrovės akcijų. Jei „Gazprom“ pavyks priversti „Achemą“ pasirašyti ilgalaikę sutartį dėl dujų tiekimo, tai reikš, kad SGD terminalo pajėgumai bus išnaudojami mažiau, nei galėtų būti.
Tokiu atveju pajamų neteks strateginė Lietuvos bendrovė, o „Gazprom“ laimės ne tik didesnes pajamas, bet ir politiškai, nes jos atstovai Lietuvoje šį faktą dar agresyviau išnaudos politinėje kovoje, kai mėgins įrodyti, kad tie, kas trukdė statyti terminalą, yra geri, o tie, kas jį statė, – kvailiai ir vagys. Taigi, kalbame ne tik apie „Achemos“, kaip bendrovės, išsilaisvinimą iš „Gazprom“ įtakos, bet ir apie Lietuvos strateginių bendrovių, energetikos, žiniasklaidos bei politinės sistemos išsivadavimą iš Rusijos įtakos.
Detaliau apie tai, kaip gali būti destabilizuojamas koncerno valdymas, stengiantis jį priešiškai perimti, rašysime kitame žurnalo numeryje. Taip pat rašysime ir apie tai, kas teikia daugiausia nerimo stebint įvykius „Achemoje“. O šiame numeryje norime palinkėti akcininkams dar kartą įvertinti, kokią milžinišką svarbą Lietuvos ateičiai turi dabartinė situacija, ir pasistengti, bent jau kol SGD terminalas pradės veikti visu pajėgumu, jei jie yra laisvi pakeisti savo elgesį, atidėti kovas ir susivienyti Lietuvos valstybės bei pačios įmonės ilgalaikių interesų kontekste.
Artimiausiu metu bus paskelbtas šios temos tęsinys.
Nuotraukoje: žurnalo “Valstybė” redaktorius Eduardas Eigirdas.
Informacijos šaltinis: žurnalas "Valstybė" (www.valstybe.eu).
Citatos:
Ragintume šio straipsnio nevertinti kaip pasmerkimo tų, kurie siekdami uždirbti ignoruoja Lietuvos interesus. Nes tokių verslininkų labai daug, todėl kai yra galimybė, daug svarbiau paskatinti ir paremti tas bendroves, kurios gali išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų.
„Achemoje“ vykstančių procesų eskalavimas sutapo su pasklidusia informacija apie tai, kad Lyda Lubienė neketina parduoti savo valdomų akcijų. Deja, taip ir liko neaišku, kas norėjo jas pirkti arba kas vertė jas parduoti. Apie tai galima tik spėti. Vėliau darytą spaudimą lyg ir galima sieti būtent su tokia pagrindinės akcininkės pozicija.
Mūsų redakcija kritiškai vertino daugybę veiksmų, kuriuos energetikoje reprezentavo B. Lubys ir jo valdomas koncernas. Tačiau tam tikrais atvejais susidarydavo įspūdis, kad, nepaisant jo koncerno milžiniškos įtakos nuo „Gazprom“, priešingai nei dalis kitų Lietuvos stambiųjų verslininkų, jis nepersistengdavo įtikti draugams iš Rusijos. Šis bendradarbiavimas leido jam sukoncentruoti ir išsaugoti įspūdingą vertingų įmonių grupę. Jei tai buvo sąmoninga strategija ir ši galinga grupė per artimiausius metus išsprūs „Gazprom“ iš gniaužtų, tai bus didžiausia B. Lubio pergalė. Deja, jis jau nebegalės ja pasidžiaugti.
2014.01.06; 08:41
