Būkime kosminiais piliečiais


Print

Atėjo Kalėdos, daug nedarbo dienų. Daugelio žmonių rūpesčiai apsiriboja dovanų pirkimu ir poilsio organizavimu. Vakarais žiūrėdami per televiziją primityvius šou mažai kas susimąstys, kas mes esame, kur ir kodėl gyvename, kas mūsų laukia.

O mes, dabartinės rūšies žmonės, egzistuojame jau apie 100 tūkst. metų. Tai tik apie 0,0025 proc. gyvybės egzistavimo Žemėje laiko. Mes naudojame tik porą procentų Žemės tūrio – jos paviršių, keletą kilometrų po paviršiumi ir ploną atmosferos sluoksnį. Žemė yra galutinis produktas maždaug trilijono kilometrų dydžio telkinys kosminių dulkių, kurios susiliejo maždaug prieš 4,5 milijardų metų.

Žemė susidarė iš maždaug 0,003 proc. visos pradinių dulkių ir dujų masės, kuri tysojo iš jaunos Saulės toli už Plutono orbitos. Dabar Žemė užima apie 0,0000000000000003 proc. tūrio erdvės sferos, kurioje tilptų Neptūno orbita. Ir reikėtų į vieną liniją sudėti daugiau nei 4400 tokių sferų, kad pasiektume artimiausią Alpha Centauri B žvaigždę ir artimiausią atrastą į Žemę panašią egzoplanetą.

Mūsų žvaigdžių Tako galaktika turi mažiausiai 200 mljr. žvaigždių. 75 proc. jų yra plika akimi nematomos, nes yra mažesnės ir blankesnės už Saulę. Arčiausia mums Andromedos galaktika yra apie 2700000000 kartų didesnė už Neptūno orbitos diametrą ir juda link mūsų daugiau nei 100 km/s greičiu. Ją sudaro apie trilijonas žvaigždžių ir ji užgrius mūsų galaktiką maždaug po 4 mljr. metų.

Už šio kosminio lopinėlio tęsiasi 13,7 mljr. metų senumo Visata, turinti apie 400 mljr. galaktikų bei daugiau nei 1000000000000000000000000 žvaigždžių ir galbūt tiek pat ar daugiau planetų. Visai tikėtina, kad kai kuriose iš jų klesti gyvybė, panaši į mūsų, o gal ir kitokia. Tačiau po keleto šimtų milijardų metų greitėjančiai besiplečianti Visata atskirs visas šias galaktikas, pailgindama šviesos tarp jų sklidimą iki tokio dydžio, kad joks stebėtojas jokioje galaktikoje nematys kitų.

Todėl esame mikroskopinės būtybės beribiame kosmose, bet tai yra mūsų dalia. Galime tai ignoruoti, koneveikti jos neteisingumą, net tuo netikėti. Arba galime džiaugtis šiuo neišsenkančiu kosminiu šaltiniu, kuris yra mūsų namai, ir didžiuotis, kad esame ne tik pasaulio, bet ir kosmoso piliečiai.

Todėl į kosminę aplinką reikėtų žiūrėti taip pat rimtai, kaip žiūrime į kitus mūsų aplinkos dalykus ir reiškinius, ir įtraukti ją į mūsų vaikų lavinimą bei savo gyvenimą. Mokyklose vaikus mokome gramatikos, skaitome apie medžius, kates, šunis, mašinas ir dviračius. Mokome matematikos lėkštais uždaviniais apie pyragaičių pirkimą ar obuolių dalijimą. Kodėl to nedarome nagrinėdami kosminius objektus – asteroidus, kometas, planetas, mėnulius, žvaigždes, tarpžvaigždinę erdvę ir galaktikas?

Galime juk skaičiuoti Jupiterio mėnulius, Merkurijaus kraterius, Saturno žiedus ir žvaigždes danguje. Taip darydami mes įdiegtume elementarias mūsų kosminės aplinkos žinias į mūsų akiratį. Suaugusieji turėtų daryti tą patį ir žvelgti toliau savo nosies. Kosminė aplinka mus taip pat veikia kaip ir žemiškoji. Saulės sistema, skriedama apie galaktikos centrą, kerta įvairiausius spinduliuotės ir kosminių dalelių srautus, kurie veikia Žemės klimatą ir gyvybę Žemėje.

Per radiją ir televiziją kasdien daug kartų girdime kartojimą, kas į kieno vartus žaisdami futbolą įspyrė kamuolį, tarsi žaidimai mums būtų svarbiau už nepažįstamą, nematomą tamsiąją medžiagą, kuri sudaro 24 proc. ir tamsiąją energiją, kuri sudaro 72 proc. Visatos, supernovas, kurios gamina ir paskleidžia gyvybės “statybines plytas” ar gyvybės paieškas ir likimą Visatoje. Visatos tyrimams JAV NASA, Japonijos NASDA ir Europos erdvės tyrimo agentūros kasmet išleidžia šimtus milijardų pinigų, o mus daugiau domina žaidimai, televizijos šou ir per naktį atsiradusių pseudopolitikų blevyzgos.

Esame maži iš kosminių dalelių kilę hominidai, nenusakomai mažyčiame Visatos gabalėlyje. Jeigu geriau suprastume savo vietą Visatoje ir daugiau domėtumės savo kosminio egzistavimo vizija, gal ji padėtų mums būti geresniems, geriau elgtis vieniems su kitais, geriau suprasti vieniems kitų poreikius, daugybę aplinkos pavojų, su kuriais susiduriame, ir bendromis pastangomis įveikti juos. Galbūt mes plačiau mąstytume ir rastume būdus pratęsti žmonijos egzistavimą kosmose. Plačiau mąstydami netikėtume mitais, kad pasaulio pabaiga gali įvykti gruodžio 21 dieną dėl eilinio Žemės apsisukimo apie Saulę, ir daugeliu kitų dėl riboto mąstymo kylančių “stebuklų”.

Panaudodami savo nuostabias smegenis geresniam mus supančios Visatos supratimui mes galėtume lėtai judėti arčiau tikrosios kosminės pilietybės. Šis paprastas veiksmas gal padarytų dabartinį gyvenimą geresnį ir neštų mus į tikrą, ne tariamą amžinybę. Linksmų šv. Kalėdų.

2012.12.25


Prisijunkite prie diskusijos