Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas turi nelegalų biznį JAV ir Europoje, pareiškė portalui Gordon rusų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas.
Jurijus Švecas: Pagal Rusijos korupcijos skalę Sergejus Lavrovas turi kamerinį biznį, kurį galima nuslėpti nuo „krikštatėvio“. Kita vertus, Putinas supranta, kad Lavrovui, kuris atsidavęs ir ištikimai tarnauja šeimininkui, reikia numesti kokį kaulą.
Beje, RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto, buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas pradėjo rašyti naują knygą apie sovietų ir rusų agentūrą, veikusią ir tebedirbančią visame pasaulyje.
Dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, šaltojo karo įkarštyje, Švecas buvo žvalgas Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo Sovietų Sąjungos telegramų agentūros (TASS) korespondento priedangoje, rinko ir analizavo informaciją apie galimą netikėtą Amerikos branduolinį smūgį Sovietų Sąjungai.
Pirmoji Šveco knyga „Vašingtono rezidentūra: mano KGB šnipo gyvenimas Amerikoje“, parašyta išsyk po emigracijos į JAV dar 1994 metais, virto bestseleriu ir plačiai išgarsino autorių.
„Gordon“ redakcija perskaitė ištraukas iš naujos buvusio žvalgo knygos, mūsų požiūriu, pačias įdomiausias. Pirmojoje interviu dalyje Jurijus Švecas papasakojo apie komercines kompanijas prie Rusijos konsulatų Vakaruose, kurios „atvirai vadinamos RF URM vadovo Sergejaus Lavrovo „pensijos fondu“, taip pat apie Robertą Levinsoną – FTB bendradarbį, rusų mafijos reikalų specialistą, kuris dingo be pėdsakų Irane.
– Sprendžiant iš ištraukų, atskiras knygos skyrius bus skirtas ne vien dabartinei Rusijos specialiųjų tarnybų žvalgybinei veiklai Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir pusiau legaliam aukšto rango Putino valdininkų bizniui. Štai minite kompanijų tinklą Amerikoje ir Europoje, kurį, pasak Jūsų, „kontroliuoja RF URM vadovas Sergejus Lavrovas“.
– Beveik visose pasaulio šalyse yra Rusijos Federacijos ambasada, kuri teikia paslaugas, tokias, kaip, pvz, pasų apiforminimas. Galima įeiti pro Rusijos ambasados Vakaruose duris ir užsisakyti tą paslaugą, tai truks ilgai ir bus nuobodu. O galima kreiptis į komercinę struktūrą, kuri teikia lygiai tokias pat paslaugas ir pati neša dokumentus į konsulatą. Tai bus greitai, kokybiškai, bet už pinigus. Žmonės, ypač Vakaruose, linkę eiti komerciniu keliu, jiems laikas – pinigai, jiems keli šimtai dolerių reikšmės neturi.
Jungtinėse Amerikos Valstijose komercinė kompanija, dirbanti su Rusijos konsulatu, turi visišką monopoliją. Tai yra, RF konsulatas priima paraiškas tik iš šitos privačios struktūros. Amerikoje ta kompanija dirba penkiuose didmiesčiuose, Europoje praktiškai visose šalyse, išskyrus Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Švediją, Suomiją, plius dar dirba Indijoje.
– Norėčiau paklausti, kuo čia dėtas Lavrovas?
– Tai jo ėdžios. Kiekvienas tos komercinės kompanijos skyrius per metus uždirba apie du milijonus dolerių. Padauginkite juos iš kompanijos atstovybių visose pasaulio šalyse skaičiaus ir gausite apie 50–55 milijonus dolerių per metus. Kaip informuoja mano šaltiniai, gerai žinantys RF konsulato darbą iš vidaus, ta komercinė struktūra siaurame rate atvirai vadinama „Lavrovo pensijos fondu“, ji tiesiog padeda RF URM vadovui susitaupyti laimingai senatvei.
– Ir kaip konkrečiai ta struktūra vadinasi?
– Manau, jeigu Amerikos finansinė žvalgyba ar mokesčių tarnyba tuo reikalu užsiims, struktūros pavadinimą atras nesunkiai. Specialiosioms institucijoms šiek tiek pasistengus, galima atskleisti visas jos buhalterijos subtilybes. Neįsivaizduoju, kad ką nors panašaus Rusijoje išdarinėtų, pavyzdžiui, JAV valstybės sekretorius Džonas Keris! Rusijos specialiosios tarnybos čia pat apverstų viską aukštyn kojom ir surastų „Pensijų fondą“. Suprantama, su liūdnomis pasekmėmis…
– Kokiu būdu pinigai už konsulines paslaugas JAV ir Europoje patenka, kaip Jūs sakote, į „Lavrovo pensijos fondą“?
– Toji privati struktūra užregistruota kaip Amerikos korporacija, žodžiu, turi atsiskaityti už pajamas ir mokėti mokesčius čia, JAV. Bet kapitalas juda tokiu būdu: kompanija pasidaro sau 1,5–2 milijonus per metus ir perveda pinigus į Europą, ir jie galutinai nusėda Šveicarijos banke. Ir taip dalis lėšų nuimama nuo apmokestinimo JAV.
– O kiek procentų nuo „operacijų“ dedama tiesiog į Rusijos URM vadovo kišenę?
– Privati korporacija visiškai kontroliuojama Lavrovo, tai yra, visi pinigai patenka į jo kišenę, išskaičiavus už operacijų paslaugas, kurių kaina minimali. Galų gale, kompanija nesinuomoja ištaigingo biuro, ji turi mažai bendradarbių, tad išlaidos menkos, palyginus su pajamomis.
Kolumbijos apygardoje Lavrovo „biznį“ kuruoja RF ambasados JAV konsulinio skyriaus vedėjas Nikolajus Pukalovas. Beje, jo tarpusavio santykiai su privačia kompanija tokie, kad būtent toji komercinė struktūra nurodinėja konsului Pukalovui, kaip jis turi dirbti. Iki perkėlimo į JAV ponas Nikolajus Pukalovas tarnavo Kanadoje, tarnavo labai nesėkmingai, jį atšaukė, turėjo atleisti iš URM sistemos. Bet būtent privati kompanija, už kurios slypi Lavrovas, ne tik apgynė Pukalovą, bet ir kilstelėjo jį karjeros laiptais – pasiuntė į Vašingtoną su garantija, kad jis tarnaus ištikimai ir pasiaukojančiai.
– Bet juk neseniai Rusijoje, aktyviai dalyvaujant Putinui, buvo priimtas įstatymas, draudžiantis valstybės tarnautojams turėti verslą užsienyje.
– Kaip tik todėl aš tikiuosi, kad specialiosios JAV tarnybos atliks bent jau elementariausią tos kompanijos patikrinimą.
– O ar RF prezidentui žinoma, kad Sergejus Lavrovas, anot Jūsų, turi tokį pelningą biznį užsienyje?
– Gali ir nežinoma. Pagal Rusijos korupcijos skalę tai ne toks jau didelis biznis: palyginus su Timčenka ar Rotenbergu, Lavrovas teturi nedidelį „žvakių fabrikėlį“. Gal todėl „liūdno arklio“ veido žmogui ir susidarė iliuzija, kad tokį kamerinį biznį galima varyti slapta nuo „krikštatėvio“. Kita vertus, Lavrovui, kuris ištikimai ir pasiaukojančiai tarnauja šeimininkui, reikia kaulą numesti. O kokį, jeigu URM dujų nepumpuoja, naftos gręžinių negręžia?
– Jūs minėjote šaltinius, „gerai žinančius RF konsulatų JAV darbą iš vidaus“. Kodėl jie kreipėsi būtent į Jus, kodėl rizikuoja?
– Mano ryšiai platūs, aš seniai ir profesionaliai užsiimu žvalgyba, nuo ryšių kiekybės ir kokybės priklauso mano biznis.
– Ar norite pasakyti, kad visagalė Amerikos žvalgyba apskritai nežino apie Putino artimojo „pensijos fondą“?
– Visiškai gali būti. Po kelių dienų po SSSR griuvimo JAV prezidentas Bušas-vyresnysis paskelbė oficialų pareiškimą: girdi, šaltasis karas baigtas, dabar mes su RF draugai ir bendradarbiaujame. Kitą dieną amerikiečiai užmiršo ir „iš kur kojos dygsta“, ir „pasaulį seną išardysim iki pat pamatų ir naujai pasaulį atstatysim…“. Žvalgyba ir kontržvalgyba buvo nukištos į užkrosnį, šaltojo karo laikų profesionalai išėjo į privatų biznį.
FTB, užuot sekęs šnipus, persikvalifikavo į kriminalinius reikalus, pradėjo kovoti su rusų mafija. Ir pasiekė „fenomenalių“ rezultatų: pasodino Japončiką ir sučiupo firmelę, kuri Braiton-Biče benziną skiedė vandeniu. Štai ir visi „rezultatai“, o juk dešimtmečius iki tol visa FTB galia buvo mesta būtent sovietiniams agentams JAV teritorijoje sugauti.
Dešimtajame dešimtmetyje prezidentas Klintonas su CŽV direktoriumi susitikdavo nepaprastai retai, iš principo neįleisdavo jo į Baltuosius rūmus. Kartą ant pievelės šalia Baltųjų rūmų atsitiktinai nukrito mažas vienmotoris privatus lėktuvas, taigi Vašingtone visi juokavo: „Tai CŽV direktorius veržėsi į priėmimą pas JAV prezidentą“. Apskritai, Rusijos kryptis Amerikos specialiosiose tarnybose patyrė siaubingą smūgį, o dabar, praėjus 25 metams, JAV aiktelėjo – neliko RF reikalų specialistų. 
– Manau, per 16-a Putino valdymo metų Amerikos finansinė žvalgyba turėjo pakankamai laiko, kad surastų RF prezidento ir jo artimųjų bankų sąskaitas užsienyje. Kodėl JAV neblokuoja tų sąskaitų, duodamos signalą Kremliui: išeik š Ukrainos ir Sirijos?
– Kai dėl Putino, manau, surado, bet laiko kraštutiniam atvejui, kaip branduolinę bombą.
– Ir vėl gi, sprendžiant pagal būsimosios knygos ištraukas, Jūs apskaičiavote trigubą agentą, skirtingu metu dirbusį Rusijos, Turkijos, JAV specialiosioms tarnyboms, o dabar vėl Kremliui.
– Tai ne aš apskaičiavau, tai šaltinių iš Rusijos specialiųjų tarnybų informacija, jas kūrė dar Bobas Levinsonas – žymus FTB ir Kovos su narkotikais agentūros bendradarbis, o paskui mano biznio partneris. Po 30 metų karjeros JAV teisėsaugos institucijose Levinsonas tapo privačiu detektyvu, greitai išgarsėjo. Jį samdė NHL, kad ištirtų galimą „rusų mafijos“ įsiskverbimą į Šiaurės Amerikos profesionalųjį ledo ritulį. Bobas buvo mano pirmasis partneris biznio žvalgyboje ir biznio saugume.
Praktiškai visi Bobo reikalai, susiję su Rusija ir Ukraina, ėjo per mane. Mums pavyko atskleisti keletą JAV piliečių, gyvenančių RF ir užverbuotų FSB, pavyko užmegzti darbinius kontaktus su kai kuriais Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiais, gauti iš jų svarbios agentūrinės informacijos.
Dabar daugeliui atrodo neįtikėtina, kad dar 2003 metais FSB (Federacinėje saugumo tarnyboje) už 30 tūkst. dolerių buvo galima įsigyti visą agentūrinę bylą. Ir aš žinau konkrečių atvejų, kai buvo sudaryti tokie sandėriai. Tiesa, kai kuriais atvejais FSB darbuotojai pašalindavo iš ten puslapius su aštriausia informacija (pavyzdžiui, raportą apie agento verbavimą). Bet net tokiais atvejais profesionali analizė leisdavo nesunkiai nustatyti, kas yra tos bylos figūra – ar tai tyrinėjimo objektas, ar parengiamasis, ar mes turime reikalų su patikimu ryšiu, o gal ir su tikru agentu.
Savo knygoje aš rašau apie mūsų darbo su Levinsonu detales RF ir Ukrainoje. Tose operacijose neretai tekdavo naudoti visokius metodus ir priemones iš sovietų ir amerikiečių specialiųjų tarnybų arsenalo, gauta simbiozė buvo unikali.
– Levinsonas ne kartą lankėsi Ukrainoje, o 2005 metais, būdamas privatus detektyvas, slapta susitiko su tuomete ministre pirmininke Julija Timošenko. Jis jums nepasakojo, kam?
– Tuo laikotarpiu Julia ir Vitia (Juščenka – „Gordon“) nuolatos riejosi, žaidė kažkokį beprotišką politinį žaidimą vienas prieš kitą, siuntinėjo kurjerius į Vašingtoną, kad įkalbėtų grupę įtakingų JAV senatorių atvykti į Kijevą ir sutaikyti Ukrainos prezidentą ir premjerę. Aš dalyvavau tų kurjerių pašnekesiuose ant Kapitolio kalvos, jų klausėmės kaip bepročių.
O Bobas turėjo klausimų apie Julijos Timošenko biznio praeitį. Kai kuriuos Amerikos senatorius ir tada, ir dabar domina Timošenko vaidmuo korupcinėse Pavelo Lazarenkos schemose.
– Levinsonas netikėtai dingo 2007 metais Irane, nuo to laiko apie jį negirdėti jokių patikimų žinių. Kas ir kam jį pagrobė?
– Bobas iš tiesų dingo be pėdsakų prieš devynerius metus. Internete yra viena iš paskutiniųjų jo nuotraukų Irane, jis apsirėdęs oranžiniu kombinezonu, apžėlęs, žilas, liesas. Kai aš pamačiau tą fotografiją, buvau sukrėstas. Bobas visuomet būdavo neįtikėtinai žvitrus, labai malonus žmogus.
Manau, Bobo nebėra gyvo, deja. Jis sirgo diabetu, jam nuolat reikėjo švirkštis insuliną. Patys suprantate, kad tokiomis sąlygomis, kokiomis jį laikė, insulinas nerūpėjo.
– Ar Jums nėra keista, kad toks prityręs specialiųjų tarnybų žmogus pakliuvo į rankas iraniečiams? Gal Levinsoną kas nors išdavė?
– Bobas pats padarė kvailystę, visa jo kelionė į Iraną buvo nedovanotina klaida. Jis išvyko susitikti su šaltiniu. Beje, jo šaltinis buvo labai miglotas, jo, kaltinamo žmogžudyste, JAV ieškojo per Interpolą. Žinoma, iraniečiai suprato, kas yra Levinsonas, ir iškart jį sučiupo.
Paskutinį kartą Bobą matė 2007 metų kovą, išeinantį iš viešbučio, lydimą dviejų Irano policininkų. Visus tuos metus vietinė valdžia pačiu aukščiausiu lygiu kategoriškai neigė, kad Levinsonas buvo pas juos.
– Bet juk neseniai JAV dalinai atšaukė sankcijas Iranui, maža to, užmezgė santykius.
– Daugelis tikėjos mainų, bet aš praktiškai įsitikinęs: Bobo jau nebėra gyvo. Be to, Iranas niekada nepripažins, kad pagrobė Levinsoną, kitaip išeitų, kad pastaruosius devynerius metus visi aukščiausi šalies pareigūnai melavo JAV, jog nieko apie jį nežino. Iranas to nedarys.
Nuotraukose: RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto, buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas.
Informacijos šaltinis – ištraukos iš portalo www.gordonua.com.
2016.03.14; 05:58
