Iš Čečėnijos dienoraščio


Print

Negaliu skųstis likimu. Man, mėgstančiam keliauti žurnalistui, – ypatingai sekėsi. Per paskutiniuosius du dešimtmečius teko daug kur svečiuotis. Vienos komandiruotės būdavo civilizuotos, patogios, ramios – su viešbučiais, spaudos konferencijų salėmis, be didesnių nuotykių. Turiu omenyje išvykas į Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Daniją, Čekiją, Lenkiją, Švediją… Kitos kelionės – Tunisas, Turkija, Ispanija – būdavo ne tik patogios, bet dar ir egzotiškos. Išvykų į Kazachstaną, Kirgistaną, Šiaurės Tian – Šanio kalnus ar Rusijai priklausantį pietų Sibirą patogiomis nepavadinsi. Užtat netikėtų trukdžių, nuotykių, skandalų būta į valias. Tačiau labiausiai įsiminė, žinoma, 1994-ųjų išvyka į Čečėniją. Nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusioje Čečėnijoje 1994-aisiais išbuvau maždaug pusę metų. Savo akimis teko matyti ir paskutinįjį taikų rugsėjo 6-osios karinį paradą Grozno centre, kai čečėnus, kupinus ryžto išsaugoti laisvę, su nepriklausomybės diena sveikino Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas (tikroji Čečėnijos nepriklausomybės diena, kurios nepripažįsta oficialusis Kremlius, švenčiama būtent rugsėjo 6-ąją). Šios kelionės neįmanoma su niekuo palyginti.


Gintaras VISOCKAS



Groznas – ypatingas miestas

Ne dėl to, kad Groznas būtų gražesnis už Paryžių ar Briuselį. Groznas tikrai negali lygintis nei su Paryžiumi, nei su Briuseliu. 1994-ųjų Čečėnijos sostinė – tai tipiškas sovietinių laikų miestas be architektūriškai įsimintinų pastatų, be senamiesčio, be paminklų čečėnų karžygiams, literatams, politikams. Dauguma pastatų – vadinamosios „degtukų dėžutės“, pradėtos statyti dar Nikitos Chruščiovo laikais. Tiesiai, tarsi liniuotės pagalba nubrėžtose duobėtose, dulkinose Lenino, Komjaunimo, Pionierių gatvėse – sovietinių laikų „moskvičiai“, „žiguliai“, „volgos“, kurių vairuotojai nesilaiko elementariausių eismo taisyklių. Nuosavi namai nuo pašalinių akių atitverti ne kruopščiai prižiūrimais krūmais, gėlėmis, medžiais, o aukštomis geležinėmis tvoromis. Dauguma namų – be karšto vandens. Kiemuose – krūvos neišvežtų šiukšlių. Atokesnėse, kiek toliau nuo centro esančiose gatvėse kepami šašlykai. Netoliese pabrukę uodegas bėgioja valkataujantys šunys. Turguje galima nusipirkti visko: arbūzų, mėsos, kavos, duonos. Kainos – sutartinės. Galima derėtis. Tačiau po lietaus ten geriau nekelti kojos – purvo iki kelių. Štai tokį Grozną išvydau 1994-ųjų vasarą. Tiesa, nepasakiau svarbiausio. Nieko neužsiminiau apie ginklus. Dauguma praeivių tuo metu Grozne buvo ginkluoti. Ginkluoti automatais, granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, pistoletais. Jei Briuselyje ar Paryžiuje vyrai į gatvę išeina nešdamiesi su savimi lagaminą su dokumentais ar krepšį su pirkiniais, tai Grozne tuo metu vyrai rankose laikė ginklus. Ginklų buvo tiek daug, kad pirmosiomis dienomis, prisipažinsiu, buvo tikrai nejauku. Užeini į valstybinę parduotuvę, o tau už nugaros atsistoja čečėnas, ant peties pasikabinęs „kalašnikovą“. Arba užeini į centre esančią užeigą išgerti kvapnios žalios arbatos, o ten prie vienintelio baro jau sėdi trys jauni čečėnai, ant kelių pasidėję po granatsvaidį. Ne tik tarpusavyje šnekučiuojasi, bet dar ir užkalbina tave: iš kur atvažiavai, ką čia veiki, ar turi kur gyventi?

Rusijos ambasada melavo

Būtent pirmosiomis viešnagės Grozne dienomis prisiminiau vieno Rusijos ambasados darbuotojo Vilniuje perspėjimą, kodėl jis man, žurnalistui, neduosiąs vizos, leidžiančios vykti į Šiaurės Kaukazą. Pasak Rusijos ambasados Lietuvoje atstovo, Čečėnijoje – itin nesaugu, ten bet kas bet kada gali nušauti, papjauti, apiplėšti. Todėl jis leidimo neduoda tik todėl, kad jam, suprask, labai rūpi mano saugumas. Taigi vizos, leidžiančios vykti į Grozną, aš oficialiu keliu negavau. Man teko pirkt vizą, leidžiančią vykti į Ingušiją – artimiausią Čečėnijos kaimynę. Beje, važiavau į Ingušiją ne kaip žurnalistas, o kaip vienos naftos kompanijos vadovas neva verslo reikalais. Atvykęs į Ingušijos sostinę Nazranę įsėdau į privatų taksi, kuris nuvežė tiesiai į Grozną. Pakeliui būta kelių karinių postų. Ingušijos kariai tikrino dokumentus, tačiau jie, įtariu, specialiai nebandė aiškintis, kodėl važiuoju Čečėnijos link. Jei važiuoju, vadinasi, taip reikia. O atvažiavęs į Grozną apstulbau – gatvėse beginklio vyro nepamatysi. Tačiau Rusijos ambasados darbuotojas Vilniuje begėdiškai melavo, jog 1994-aisiais Grozne „bet kas bet kada gali nugalabyti“. Taip, ginklų 1994-aisiais būta itin daug. Tačiau manęs ten niekas nei užpuolė, nei apiplėšė. Atvirkščiai: visi rūpinosi, kad man nieko netrūktų, kad jausčiausi „kaip namie“. Vos tik sužinoję, jog esu lietuvis, jog atvažiavau į Grozną kaip žurnalistas, čečėnai iš karto puldavo siūlyti savo draugystę ir pagalbą: gal neturiu kur gyventi, gal esu alkanas, gal man reikia kur nors pavažiuoti, o aš – be automobilio. Rūpindavosi net visiškai nepažįstami, pirmą kartą gatvėje sutikti čečėnai. Rūpindavosi nuoširdžiai, iš visos širdies. Jei eidavau pavalgyti į jų šašlykinę, tai mokėti už pietus dažniausiai nereikėdavo. Vaišindavo arba užeigos savininkas, arba tuo metu pasistiprinti užsukę kiti čečėnai. Jei eidavau į turgų nusipirkti arbūzo, tai prekeiviai, sužinoję, jog esu lietuvis, arbūzą dovanodavo. Jei man reikėdavo pavažiuoti į kokį nors atokesnį Grozno priemestį, nė vienas taksistas neimdavo pinigų. Vietoj pinigų vairuotojai pasiūlydavo pasisvečiuoti pas jų gimines kalnuose. Ir tokiais pasiūlymais susigundžiau ne sykį. Žinoma, šiokios tokios rizikos būta. Juk važiuodavau į svečius pas pirmą kartą sutiktą čečėną. Belsdavausi kažkur į kalnus. Kelioms dienoms. Bet nė sykio neapsirikau: sutikdavau tik ypatingą čečėnišką svetingumą. Pietaujant Briuselio ar Paryžiaus restoranuose padavėjai irgi nuoširdžiai šypsodavosi, demonstruodavo paslaugumą. Briuselyje ar Paryžiuje irgi nereikėdavo mokėti – sąskaitas apmokėdavo į svečius pakvietusioji pusė. Tačiau čečėniškas nuoširdumas – tikrai kitoks. Nuoširdesnis, tikresnis. Pavyzdžiui, gyvendamas Grozne beveik kiekvieną vakarą sulaukdavau svečių. Tai namo kaimynai atnešdavo vaisių, ožkos sūrio, tai čečėnų kariai, iš kurių buvau ėmęs interviu, aplankydavo – pasidomėdavo, kaip klostosi mano reikalai. Niekas neliepė jiems domėtis, kaip sekasi Grozne gyvenančiam žurnalistui iš tolimosios Lietuvos. Bet jie nuolat aplankydavo.

Garbės žodis

Apie 1994-ųjų Čečėniją negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Tuo metu, kai Rusijos karinės oro pajėgos jau ėmė karts nuo karto bombarduoti Grozno priemesčius, turėjau įdomų nutikimą. Vienas čečėnų karys, vardu Gilanis, paprašė paskolinti 150 JAV dolerių. Esą jis norįs pavažiuoti į kalnus su draugais ir ten keletą dienų pailsėti. Mat kitos progos gali ir nebūti, nes Rusija, jo žiniomis, ruošiasi rimtoms atakoms. 150 dolerių to meto Grozne buvo dideli pinigai. Tačiau nepaskolinti negalėjau. Atsisakydamas būčiau pažeidęs visus nerašytus draugiškumo kodeksus. Net jeigu ir būčiau neturėjęs tų pinigų, būčiau privalėjęs kur nors jų pasiskolinti. Nepadėti draugui – didelė kiaulystė. Bent jau to meto Čečėnijoje galiojo toks kodeksas: jeigu draugas, tai su juo privalai dalintis viskuo: ir laime, ir nepritekliais, ir bėdomis. Su Gilaniu sutarėme, kurią dieną jis atvažiuos į Grozną. Mes susitiksime prie prezidentūros, kur rezidavo tuometinis Čečėnijos preizidentas Dž.Dudajevas, ir jis grąžinsiąs skolą. Gilanis pasakė, kurią dieną ir kurią valandą man prieiti prie prezidentūros. Jis davė garbės žodį, kad būtent tą dieną ir tą valandą manęs lauks prie prezidentūros. Deja, kaip tik tuo metu Rusija pradėjo bombarduoti Čečėnijos sostinę. Grozno centras akimirksniu ištuštėjo. Supratau, kad Gilanis negalėsiąs ateiti prie prezidentūros. O ir pats buvau užsiėmęs: sėdėjau Čečėnijos prezidentūros informaciniame centre, iš kur skambinau į Vilnių. Norėjau kuo greičiau perduoti naujausią informaciją – apie bombarduojamą miestą. Tądien bombarduojami buvo Čečėnijos sostinės priemesčiai, todėl esantiems miesto centre buvo sąlyginai saugu. Bet apie susitikimą su Gilaniu vis tik pamiršau. Buvau tikras, kad mano pažįstamas karys dabar turi kur rimtesnių užsiėmimų. Nieko panašaus. Gilanis manęs kantriai laukė. Kad aikštėje priešais prezidentūrą vaikšto tarsi kažko laukdamas vienas čečėnas, sužinojau atsitiktinai. Kažkas apie keistąjį karį pranešė žiūrėdamas pro langą. Iš karto supratau, kad tai – Gilanis. Paskubomis nusileidau laiptais. Buvau apibartas, kad nesilaikau duoto žodžio. Gilaniui reikia bėgt pas saviškius karius, o jis turįs laukti manęs! Pinigus grąžino. Atsisveikinome čečėniškai, apsikabindami. Daugiau jo niekad nemačiau. Ir šiandien nežinau, koks jo likimas. Tačiau šis įvykis įsiminė visam gyvenimui.

Apie amerikietiškus prezervatyvus

 1994-aisiais teko patirti ir daugiau giliai į atmintį įsirėžusių nutikimų. Sakykim, pirmasis Rusijos tankų įsiveržimas į Grozną. Labiau nevykusį puolimą sunku įsivaizduoti. Kelios dešimtys tankų ėmė veržtis į miestą, jei neklystu, ankstų 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytą. Keliomis kryptimis. O vakare mūšis jau buvo pasibaigęs. Čečėnai į miestą įvažiavusius tankus sunaikino be didelio vargo, mat šios šarvuotos mašinos įsiveržė be pėstininkų paramos. Čečėnai ne tik atrėmė puolimą, bet daug rusų karių paėmė į nelaisvę. Jau kitą dieną tuometinis Grozno komendantas leido žurnalistams pasišnekėti su suimtaisiais. Rusų žurnalistai, be abejo, labai daug klausinėjo „apie kankinimus ir patyčias“. Suimtieji tai kategoriškai neigė. Bet iš Maskvos suvažiavę žurnalistai vėl ir vėl klausinėjo: ar nekankina, ar nenuša, ar nesityčioja? Rusų žurnalistai paskubomis taip pat užsirašė suimtųjų pavardes, vardus. Esą apie nelaisvėn patekusius rusų kapitonus, leitenantus ir viršilas nedelsdami praneš artimiesiems. O kai viena žurnalistė iš Maskvos susigraudino, ką perduoti rusų kapitono žmonai, Grozno komendantas neiškentęs pasakė: „tanke, kuriam vadovavo jūsų kapitonas, mes radome daug degtinės ir prezervatyvų“. Vargu ar toji žurnalistė pranešė kapitono žmonai apie prezervatyvus. Tačiau suimtieji, su kuriais teko šnekėtis šių eilučių autoriui, lyg susitarę tvirtino, esą jiems vadai teigė, kad „komandiruotė“ į Grozną bus trumpa, lengva ir beveik nepavojinga. Be to, jiems už tai bus atseikėta didžiulė krūva pinigų.

Į nelaisvę pakliuvusiųjų nekankino

Šiandien daug kas kalba apie žvėriškumus, žiaurumus Čečėnijoje. Be abejo, dabar Šiaurės Kaukaze esama visko; ir žiaurumų, ir išdavysčių, ir visiškai nereikalingo smurto. Tačiau pirmosios karinės kampanijos metu čečėnų kariai elgėsi labai išmintingai. Būtinosios tarnybos rusų karius, pakliuvusius į nelaisvę, jie paleisdavo namo. Nekankindavo, nesityčiodavo. Nereikalaudavo jokių išpirkų. Patys paskambindavo artimiesiems, susitardavo, kur ir kada atvežti jaunuolį. Šitaip elgdamiesi čečėnai laimėdavo propagandinį karą. Oficialioji Rusijos propaganda rėkte rėkė, kokie „žiaurūs yra Dž.Dudajevo smogikai“, o paleisti namo rusų eiliniai pasakodavo visai ką kitką: čečėnai nekankino, nesityčiojo, normaliai maitino. Tokios taktikos veiksmingumu teko įsitikinti būnant Rusijos mieste Novokuznecke. Moteris, pas kurią nuomavausi kambarį, pasakojo apie Novokuznecke gyvenančius kelis jaunuolius, kurie kariavo Čečėnijoje 1994 – 1995 metais, buvo pakliuvę čečėnams į nelaisvę, tačiau nebuvo nei nukankinti, nei sužaloti. Novokuznecko gyventoja pripažino, kad „jau visas pietų Sibiras žino, esą čečėnų kariai su belaisviais elgiasi garbingai – suimtųjų nelaiko priešai“.

Per pietų pertrauką – malda

Kalbant apie 1994-ųjų Grozną negaliu neprisiminti ir dar kelių įsiminusių momentų. 1994-ųjų rudenį teko kalbėtis su tuometiniu Čečėnijos kariuomenės štabo viršininku pulkininku Aslanu Maschadovu. Jis, be kita ko, pasakojo ir apie 1991-ųjų sausį Vilniuje. Juk 1991-aisiais, kai sovietai planavo šturmuoti mūsų parlamentą, A.Maschadovas tarnavo Vilniuje – vadinamąjame Šiaurės miestelyje. Tuomet labai mažai trūko, ir A.Maschadovas būtų pakėlęs prieš lietuvius ranką. Duodamas interviu 1994-ųjų rudenį viename iš prezidentūros rūsių Grozno centre A.Maschadovas sakė ne sykį dėkojęs Alachui, leidusiam išvengti šios nuodėmės. A.Maschadovas prisipažino, jog 1991-aisiais sovietinė propaganda buvo tokia stipri, įtikinama, agresyvi, kad jis buvo bepradedąs tikėti, jog Maskvos – Vilniaus konflikte labiausiai kalta ne oficialioji Maskva, o oficialusis Vilnius, vadovaujamas „muzikanto Vytauto Landsbergio“. Negaliu prisiminti ir pirmojo interviu pas tuometinį Čečėnijos respublikos viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą. Ką per pietų pertrauką darydavo Čečėnijos viceprezidentas? Eidavo su kolegomis parūkyti, pagurkšnoti kavos? Ne, jis melsdavosi darbo kabinete, po kojomis pasitiesęs specialų kilimėlį. Kai pirmą kartą įsiveržiau į jo kabinetą, radau jį klūpantį ir besimelžiantį. Taip pasitaikė, kad prie durų nebuvo nei asmens sargybinio, nei sekretoriaus. Todėl ir praveriau kabineto duris. Bet viceprezidentas Z.Jandarbijevas neišgirdo nei mano pasisveikinimo, nei atsiprašymo. Jis meldėsi labai įsijautęs, nuoširdžiai. Negaliu užmiršti ir rugsėjo 6-osios, Čečėnijos nepriklausomybės dienos, kai į Grozną kaip tyčia vienu metu suvažiavo žurnalistų iš Latvijos, Suomijos, Estijos ir Didžiosios Britanijos. Vakare imant interviu iš prezidentūrą saugojusių karių netikėtai sulaukėme pasiūlymo … pašaudyti iš automatų į orą. Neatsisakėme. Buvo įspūdinga pleškinti į orą pačiame Grozno centre. Niekas kariams nepriekaištavo, kad šie mums, svečiams, leido truputį pašaudyti. O kadangi mūsų, žurnalistų, būta ne tiek jau mažai, triukšmas kilo didelis. Kitą vakarą žiūrėdami rusiškas žinias „Novosti“ ar „Vremia“, dabar jau neprisimenu, sužinojome, esą Grozno centre įvyko rimtas ginkluotas konfliktas tarp Dž.Dudajevą remiančių ir jį nuversti bandančių jėgų. Rusijos informacijos agentūros tarsi susitariusios teigė, kad rugsėjo 6-osios vakaro susišaudymas pačiame Grozno centre tik dar kartą patvirtina, koks „silpnas yra Dž.Dudajevo režimas“.

Iš šios „objektyvios“ rusiškos informacijos tik smagiai pasijuokėme Tokių nutikimų Grozne teko patirti aibes. Šiandien Groznas, be abejo, visiškai nepanašus į tą, kurį išvydau 1994-ųjų rudenį – draugišką, svetingą, patikimą. Žuvę visi trys Čečėnijos vadovai – Dž.Duajevas, Z.Jandarbijevas, A.Maschadovas. Čečėniją šiandien valdo visai kiti žmonės – Kremliaus statytiniai. Ir valdo , beje, taip, kad apie čečėnus būtų kalbama kuo blogiau. Kai kurios Vakarų slaptosios tarnybos turi informacijos, jog į Europą, taigi ir į Lietuvą, promaskvietiška Čečėnijos valdžia dabar siunčia specialias grupes, kurių pagrindinis tikslas – diskredituoti čečėnus vakariečių akyse. Tokia taktika labai naudinga Maskvai. Jeigu čečėnų tautybės žmogus Europos Sąjungoje padarys nusikaltimą – pavogs, išprievartaus, sumuš – Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui nuo to tik geriau. Tada jis galės lengviau atsipųsti; negi nesakiau, kad visi čečėnai – teroristai?

„XXI amžius“


Prisijunkite prie diskusijos