Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko pasaulį 1992-aisiais


Print

2010-ųjų metų sausio 20-ąją buvome paskelbę straipsnį “Teroristais tampa ne tik musulmonai” (tiek portale Slaptai.lt, tiek “XXI amžiaus” priede “Slaptieji takai”). Jame išsamiai aprašėme, kiek daug teroristinių aktų prieš Turkijos diplomatus, istorikus bei žurnalistus armėnų teroristinės organizacijos surengė 1973 – 1987-aisiais metais Paryžiuje, Berlyne, Melburne, Toronte, Vienoje, Lisabonoje, Frankfurte ar Briuselyje. Šiandien tęsiame pasakojimą apie armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimus. Šį kartą mūsų dėmesys sukoncentruotas į azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas (turkai ir azerbaidžaniečiai – giminingos tautos). Toks mūsų sprendimas nėra atsitiktinis. Vasario 26-ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas.

Manome, jog mūsų skaitytojams būtina žinoti, kas dėjosi 1992-ųjų metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste, kuriame gyveno šimtai etninių azerbaidžaniečių šeimų. Iki šiol mums, lietuviams, buvo nuolat peršama nuomonė, esą Kalnų Karabache agresoriais buvo azerbaidžaniečiai, o aukos – armėnai. Tačiau sukaupta gausi informacija nūnai byloja, jog Kalnų Karabacho karą išprovokavo ne musulmonai azerbaidžaniečiai, o armėnų fanatikai, sumanę sukurti Didžiąją Armėniją, atplėšiant didelius gabalus žemės iš Azerbaidžano ir Turkijos.

Kiek ši idėja skausmo ir ašarų atnešė azerbaidžaniečiams, sužinosite perskaitę mūsų publikaciją, kurią parengti ir išversti padėjo Vilniuje gyvenantis filologas ir lietuvių literatūros vertėjas Mahiras Gamzajevas. Duomenys paimti iš 2002-aisiais metais Azerbaidžano Mokslų Akademijos išleisto enciklopedinio leidinio “Prestuplenija armianskih terorističeskih ir banditskih formirovanij protiv celovecestva”.

XXX

1992 metų vasario 26-ąją dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo žemės paviršiaus nušlavė azerbaidžanietišką Chodžaly miestą. Armėnų kariškių bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis Chodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų – daug vaikų, moterų ir senelių. Pasak JAV Vyriausybės administracijos ekspertų, Chodžaly skerdynės – viena didžiausių tragedijų, kuri pasaulį ištiko 1992-aisiais metais. Minėtoje enciklopedijoje tvirtinama, kad tai – “vienas iš žiauriausių teroro aktų, kokie tik buvo organizuoti prieš civilius gyventojus XX amžiuje”.

hodzaly_0

Chodžaly – tai vidutinio dydžio azerbaidžaniečių miestas, stovėjęs tuometinio Kalnų Karabacho teritorijoje. Užpultas jis buvo iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Per vieną naktį armėnų ir rusų kariškiai, padedami armėnų teroristinių organizacijų, nužudė 613 azerbaidžaniečių, įskaitant 106 moteris ir 23 vaikus. Oficiali statistika byloja, kad per 100-ą Chodžaly miesto gyventojų dingo be žinios, o 1275 azerbaidžaniečiai iš Chodžaly patyrė “visus armėnų nelaisvės baisumus”.

hodzaly_3

Enciklopedijoje “Prestuplenija” taip pat tvirtinama, jog, pasak išlikusių gyvų liudininkų, armėnų teroristinės organizacijos nariai Chodžaly gyventojus tiesiog sušaudydavo, taikydamiesi į galvą. Tačiau būta ir parodomųjų bausmių, kurių metu tvirtinta, esą azerbaidžaniečiai neturi teisės gyventi. Be to, “daugelis aptiktų azerbaidžaniečių lavonų buvo su žiauriomis kankinimo žymėmis, įskaitant nupjautas ausis, nuluptus skalpus bei nėščioms moterims perpjautus pilvus…”

hodzaly_5

Vazgenas Sislianas, vienas iš aktyviausių armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikų, prieš azerbaidžaniečius ir turkus teroro aktus rengęs visame pasaulyje, duodamas interviu užsienio žurnalistams, neslėpdavo, jog pats asmeniškai dalyvavo Chodžaly skerdynėse. Tuometinis Armėnijos prezidentas šiam teroristui vėliau oficialiai suteikė “Karabacho karo didvyrio vardą”.

hodzaly_9

Enciklopedijoje “Prestuplenija” cituojami armėno Daudo Cheirijano prisiminimai apie Chodžaly įvykius: “kovo 2-ąją armėnų karių grupė “Gaflan” (organizavo lavonų deginimą – G.V. past.) surinko per 100 tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino maždaug už kilometro nuo Chodžaly. Paskutiniame lavonus gabenusiame automobilyje pastebėjau maždaug 10-ies metų mergaitę, sužeistą į galvą ir rankas. Tas kūdikis pajuodusiu veidu, iškankintas šalčio bei bado, vis dar buvo gyvas. Mergaitė tyliai šnopavo. Aš negaliu užmiršti to iš visų jėgų su mirtimi besigrūmusio vaiko akių. Netrukus karys, kurį visi vadino Tigranianu, paėmė mergaitę ir numetė ant lavonų krūvos. Vėliau tuos kūnus padegė. Man atrodė, kad kažkas iš lavonų krūvos šaukiasi pagalbos…”

hodzaly_1

Apie Chodžaly tragediją visam pasauliui papasakojo ir žymaus azerbaidžaniečių kino operatoriaus Čingizo Mustafajevo dokumentinis filmas. Būtent šis drąsus žurnalistas suspėjo nufilmuoti kai kuriuos šiurpą keliančius vaizdus: azerbaidžaniečių vaikus nupjautomis ausimis, vyrus su nuplėštais skalpais. Peržiūrint dokumentinę Č.Mustafajevo juostą matyti, jog dauguma Chodžaly aukų – su aiškiausiomis kankinimo žymėmis.

Netrukus po Chodžaly miesto sunaikinimo 366-asis rusų pulkas buvo permestas į Rusijos Federacijos teritoriją ir išformuotas. Nė vienas šio pulko karininkų bei puskarininkių už civilių gyventojų žudynes nebuvo patrauktas nei moralinėn, nei teisminėn atsakomybėn.

Minint 10-ąsias Chodžaly tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas pasakė: “Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžaly miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji tarptautiniu mastu būtų “pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą diena”. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžaly tragedijos organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti”.

Apie anų dienų įvykius užsienio spaudoje nėra išlikusios gausios informacijos, kadangi Armėnija, padedama tuometinės Rusijos, visais įmanomais būdais blokavo bet kokios informacijos prasiskverbimą į Vakarus. Tačiau kai kada informacinė blokada būdavo pralaužiama. Štai ką 1992-aisiais metais apie Chodžaly rašė tokie užsienio laikraščiai kaip “Washington Post”, “Times” ar “Sunday Times”.

“Washington Post”. “Pabėgėliai iš Kalnų Karabacho praneša apie armėnų antpuolį. Parodyti keli azerbaidžaniečių lavonai (du vaikai, trys moterys ir du suaugę vyrai). Agdamo ligoninėje – 120 sužeistųjų. Dauguma jų – kankinti”.

“Times”. “Armėnų kariškiai išžudė šimtus taikių azerbaidžaniečių šeimų. Sušaudyta 450 azerbaidžaniečių, iš kurių dauguma – moterys ir vaikai”.

“Times”. Anatolijus Levinas. Mes pamatėme apie 60 lavonų, išmėtytų po Kalnų Karabacho kalvas. Akivaizdu, kad tuos azerbaidžaniečių pabėgėlius nužudė armėnų kariškiai”.

“Times”. “Daugelis azerbaidžaniečių lavonų – su akivaizdžiausiomis kankinimo žymėmis. Iš vienos mergaitės tebuvo likusi galva…”.

“Sunday Times”. “Tomas Golcas buvo pirmasis užsienio reporteris, pranešęs pasauliui apie azerbaidžaniečių žudynes Chodžaly mieste, kurias surengė armėnų kariškiai bei teroristai. Iki armėnų įsiveržimo Chodžaly miestas buvo niekuo neišsiskiriantis – be medžių, purvinomis gatvėmis, tuščiomis parduotuvėmis, kuriose nebuvo beveik jokių prekių. Nepaisant jo niūrumo, šiame mieste gyveno šimtai azerbaidžaniečių šeimų. Dabar šito miesto nebėra. Jis nušluotas nuo žemės paviršiaus”.

“Financial Times”. “Armėnų kariškiai sušaudė civilių pabėgėlių koloną, judėjusią iš Chodžaly miesto Agdamo link. Po to šaudymo liko gulėti apie 1200 azerbaidžaniečių lavonų. Kino režisierius iš Libano patvirtina, kad jo šalyje gyvenanti turtinga armėnų diaspora tiekia modernius ginklus armėnų kariams, siautėjantiems Kalnų Karabache”.

“Izvestijos”. “Majoras Leonidas Kravcevas. Aš pats mačiau apie 100 azerbaidžaniečių lavonų. Visi jie prieš mirtį kankinti, žiauriai kankinti”.

“Financial Times”. “Generolas Poliakovas pareiškė, kad 103 armėnų tautybės karininkų iš 366-ojo pulko pasiliko Kalnų Karabache”.

“Le Mond”. “Užsienio žurnalistai Agdame matė azerbaidžaniečių lavonus su kankinimo žymėmis: nuluptais skalpais, nagais. Tai – ne Azerbaidžano propaganda. Tai – žiauri realybė”.

“Valer actual”. “Kalnų Karabache kariaujantys armėnų kariškiai ginkluoti pačia moderniausia technika. Tuos ginklus tiekia armėnų organizacija ASALA, turinti savo sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai išskerdė Kalnų Karabacho azerbaidžaniečius, sunaikinę per šimtą musulmoniškų gyvenviečių”.

“Krua ‘Eveneman”. “Armėnai užpuolė Chodžaly miestą, azerbaidžaniečiai tvirtina, jog nužudyta per 1000 jų tautiečių”.

Apie armėnų sukarintų formuočių nusikaltimus Chodžaly mieste yra rašęs ir karo korespondentas lietuvis Ričardas Lapaitis. Kai kurios jo publikacijos pasirodė to meto “Respublikos” dienraštyje. R.Lapaičio simpatijos buvo azerbaidžaniečių pusėje, nes, pasak R.Lapaičio, azerbaidžaniečiai tik gynėsi, o armėnai – puolė jų namus.

Tačiau Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkai skerdynėmis Chodžaly mieste 1992-aisiais metais neapsiribojo. Armėnų teroristinės organizacijos “ASALA”, “Dašnakcytiun”, “Krunk” iš Kalnų Karabacho siekė išstumti visus etninius azerbaidžaniečius. Jų svarbiausias tikslas – kad šiame regione nebeliktų nė vieno musulmono. Azerbaidžaniečiai kryptingai, masiškai, kruopščiai naikinami ištisus 1992-uosius metus (apie tai, kas dėjosi vėlesniais metais, išsamiau papasakosime kitose publikacijose). Azerbaidžaniečiai atakuojami ištisus 1992-uosius metus vos ne kasdien. Beje, armėnai neapsiriboja vien Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių išstūmimu iš gimtųjų žemių. Armėnai atakuoja ir aplinkinius Kalnų Karabacho regionus.

Štai keletas statistinių duomenų, bylojančių, kaip armėnų sukarintos grupuotės ištisus 1992-uosius metus intensyviai stūmė azerbaidžaniečius iš jų gyvenamųjų teritorijų. 1992-ųjų metų vasario 22 dieną armėnų artilerijos pabūklai intensyviai apšaudė Agdamo miestą, tų pačių metų kovo 5-ąją apšaudė Syrchavendo kaimelį, kovo 12-ąją – vėl apšaudomas Agdamas. Kovo 17-ąją armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcytiun” įsiveržė į Karadagly kaimą. Gyvenvietė sudeginama iki pamatų. Nužudyti 77 azerbaidžaniečiai. Kovo 18-ąją armėnų artileristai apšaudo azerbaidžaniečių miestą Terterą. Kovo 21, 24, 25 dienomis armėnai apšaudo azerbaidžaniečių gyvenvietes Gazachą, Fizulį, balandžio 2-ąją – Kialbadžaro rajoną. Tądien nužudyti 28 azerbaidžaniečiai. Azerbaidžaniečių vyrai priešinosi kaip įmanydami, bet jie buvo žymiai prasčiau ginkluoti už armėnus.

Gegužės 7 – 8 dienomis armėnų kariškiai raketomis “Grad” ir “Kristal” apšaudė azerbaidžaniečių miestą Sušą. Paskui į jį įsiveržė armėnų teroristų pajėgos, kurios “nepaliko akmens ant akmens”. Pasak politologo R.Novruzogly, miesto užpuolimas buvo kruopščiai ir iš anksto planuojamas. Kad šis užuolimas iš anksto suplanuotas, 1994-aisiais užsienio spaudoje prisipažino kai kurie Didžiosios Armėnijos sukūrimo ideologai. Beje, kai tądien buvo užimta Suša, kalėjime armėnai žiauriai nukankino 114-a Sušos kalinių.

Gegužės 8 dieną buvo okupuotas visas Sušos rajonas. Ypač žiauri buvo čia veikusi grupuotė, pasivadinusi Lauros” vardu. Laura – tai armėnės Lalajan Gevorkovnos vardas. Būtent ji – viena iš iniciatorių, kai Sumgaityje buvo kuriama armėniška teroristinė organizacija “Krunk”. Enciklopedijoje “Prestuplenija” tvirtinama, jog būtent Laura žudė savo tautiečius, nepritarusius azerbaidžaniečių išstūmimui iš Kalnų Karabacho. Toje pačioje knygoje teigiama, jog ši moteris specializavosi tardant azerbaidžaniečių vaikus bei moteris ir asmeniškai yra nukankinusi mažiausiai 19-a azerbaidžaniečių mažylių.

Gegužės 18 – 19 dienomis armėnai, vadovaujami “Dašnakcytiun”, okupavo Lačino rajoną. Šios operacijos metu iš savo gimtųjų namų buvo išvaryta per 63 tūkst. azerbaidžaniečių. Azerbaidžano slaptųjų tarnybų agentai praneša, kad gegužės 21-ąją Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įvyko specialus ir tuo pačiu labai slaptas armėnų teroristinių organizacijų pasitarimas. Pasitarimo metu diskutuojama dėl itin slapto dokumento “A 214 – 1”. Tame dokumente numatomos priemonės, kaip naikinti azerbaidžaničius ne tik ginklu, bet ir cheminėmis priemonėmis.

Tų pačių metų gruodžio mėnesį armėnų okupuotose teritorijose, pasak oficialiojo Baku, įkuriama slapta cheminė laboratorija “DK – 3”, kur atliekami bandymai. Vietoj bandomųjų triušių – “į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių kariai, moterys, vaikai”. Toje laboratorijoje padedant chemikui Karapetui Gazachjanui kuriamas cheminis ginklas, galintis veikti nuo 5 iki 75 km spinduliu. Kad tokie cheminiai bandymai buvo atliekami, netiesiogiai byloja ir statistika: kai kuriuose azerbaidžanietiškuose rajonuose, kuriuos buvo užpuolę armėnai, azerbaidžaniečių vaikų mirtingumas padidėjo net 3,5 karto.

Visi šie įtarimai bei nuogastavimai buvo patvirtinti nepriklausomų užsienio ekspertų bei aptariami viešuose debatuose Jungtinėse Tautose.

Beje, 1992-ųjų balandžio 12-ąją armėnų teroristas iš “Dašnakcytiun” nužudė armėnų nacionalinio judėjimo Liberalaus sparno atstovą Artūrą Mkrčianą tik už tai, kad šis armėnų išpuolius prieš azerbaidžaniečius pavadino “pasityčiojimu iš žmonijos”. Didžiosios Armėnijos sukūrimui nepritaręs liberalas armėnas buvo nušautas savo namuose, artimųjų akivaizdoje.

Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkų bandymai užgrobti kuo daugiau Azerbaidžano žemių nesiliovė ir 1993-aisiais, ir 1994-aisiais, ir dar – vėliau. Tačiau apie tai papasakosime jau kituose rašiniuose.

Nuotraukose: nuo armėnų teroristinių organizacijų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai.

2010.02.22


Prisijunkite prie diskusijos