Kai mes važiavome Džordžo Bušo vardo prospektu, aš pagalvojau, kad būtent Gruzijoje pirmą kartą pasaulyje per visą istoriją buvo pilnai suprasta ir įvertinta JAV pagalba. Suprantama, mažai Gruzijai reikia ir mažai paramos, jai lengviau padėti reformuojantis. JAV dėka pensijos čia siekia 100 JAV dolerių, nors kainos kur kas žemesnės negu Rusijoje, mokesčiai imami tik pasiekus tam nustatytą “prasigyvenimo” lygį, Statomos naujos gamyklos, kuriamos darbo vietos. Nors ir nesant automobilių gausos, Tbilisyje jau statomi nauji apvažiavimai, estakados ir tuneliai. Į priekį, kaip sakant. O nauja autostrada iki Gorio miesto galima nuvažiuoti per pusvalandį. (Nors, tiesą sakant, aš galvojau, per kiek laiko šį atstumą gali įveikti Rusijos tankai). Visa JAV parama čia “neišgaruoja“, “nedingsta“. Viskas investuojama iki paskutinio cento. Korupcijos Gruzijoje nebeliko. Visi kriminaliniai autoritetai atsidūrė kalėjimuose arba pasislėpė Rusijoje. Ir tik vienas buvęs kriminalinis autoritetas liko Gruzijoje – dabar jis vienuolis.
Tą pasiekti reikėjo žiaurių ir stiprių metodų. Per vieną dieną buvo iš darbo atleistas visas VRM – 46 tūkstančiai “mentų“. Į jų vietas atėjo jaunimas, išsilavinęs, sąžiningas ir laisvai kalbantis angliškai. VRM vidaus tyrimų tarnyba negailestingai baudžia už bet kokį piktnaudžiavimą. Valstybės valdymo aparatas buvo sumažintas aštuonis kartus. Va visi netekę šiltų vietų – dabar ir vadinasi “opozicija“ , kuri buvo nusiteikusi antivakarietiškai, ir kaip išgelbėjimo laukė ateinant Rusijos armijos. Tai buvo tokie patys 1993-ieji metai, tik buvo išvengta kraujo.
Žinoma, Rusija didžiulė. Bet ir Rusiją butų išmaitinę, juk Vakarai taip norėjo padėti Rusijai. Juk 80-ųjų metų pabaigoje Vakarai ir Japonija Rusijai siuntė humanitarinę paramą, davė kreditus. Bet Rusija savo gelbėtojus nuvylė, pradėdama beprasmį ir žiaurų karą Čečėnijoje, pradėdama kištis į Ukrainos vidaus reikalus, paskui buvo beprasmis Rusijos taikdarių žygis į Prištiną Jugoslavijoje. Paskui kilo antiamerikietiška isterija, kada JAV pajėgos tiksliniais smūgiais į Jugoslavijos komunikacijas privertė nuversti Slobodaną Miloševičių ir sustabdyti genocidą šioje šalyje. Rusijos imperinės ambicijos, draugystės su Iranu ir Iraku, nenoras semtis Vakarų vertybių, žirinovskiai su rogozinais – va tas ir sustabdė visą skirtą Rusijai paramą .
Ir, žinoma, Rusijos patologinis bailumas, J.Gaidaro reformų atmetimas padarė tai, kad dabartinė Gruzija sėkmingai kyla į paviršių, o Rusija pasilieka grimzti toliau į dugną.
Gruzijoje, turinčioje 4 milijonus gyventojų, už korupciją į kalėjimą buvo pasodinta apie 21-as tūkstantis žmonių. Rusijoje tai sudarytų 1 milijoną valdininkų. Tačiau ar tai Rusijoje įmanoma?
Gruzijos konstruktyvi opozicija ( tikra, ne rusofiliška) šaukia apie tai, kad reformos daromos per švelniai ir kad į NATO reikia stoti žymiai ankščiau.
“Tirono“ M. Saakašvilio, kurio kabinete vien rusų literatūros klasika, valdomoje šalyje veikia virš 130 įvairių partijų. Užregistruoti naujai partijai užtenka 15-os minučių. Sumoka žmogus 30 larių mokestį, ir štai nauja partija. Niekas nereikalauja partijos narių sąrašų ar programų. Nori dalyvauti politiniame gyvenime – daryk tai kiek tinkamas. “Autokratas“ M. Saakašvilis Gruzijos spaudoje kritikuojamas į valias. Gruzijoje žurnalistas – asmuo neliečiamas. Iš valstybės lėšų remiami netgi atvirai M. Saakašviliui priešiški mass – media. Laisvai retransliuojamos rusiškos TV programos. Opozicija į valstybines TV laisvai deda M. Saakašvilį pašiepiančius vaizdo įrašus.
“Autokratas“ Saakašvilis važinėja be švyturėlių, varžosi savo apsaugos ir jos vengia. Jeigu J.Gaidaras tai butų pamatęs savo akimis, jis liktų gyvas. Jo mintys buvo įgyvendintos Gruzijoje, kuri nepabūgo iššūkių.
Niekas nesirengė pulti Pietų Osetijos. Mažytė Gruzija tiesiog gynėsi, ir apsigynė, kol galinga JAV ranka nesustabdė Rusijos dvigalvio erelio.
Dievo ranka išbraukė Rusiją iš žiemos olimpiados nugalėtojų. Tačiau Rusijai reikia bijoti, kad jos neišbrauktų iš viso ir iš visur. Už pyktį, klastą, žiaurumą, pavydą. Rusija mylėjo Gruziją taip, kaip kolonistas myli aborigeną – už nuostabius paplūdimius, fantastiškas dainas ir šokius, draugiškumą, šašlykus ir vyną. O Gruzija staiga pasirodė kaip savarankiška ir stipri Valstybė, einanti savo pasirinktu keliu. Gruzija nebenori grįžti i sočią vergovę. Jai geriau pusalkanė Laisvė. Gruzinai nebenori būti aborigenais. Jie nebepasakys “atimkite iš mūsų Laisvę ir pamaitinkite“. Gruzinai tapo krikščionimis 6-iais amžiais ankščiau negu rusai. Jų civilizacija senesnė tiek pat.
O gruzinai mylėjo Rusiją. Jie davė rusų kultūrai Okudžavą, Daneliją, Abuladzę, Rustaveli, Bagrationą ir Pirsomani. Jie manė, kad jie taip lengvai ištrūks iš Rusijos glėbio. Tai paneigdama Rusija smogė bombomis į gruzinų mokyklas ir Gorio universitetą. Goryje stovi paminklas žuvusiam taikiam gyventojui. Jis išlietas iš Rusijos tankų gilzių.
Gruzinai dar to nesuvokė, kad dabar yra kitokia Rusija. Jie vis dar skiria putiniškają Rusiją nuo rusų tautos. Gruzija netgi sukūrė rusų kalba transliuojamą “Pirmąjį Kaukazo kanalą“, kuris yra šaltojo karo laikų “Laisvės radijo” atitikmuo, ir jo šūkis – “Už mūsų ir jūsų Laisvę”. Gruzijos inteligentija kuria draugiją “išgelbėkim Rusiją“.
Jeigu atvirai, mane baugina jų kilnumas ir gerumas. Aš keturias dienas juos mokiau, kad Rusijos reikia bijoti, nes Rusija – tai Fredis Kriugeris su savo pirštinėm, kuris ateina užmigus ant demokratijos laimėjimų. Visų mūsų priešas – rusiškas imperializmas .
O mūsų Rusija, ta, kuri buvo 1991 metais, dingo. Ji buvo užlieta ir liko po vandeniu, kaip Kitežo miestas. Ir nežinia, kada ji vėl iškils iš po juodo ir drumsto vandens. Kas iš Rusijos politikų išdrįso palaikyti Gruziją bent tada, kada Nauru valstybėlė už 50 milijonų dolerių sutiko pripažinti Rusijos okupuotus Gruzijos rajonus? Be manęs tai buvo A. Ilarionovas, V. Bukovskis ir K. Borovojus. Ar ne per mažai liko tos, 1991-ųjų metų Rusijos?
Žurnalas “Komersant – Vlastj“ sugalvojo palyginti M. Saakašvilį su V. Putinu. Atseit jie abu vienodi. Dabar toks naujas, madingas imperinis tonas: “Putinas, žinoma, blogas, bet ir Saakašvilis ne ką geresnis.“ Logiška: Putino reputacija – tai balistinės raketos, nafta, dujos ir 1/8 Žemės sausumos ploto. Putinas gali sau leisti viešai keikti negausią Rusijos demokratinę opoziciją. Sulyginus M. Saakašvilį su V. Putinu, vienareikšmiškai nukenčia M. Saakašvilio reputacija. Ant to kabliuko užkibo netgi V. Šenderovičius. Visa M. Saakašvilio kaltė ta, kad jis neleido okupuoti Gruzijos, ir nuversti savęs kaip demokratiškai išrinkto Valstybės Vadovo. Pabandytų kuris nors Rusijos regiono lyderis pasielgti taip, kaip pasielgė Abchazijos ir Pietų Osetijos vadovai. Tam Rusijoje yra BK 280 straipsnis – separatizmas. Gruzijos armijoje nuo rusų kariškių bombų žuvo seržantas Nikitinas ir kapralas Smirnovas. Kaip čia neprisiminus Grozno, kurio rūsiuose pirmieji žuvo rusų tautybės senukai, belaukdami “saviškių“, nors čečėnų kovotojai primygtinai jiems siūlė bėgti iš miesto ?
Norite, pasakysiu, kas bus su Rusija, žinoma, jeigu ji neišmirs kaip mamutai? Kada Rusija atsitokės, rusai turės važiuoti mokytis į Gruziją, rusai ten dirbs pagalbiniais darbininkais ir indų plovėjais. Kol Gruzija dar neįstojo į ES ir NATO, ji laisvai išdavinėja savo vizas visiems, kas tik nori, pasienyje už 30 JAV dolerių. Tačiau kai ji taps ES ir NATO nare, visiems vizų neišduos. Ką įsileisti į Gruziją tada spręs Vašingtonas ir Briuselis. Gruzinai kuria naują, šaunią ir stiprią armiją, kuri jeigu kas, numuš ne devynis Rusijos lėktuvus, o visus, kurie tik pažeis jos teritoriją. Abchazija greitai supras, kad ji nuėjo ne į tą pusę, ir panorės grįžti atgal į Gruziją. Pietų Osetijoje ir taip gyventojų neliko – jie visi pabėgo į Gruziją. O Cchinvalyje liko tik rusų kariškiai ir banditai.
Ateis laikas, kada Rusijos armiją mokys gruzinų instruktoriai, nes kol Rusija į svečius kviečiasi “Chamas“ lyderius, Gruzija kviečiasi 1000 mokytojų iš Vakarų valstybių. Jeigu Rusijos gyventojai susiprotės, tai Gruzija kada nors tieks jiems humanitarinę paramą. Jeigu ne – Rusija dings kaip dingo dinozaurai.
O dabar kviečiu Rusijos gyventojus išskleisti Rusijos žemėlapį ir ant jo didelėmis raidėmis parašyti: “ČIA GALĖJO BŪTI MŪSŲ REFORMOS“.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Valerija Novodvorskaja.
http://www.grani.ru/opinion/m.175697.html
Vertė Vadimas Juška
2010.03.23
