Po vasarį ir kovo pradžioje Čilėje įvykusių žemės drebėjimų ši Lotynų Amerikos valstybė patyrė didžiulius nuostolius, sugriauta daugybė pastatų, žuvo apie 1000 žmonių, daug sužeistųjų dar gydomi ligoninėse. Pirmieji galingi požeminiai smūgiai Čilę sukrėtė vasario 27 dieną, o vėlesni požeminiai smūgiai pasikartojo vasario 28-ąją ir kovo 1-ąją. Žemės drebėjimo galingumas siekė 8,5-8,8 balus pagal Richterio skalę. Smarkiai nukentėjo Konsepsjono ir Valparaiso miestai, kuriuose sugriauta daug pastatų. Čilės sostinėje Santjage sugriuvo vienas iš didžiausių tiltų, dideli sporto rūmai. Konsepsjono mieste pradėjo trūkti maisto prekių ir geriamo vandens. Nukentėjo ir Talkauano uostamiestis, kuriame iš dalies sutriko ir uosto darbas.
Kadenciją baigianti prezidentė Mišelė Bašelet iš karto po žemės drebėjimų ėmėsi ryžtingų veiksmų. Ji vadovavo pasitarimams, į pagalbą gelbėtojams nukreipė karinius dalinius ir sukarintus būrius, su sraigtasparniu aplankė labiau nukentėjusius šalies rajonus. Kovo 4 dieną buvo atleistas Čilės vyriausiasis seismologas S.Ortega, nesugebėjęs tinkamai organizuoti savo vadovaujamos tarnybos darbo.
Po žemės drebėjimo vasario pabaigoje ir kovo pradžioje Čilėje prasidėjo pogromai. Jie daugiausia vyko Konsepsjono mieste, kur buvo plėšiamos parduotuvės ir kioskai. Policija ir sukarinti būriai prieš marodierius panaudojo ašarines dujas bei vandens patrankas. Kovo 12 dieną Konsepsjono merė Žaklina Van Riselberg pareiškė, kad pogromus pavyko sutramdyti, į miestą įvesti tvarkai kovo 4-7 dienomis atsiųsti ir papildomi kariuomenės daliniai.
Po žemės drebėjimų kilo galingi cunamiai. Viena galinga cunamio banga atsirito iki JAV priklausančių Havajų salų, kita pasiekė Rusijai priklausančią Kamčiatką. Bet tiek Havajuose, tiek Kamčiatkoje cunamiams rengtasi iš anksto, tad didelių nuostolių jie nepridarė.
Kovo 11 dieną Čilėje įvyko naujojo prezidento Sebastjano Pineros inauguracija. Šios ceremonijos metu prasidėjo žemės drebėjimas. Iškilminga inauguracija vyko Valparaiso mieste, kuris įsikūręs už 120 kilometrų nuo sostinės Santjago. Žemės drebėjimo epicentras buvo už 114 kilometrų nuo Valparaiso. Bet inauguracijos ceremonija, nepaisant kilusios panikos, nebuvo nutraukta ir vyko pagal planą. S.Pinera yra turtingiausias Čilės gyventojas, valdantis ne tik stambius pramonės koncernus, bet ir televizijos ir radijo stotis bei garsų Čilės futbolo klubą. Kovo 14 dieną prezidentas S.Pinera pareiškė, kad po kovo 11 dieną vykusio žemės drebėjimo kritinė padėtis klostosi Rankagujos mieste, esančiame už 100 kilometrų nuo sostinės Santjago. Šiame mieste sugriuvo ir dalis vietos ligoninės pastato, kuriame buvo įsikūręs diagnostikos centras.
Šiuo metu Čilėje gyvena 17,2 milijono gyventojų. Ryškus skiriamasis šios šalies bruožas, kad skirtingai nei kaimyninėse Peru ir Bolivijos valstybėse, dauguma Čilės gyventojų yra europiečių palikuonys (tuo tarpu Peru indėnai sudaro 50 procentų šalies gyventojų, o Bolivijoje indėnų dar daugiau – 55 procentai gyventojų). Čilėje kalbama ispaniškai, bet šioje šalyje be ispanų kilmės žmonių gyvena ir daug kai kurių kitų tautų – vokiečių, italų, prancūzų, portugalų, baskų kilmės piliečių. Čilėje gyvena serbų, lenkų ir slovakų kilmės žmonių. Indėnai sudaro tik 3 procentus šalies gyventojų. Dauguma indėnų – kečujai ir aimarai, gyvenantys šalies pietinėje dalyje. Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis vienam gyventojui siekia 14 700 dolerių (Lietuvoje BVP lygis kiek mažesnis – 14 200 dolerių vienam gyventojui). Šioje Lotynų Amerikos valstybėje yra susiformavęs ir gana gausus vidurinysis sluoksnis, jam priskiriama virš 50 procentų šalies gyventojų. Tik 17 procentų čiliečių gyvena žemiau skurdo ribos Urugvajuje šis rodiklius dar geresnis – tik 12 procentų, bet kai kuriuose kituose Lotynų Amerikos kraštuose šie rodikliai kur kas prastesni, žemiau skurdo ribos gyvena nuo 32 iki 42 procentų regiono valstybių gyventojų. (Lietuvoje oficialiai žemiau skurdo ribos gyvena 25 procentai šalies piliečių, bet skurdas labai sparčiai plinta, tad tikrieji duomenys gali būti aukštesni. Realu, kad žemiau skurdo mūsų krašte jau atsidūrė apie 30 procentų piliečių). Čilėje yra eksplotuojamos didelės vario kasyklos, be to, gerai išvystyta tekstilės pramonė, vyndarystė, žuvies perdirbimo pramonė. Iš Čilės į užsienį eksportuojamas varis, vaisiai, vynas, žuvis, mediena. Į Lietuvą iš Čilės daugiausia eksportuojamas vynas ir žuvies produktai.
Čilė palaiko glaudžius ekonominius ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Pietų Korėja ir Japonija. Itin glaudūs ekonominiai ryšiai ir su kai kuriomis Lotynų Amerikos šalimis, pirmiausia – su Brazilija ir Argentina. Gana glaudūs buvo ir Čilės ryšiai su Venesuela. Tačiau po to, kai į valdžią Venesueloje atėjo prezidentas U.Čavesas, abiejų valstybių santykiai pradėjo blogėti. Kai kurie turtingi Venesuelos sostinės Karakaso gyventojai Čilėje valdo įmones, šioje šalyje turi ir vasarnamius.
2008 metų birželį Čilėje buvo iškilmingai minimas buvusio šalies prezidento Salvadoro Aljendės jubiliejus – šimtas metų nuo jo gimimo. S.Aljendė buvo nužudytas 1973 metų rugsėjį įvykusio karinio perversmo metu. Po karinio perversmo nemažai Čilės politikų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų atsidūrė kalėjimuose ar emigracijoje. Nuo 1973 metų pabaigos pradėjusi veikti Čilės slaptoji tarnyba DINA kartu su dar kelių kitų regiono šalių slaptosiomis tarnybomis ėmėsi slaptos operacijos „Kondoras“, kurios metu užsienyje buvo nužudyta daug politinių emigrantų iš Čilės. Buvusio prezidento giminaitė Izabelė Aljendė yra visame pasaulyje žinoma rašytoja. I.Aljendė nuo 1975 metų gyveno emigracijoje Venesueloje, vėliau Argentinoje. Nuo 1997 metu rašytoja gyvena JAV, bet dažnai lankosi tėvynėje.
Pirmieji lietuviai Čilėje apsigyveno dar XIX amžiuje. 1838 metais į šią šalį atvyko Ignas Domeika – mokslininkas, Lietuvoje pasižymėjęs kaip ryžtingas kovotojas už tautos laisvę. Čilėje I.Domeika pagarsėjo kaip tyrinėtojas geologas, suradęs nemažai vario telkinių ir kaip žymus pedagogas, kurį laiką ėjęs ir Santjago universiteto rektoriaus pareigas. XIX amžiaus antroje pusėje Čilėje apsigyveno dar keli lietuviai. Šiuo metu šioje šalyje gyvena mažai lietuvių – tai apie šimtas į šią šalį tarpukario periodu (1923 – 1936 metais) ir pokario metais (1949 – 1956-aisiais) atvykusių lietuvių bei jų palikuonių. Visi jie iš pradžių buvo apsigyvenę kituose kraštuose – Brazilijoje, Argentinoje ar Urugvajuje, o vėliau atvyko į Čilę. Per paskutinį dešimtmetį čia apsigyveno ir keliolika lietuvių moterų, ištekėjusių už vietinių gyventojų.
Čilė pagal ekonomikos išsivystymą šiek tiek atsilieka nuo labiau pažengusių Lotynų Amerikos valstybių – Urugvajaus ir Kosta Rikos. Čilėje, kaip ir Urugvajuje bei Kosta Rikoje, yra palyginus neaukštas korupcijos lygis. Be to, šių šalių organizuoto nusikalstamumo struktūros nėra galingos, kai tuo tarpu kai Kolumbijoje, Ekvadore, Brazilijoje veikia itin galingi mafijos tinklai.
Čilės valstybės ištakos siekia jau beveik du šimtmečius. Tada Simono Bolivaro vadovaujamas išsivadavimo judėjimas Lotynų Amerikoje kovojo prieš ispanų kolonizatorių jungą, kūrėsi nepriklausomos valstybės. Šiuo metu susidariusi padėtis – tai tikras išbandymas demokratinei Čilės valstybei. Teigiama, kad Čilei atstatyti reikės apie 30 milijardų dolerių. Jau planuojama, kad dalis atstatymo lėšų bus gautos iš pajamų, kurios pastoviai gaunamos iš vario eksporto. Bet didelę dalį šių lėšų teks skolintis, nes šalies atstatymo darbai turi būti pradėti nedelsiant.
2010.03.15
