Internetinė svetainė www.slaptai.lt paskelbė interviu su Lietuvos tautinių mažumų bendrijų tarybos pirmininku Vitalijumi Karakorskiu. Jeigu jūsų pašnekovas nėra skaitęs Y. Arado knygos „The Partisans“, galėjo bent paskaityti „Respubliką“, kuri Y. Arado asmeniui suteikė garbės ir supažindino su šia knyga (2006 m. balandžio 22 d.). Tenka tik apgailestauti, kad dėl nežinojimo nuslepiami Y. Arado „žygiai“ Lietuvos žemėje, ypač dalyvavimas lietuvių „valyme“ NKVD gretose. Perskaitęs knygą, V. Karakorskis būtų sužinojęs, jog „Vilniaus“ būrys, su kuriuo Aradas teroristiniais aktais spartino sovietinę Lietuvos reokupaciją, naciams duodamas pagrindą keršto akcijomis žudyti vietinius gyventojus, buvo išformuotas 1944 m. liepos mėn. Bet Aradas neskubėjo nei fronte triuškinti vokiečių, nei valyti kad ir Vilniaus griuvėsių, kurie žiojėjo po savaitę trukusių rusų ir vokiečių pastangų išlaikyti miestą. Neskubėjo jis pasekti ir daugelio savo tautiečių pavyzdžiu – vykti į Palestiną – jis dar beveik metus „dirbo“ enkavedistu.
Irena Tumavičiūtė
Y. Arado aprašomų epizodų apie „ekonomines akcijas“, valstiečių apiplėšimą, namų deginimą, apie dalyvavimą sunaikinant 250 Lietuvos patriotų Lietuvos generalinei prokuratūrai nepakako, ji nutraukė ikiteisminį tyrimą – „gauta humanitarinių mokslų daktaro (eksperto-istoriko) išvada, jog atsiminimų knygoje savo veiklą Y. Aradas, “kaip ir kiti sovietiniai partizanai, sureikšmino, neišvengė faktinių klaidų“. Žinoma, eksperto-istoriko pavardė žiniasklaidoje nebuvo paskelbta.
Ar galima laikyti faktine klaida prisipažinimą žudžius taikius gyventojus, kovotojus dėl Lietuvos laisvės?
Paklausiau žinomos psichologijos profesorės Danutės Gailienės, kaip vadinasi reiškinys, kai nieko nežudęs asmuo sakosi nužudęs žmogų. Profesorė atsakė: „Čia kažkokia patologija“.
Kaip tada vertinti tokių „patologijos aukų“ knygas ar straipsnius? Jų mūsų bibliotekose yra lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, hebrajų kalbomis ir, ko gero, kai kurios iš jų rekomenduojamos studentams.
Įsivaizduokime, jog kuris nors lietuvių profesorius kurioje nors šalyje 1979 m. būtų išleidęs knygą, kurioje būtų gyręsis apiplėšinėjęs ir žudęs taikius gyventojus, okupacinių dalinių gretose susidorojęs su kurios nors šalies laisvės kovotojais – jis tikrai nebūtų pakviestas į tą šalį būti okupacijų nusikalatimus tiriančios komisijos nariu. Jis net nebūtų išdrįsęs vykti į tą šalį.
Lietuvio gyvybė, matyt, vertinama pagal kitokius kriterijus. Belieka tik skelbti tokių aradų atsiminimus ir sužinoti, kas iš tikrųjų yra kas.
Skaitytojai, perskaitę vieną Arado knygos skyrių, patys supras, kaip autorius „sureikšmino“ savo veiklą, kokių „faktinių klaidų neišvengė“. Apie jas būtų galima parašyti traktatą.
Y. Aradas
Susidūrimai su lietuvių gaujomis
„Vilniaus“ būrys ėmėsi vadovauti Švenčionims ir visam regionui ir buvo atsakingas už vietinį saugumą. Kol Apyvala vis dar buvo miškuose, jis ėjo apygardos Komunistų partijos sekretoriaus pareigas ir tęsė šį darbą, tapdamas tikruoju Švenčionių rajono šeimininku. Su kitais mūsų būrio vyrais jis pradėjo formuoti sovietų valdžios institucijas. Kelias savaites prieš atvykstant NKVD ir milicijai mes atlikome jų darbą. Žvalgėme vietovę, ieškodami vokiečių kolaborantų, kurių didžioji dalis taip pat buvo žydų žudikai.
Teko susidurti su vokiečių kareiviais, jie nebuvo linkę pasiduoti, o bandė pabėgti prie naujosios fronto linijos, kuri buvo už 250 km į vakarus nuo mūsų rajono. Vokiečiai sustiprino pajėgas Vakarų Lietuvoje ir, nenorėdami sovietų armijai leisti pasiekti Baltijos krantų bei apsaugoti savo pajėgas Latvijoje ir Estijoje nuo atkirtimo, surengė kontrpuolimą. Šiuose susidūrimuose žuvo buvusio mūsų Švenčionių pogrindžio narys Israelis Wolfsonas.
Kai buvo sukurtos vietinės sovietų valdžios institucijos, „Vilniaus“ būrys buvo išformuotas. Baigiamasis paradas įvyko liepos pabaigoje. Susijaudinę išsiskyrėme su savo draugais ir bendražygiais, su kuriais drauge kovojome daugelyje mūšių ir nuėjome ilgą partizanavimo kelią. Tardamas atsisveikinimo žodį, Apyvala apibūdino „Vilniaus“ būrio, seniausio Lietuvos partizanų judėjimo dalinio, kovų palikimą ir išreiškė pagarbą aukoms. Dainavome ir gėrėme iki paryčių. Paskutinį kartą paspaudėme vieni kitiems rankas ir mūsų keliai išsiskyrė. Tie, kurie buvo atėję pas partizanus iš Raudonosios armijos, buvo išsiųsti kovoti fronte. Daugelis iš Sovietų Sąjungos atsiųstų vyrų buvo paskirti vietinių valdžios institucijų vadovais, o jiems vadovavo partija. Kai kurie rajono gyventojai, kurie buvo įstoję į „Vilniaus“ būrį, gavo postus vietinėse valdžios įstaigose, o viena grupė išliko kaip karinė jėga veikti prieš priešiškus elementus, kurie pradėjo reikštis daugiau ar mažiau organizuotai. Aš buvau šioje paskutinėje grupėje.
Netrukus po to, kai šį regioną išvadavo Sovietų armija, mus pradėjo puldinėti naujas priešas – pronacistiniai kolaborantai lietuviai ir lietuviai nacionalistai, kurie nebuvo pasitraukę su vokiečiais, o rado prieglobstį Rytų Lietuvos miškuose ir kaimuose. Tarp jų buvo tokių, kurie aktyviai dalyvavo masinėse Lietuvos žydų žudynėse, ir tokių, kurie priklausė lietuvių batalionams, dalyvavusiems prieš žydus nukreiptose akcijose Baltarusijoje ir Lenkijoje. Paskelbus mobilizaciją į sovietų kariuomenę, daugelis lietuvių atsisakė eiti ir pabėgo į miškus. Kiti, stoję į armiją, su ginklais dezertyravo ir prisijungė prie tautiečių miškuose. Kartais šios grupės užpuldavo sovietų valdžios pareigūnus, milicininkus ar netoliese esančius nedidelius sovietų armijos dalinius. Dešimtys žydų, išgyvenusių nacių vykdytus valymus ir grįžusių į buvusius savo namus, buvo išžudyti šių gaujų.
Dalinys, į kurį buvau paskirtas, buvo nusiųstas kovoti su šiais plėšikais. 1944 –1945 m. rudenį ir ankstyvą žiemą mes veikėme Adutiškio rajone. Mūsų būryje buvo gal 20 buvusių patizanų. Mums buvo pažįstami miškai, dar iš partizanavimo laikų gerai sutarėme su vietiniais gyventojais, tad jie mus informuodavo apie lietuvių gaujų judėjimą. Per tą laiką mums pavyko netikėtai užpulti ir sutriuškinti kelias iš tų gaujų, kuriose būdavo nuo 5 iki 10 asmenų.
Tuo metu nacių nusikaltimų tyrimo komisija atvyko į Adutiškio apylinkes. Jie atkasė masines kapavietes, kuriose buvo kūnai žydų vyrų, sušaudytų 1941 m. vasarą prieš, visus žydus išvarant į poligoną. Čia taip pat buvo kapai lenkų įkaitų, nužudytų 1942 m. gegužę, po to, kai Markovas surengė pasalą ir nužudė zonderfiurerį Becką ir jo pavaduotoją. Aš lydėjau komisiją ir mačiau daugybę kapaviečių su šimtais ir tūkstančiais vyrų, moterų ir vaikų lavonų. Su komisija antrą kartą atvykau į poligoną, kur pamačiau atvirus mano miesto žydų kapus. Jokiais žodžiais negaliu apsakyti savo jausmų tomis dienomis. Tai buvo vienas iš skaudžiausių mano gyvenimo periodų.
Naujienos iš fronto džiugino. Sąjungininkų armijos išvadavo visą Prancūziją ir įžengė į Vokietiją. Vokiečių kontrpuolimas Ardėnuose, netoli Belgijos ir Liuksemburgo sienos, buvo sustabdytas, paskui priešas turėjo trauktis. 1945 m. sausio 17 d. per Maskvos radiją išgirdau jaudinančias naujienas – buvo išvaduota Varšuva. Širdies gilumoje ruseno kibirkštėlė vilties, kad gal mano tėvai išgyveno ir buvo išvaduotame mieste. Norėjau nuvykti į Varšuvą. Per sovietų ataką prie Vyslos vokiečių gynybos linijos buvo sutriuškintos. Visa Lenkija buvo išvaduota. 1945 m. vasario pabaigoje sovietų dalinius nuo Berlyno skyrė tik 50 kilometrų.
1945 m. pradžioje buvau pasiųstas kovoti su lietuvių gaujomis netoli Linkmenų –šiose apylinkėse gyveno vien lietuviai, jie talkino ten veikusioms gaujoms. Mūsų būryje buvo 25 vyrai, apsistojome kaimo pakrašty, buvusiame malūne. Apylinkės buvo kontroliuojamos lietuvių gaujų. Naktį dažniausiai užsidarydavome savo įtvirtintame malūne, o gaujos netrukdomos judėjo aplink. Kartais, vadovaudamiesi mums suteikta informacija, eidavome į naktinius žygius, užpuldavome gaujas, pavykdavo net suimti jų narių. Per tą laiką, kol buvau šiame būryje, trys mūsų vyrai žuvo. Keli buvo sužeisti per susidūrimus. 1945 m. kovo mėn. vėl buvau pasiųstas į Švenčionis. Maždaug po dviejų savaičių lietuviai užpuolė mūsų bazę Linkmenyse, susprogdino pastatą, žuvo visas ten buvęs mūsų būrys. Šis išpuolis lėmė stiprius atsakomuosius veiksmus. Po kelių dienų į miestą atvyko NKVD batalionas ir, talkinamas vietinių pajėgų, pradėjo valyti vietovę nuo ginkluotų lietuvių.
Aš dalyvavau šioje valymo operacijoje. Mes kruopščiai iššukavome aplinkinius miškus. Eiti trukdė gilus sniegas, bet kartu jis išdavė lietuvių gaujų pėdsakus. Po kelių dienų aptikome stovyklavietę. Jų miško stovykla buvo aptverta, turėjo požeminių bunkerių. Kovėmės su jais visą dieną, kai kurie ėmė bėgti link ežero. Iki vakaro jų nebebuvo nė vieno gyvo. Kitą dieną suskaičiavome daugiau negu 250 lietuvių lavonų. Buvo gulinčių ir laukuose netoli ežero. Mes taip pat turėjome žuvusių ir sužeistų, tarp jų buvo Miška, Vilniaus būrio radistas, kuris 1943 m. vasarą pas mus buvo nuleistas parašiutu iš Maskvos. Tik po jo žūties sužinojau, jog šis jaunuolis buvo žydas iš Odesos. O juk drauge buvo praleisti ištisi metai ir daug kalbėtasi, bet jis neišsidavė esąs žydas.
Gaujų veikla visame regione pamažu silpnėjo, nes mes sunaikinome didžiausias ir stipriausias jų pajėgas. Gyventojai lietuviai taip pat ėmė suprasti, jog nėra prasmės priešintis sovietų valdžiai.
Balandį buvau pakviestas į Vilnių iš Lietuvos Sovietų Respublikos prezidento Paleckio rankų priimti Pirmojo laipsnio Didžiojo tėvynės karo partizano apdovanojimo. Nedalyvavau ceremonijoje, kurioje apdovanojimai buvo įteikti kitiems partizanams, nes tuo metu kovojau su gaujomis Linkmenų apylinkėse. Kai buvau nuvestas pas Paleckį, jis man uždavė keletą klausimų, domėjosi mano praeitimi ir partizanavimu, po to paspaudė ranką ir įteikė apdovanojimą. Taip pat buvau informuotas, kad vadai mane dar rekomendavo papildomiems apdovanojimams už kai kurias mano vykdytas operacijas partizanavimo metais.
Nuvykęs į Vilnių sužinojau, kad pagal Sovietų Sąjungos ir Lenkijos vyriausybių susitarimą buvę Lenkijos piliečiai, kurie anksčiau Lenkijoje turėjo pastovią gyvenamąją vietą, gali grįžti į Lenkiją. Šia proga pasinaudojo daug Vilniaus žydų tikėdamiesi, kad iš ten bus lengviau išvyktį į Izraelį. Kartu su savo bendražygiu Borisu Yochai, kuris tuo metu buvo Vilniuje, parašėmė prašymus persikelti į Lenkiją. Žinoma, savo viršininkų Švenčionyse neprašiau leidimo, nes žinojau, kad jie nesutiks. Susitariau su Borisu, kad, kai tik gaus reikalingus dokumentus, praneštų man į Švenčionis išvykimo datą.
Gegužės 1-ąją šventėme triumfuodami. Per radiją pranešė, kad sovietų armija prasiveržė į Berlyną, o milijonai vokiečių kareivių įvairiuose frontuose sudėjo ginklus ir pasidavė. Gyvenome paskutines karo valandas.
Kai Borisas pranešė, jog dokumentai į Lenkiją jau parengti, su niekuo neatsisveikinęs išvykau. Nenorėjau, kad net mano draugai žydai turėtų meluoti, paklausti dėl mano dingimo. Kelias dienas iki traukinio išvykimo praleidau Vilniuje. Borisas buvo su manimi. Vėl atsisveikinau su savo seserimi. Nepaisydamas pavojaus, pasiėmiau ir savo apdovanojimą – vienintelį savo partizanavimo prisiminimą. Apdovanojimas galėjo mane lengvai išduoti, didelį palengvėjimą pajutau tik tada, kai kirtom Lenkijos sieną.
Į Varšuvą atvykome naktį, traukinys sustojo stotyje. Akimirką norėjosi nueiti į Dzielnos gatvę, kur kadaise gyvenau su tėvais, bet, kol svarsčiau, traukinys pajudėjo. Atvykome į Lodzę, nuėjome į tą vietą, kur, kaip mums buvo pasakyta, turėjome rasti žydų komitetą. Staiga dangų nušvietė prožektoriai ir ėmė šaudyti priešlėktuviniai pabūklai. Stovėjome nustebę – ar tai galėjo būti oro antskrydis? Po akimirkos pro šalį pravažiavo mašina, skelbdama: „Nacių Vokietija pasidavė!“ Šaudoma buvo švenčiant. Tai buvo 1945 m. gegužės 8 d.
„The Partisan. From the Valley of Death to Mount Zion“ (Partizanas. Iš mirties slėnio į Siono kalną), Niujorkas, 1979, p.180-184
Vertė Asta Freidgeimaitė
2009 metų rugsėjo 17 diena.
