(…) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. O kartu tiesa paprastai būna turtingesnė ir turinti daugiau pusių bei spalvų negu išgalvoti jos perdirbiniai. Juozapas Mackevičius.
Jeigu organizuota asmenų grupė imasi kokio nors reikalo, visada kyla tradicinis klausimas – kokiam tikslui ir kam tai tarnauja, nes neturėdamos minčių žmogiškosios būtybės veiklos paprastai nesiima. Tuo labiau, kad surežisuotas renginys plačiai išreklamuojamas, o scenoje vis pasirodo aktoriai, gerai žinomi iš anksčiau pastatytų spektaklių, garsiai kalbantys apie visuomenės interesus, nors iki šiol demonstravo tik gilų susitelkimą į save ir be skrupulų veikė žiūrėdami vien savo interesų.
Aišku, kalbama apie nušvietimą vadinamajame Lenkų diskusijų klube (PDK), spausdintinėse ir internetinėse žiniasklaidos priemonėse, kai tarp grupės, susitelkusios po Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA, paprastai vadinamos „tomaševskininkais“) iškaba, veikėjų ir jų rėmėjų vyksta propagandinės tarpusavio kovos dėl to, kas yra garbingesnis, demokratiškesnis ir stipriau baltai raudonas.
Nors dar vakar jie sudarė glaudų monolitą ir buvo vienas dėl kito nepaprastai laimingi– bendrai organizavo priešrinkiminius televizijos tiltus Vilnius – Varšuva, skirtus „apginti Lietuvoje persekiojamiems lenkams“, bendrai kūrė sąjungą su promaskvietiškais rusais „Вместе мы сила“ („Kartu mes jėga“), prie jų gerai derėjo ir KGB majoras Balakinas, atsidūręs Tomaševskio sąrašo viršuje, taip pat kartu gėrėjosi Georgijaus juostelėmis ant didvyriškos „lyderio“ krūtinės.
Deja, jiems susiskirsčius į linijas – Cytackos (itin artimos „lyderiui“) ir Neverovičiaus (Č. Okinčico giminės nario) – monolitas įtrūko, kaukės prasivėrė ir kilo minėtos diskusijos, kuriose, neatsižvelgiant į daugiažodę demagogiją, iš tiesų kalbama tik apie tai, kas toliau laikys okupavęs Lietuvos lenkų aplinką.
Norint įžvelgti reikalo esmę ir suprasti, kas šiandien vyksta Lietuvos lenkų aplinkoje, reikėtų prisiminti tų pačių „aktorių“ pozicijas XX amžiaus pabaigoje ir vėliau.
Anuomet, 1998 m. gruodį, Č. Okinčicas pradėjo leisti laikraštį „Gazeta Wileńska“, o jo vyriausiaisiais redaktoriais buvo iš eilės Aleksandras Radčenko ir Zbignevas Balcevičius, nesirinkdavę žodžių ar veiksmų pliekiant tuos, kurie manė, kad V. Tomaševskis neturi nei moralinių, nei psichinių ir intelektinių gebėjimų, kad būtų vienas Lietuvos lenkų lyderių. Šį laikraštį savo rašiniais parėmė po raudona vėliava susitelkę veikėjai Lucyna Dovdo, Ježis Survilo, Lietuvos lenkų reikalų „ekspertas“ Jacekas J. Komaras bei kiti. Daug dalykų rodo, kad vienintelis tikslas, dėl kurio atsirado šis leidinys, buvo siekimas suskaldyti Lietuvos lenkus, kurie po „autonomijos“ ir kitų keistenybių pagaliau pasuko normalumo bei pilietinio vystymosi link, ir atiduoti juos valdyti organizuotai grupei, šiandien žinomai kaip Rinkimų akcija, savo ruožtu valdant ir kontroliuojant šią grupę. Tiesą sakant, nebuvo apsiribojama vien straipsniais ir žodžiais šio laikraščio skiltyse.
Pirmas aiškus signalas apie tai, kuria kryptimi eina ši grupė, buvo Z. Balcevičiaus mėginimas sukompromituoti nepaklūstančius V.Tomaševskiui, kai jis klastingai, be redaktoriaus sutikimo ir žinios, į jubiliejinį 1999 m. balandžio 6 d. „Nasza Gazeta“ numerį ketino įdėti prieš NATO nukreiptą straipsnį – tuo metu, kai Lietuva pateikė prašymą tapti NATO nare; anot to straipsnio, NATO „(…)nustojo būti gynybos organizacija. Ji veikiau tapo agresore, savos rūšies žandaru“. Tiesiog stebuklu pavyko išvengti pavojaus sukompromituoti redakciją, leidinį ir Lietuvos lenkus. Nesunku įsivaizduoti, kaip skambėtų „GW“ Lietuvoje ir „GW“ Lenkijoje, jeigu tas straipsnis būtų pasirodęs!
Manytume, kad apie tokius žmones mūsų kraštuose sakoma „neturintis sąžinės“, nes šiandien jis gali dėtis draugu ir svečiuotis tavo namuose, o jau kitą rytą surengti provokaciją ir vadovauti šunsnukių grupei, pasirengusiai susidoroti su tavimi ir redakcijos, neparėmusiai „tomaševskininkų“, kolektyvu. Neatsitiktinai, matyt, sovietų laikais Vilniuje jis dirbo politiniu administracinių organų, įskaitant KGB, koordinatoriumi, o prieš paskelbiant Nepriklausomybę buvo paskirtas vyriausiuoju laikraščio „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“) redaktoriumi, sumaniai kurdamas lietuvių ir Lietuvos lenkų tarpusavio neapykantą, kuri, nuolatos pakurstoma ant tuomet padėtų pamatų, gyvuoja iki šiol.
Būtent apie to laikotarpio, kai Z. Balcevičius redagavo laikraštį „Czerwony Sztandar“, sovietinio leidinio turinį ir įtaką Lietuvos lenkų nuotaikoms rašė Tadeusz Konwicki: „(…) Pačioje Europos širdyje. Viso pasaulio akyse. JTO, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautelės siela (…). Skaitau su nenusakomu skausmu širdies plote tuos siaubingus keturis lenkiško tarybinio laikraščio puslapius… Dieve, Dieve, būk mums gailestingas.“ („Mėnulio patekėjimai ir nusileidimai“. Oficyna wydawnicza. Varšuva, 1990).
Tad neatsitiktinai būtent Z. Balcevičius paskui daug metų, iškeltas ir remiamas Lenkų rinkimų akcijos, užsiėmė žemės „grąžinimu – negrąžinimu“ Vilniaus apskrityje, o Č. Okinčicas triūsė siekdamas išrūpinti ordinus V. Tomaševskiui ir įtraukti jį į aukščiausio lygmens valstybinę delegaciją.
Tiesą sakant, jis (Č. Okinčicas) iki šiol visur, kur tik gali, praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės paskelbimo, ir toliau skleidžia bjauriausią šmeižtą apie tuos, su kuriais buvo vienoje frakcijoje 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje, taip pažemindamas visus Lietuvos lenkus.
Tai įrodo jo elgesys ir kalbos tarptautinėje konferencijoje, kuri įvyko Varšuvoje 2008 m. rugsėjo 5 d. ir kurioje dalyvavo V. Landsbergis, J. Čepaitis, B. Kuzmickas, A Kubilius, J. Neverovičius, A. Michnikas ir kiti, taip pat vieši jo pasisakymai ir tiesos neatitinkanti informacija, pateikiama publikacijų autoriams. Matyt, į jį panašių rate tai vertinama, ir jam atrodo, kad falsifikuodamas istoriją ir juodindamas kitus pats save išaukština.
Č. Okinčicas daug metų viešai demonstravo, kad kaip tik V. Tomaševskio draugijoje buvo itin laimingas: (…)Česlavas Okinčicas, Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, teigė, kad yra nepaprastai laimingas, nes LLRA pasiekė maksimumą to, ką galėjo. – Tai integruojanti partija, tai pilietinė partija, o jos rinkėjai yra patys aktyviausi rinkėjai šalyje, – vardijo Nepriklausomybės Akto signataras.
Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA ir asmeniškai jos vadovo pasiekimas ir nuopelnas („Tygodnik Wileńszczyzny“).
Pagaliau radijo stoties „Znad Wilii“, kurios savininkas jis yra, laidos turinys buvo nepaneigiamas to laimingumo įrodymas.
Tačiau triukšmingas Č. Okinčico „nešiojimasis“ su „lenkiškumu“ ir teiginys, kad Lenkija yra jo motina tėvynė, vadinasi, iš ten yra kilusi jo giminė, – regis, taip pat sumanytas pigios savireklamos tikslais. Nes Okinčicai visada buvo baltarusiai, o jų motina tėvynė yra Baltarusija.
Apie vieną iš Okinčicų, taip pat leidusį į „GW“ pagal tiražą panašų leidinį, rašė Juozapas Mackevičius romane „Nereikia garsiai kalbėti“: (…) 1942 m. Minske likvidavo kunigus Malecą, Glakovskį, Rybaltovskį. Dėl to visame Minske liko vienintelis katalikų kunigas Ignatavičius, lietuvių policinių padalinių Baltarusijoje ganytojas. Maža to, 1942 m. kovą popiežius paskiria Rytų apeigų kunigą Niemancevičių iš Albertino, tituluotą popiežiaus egzarchu, vykdyti šias pareigas Baltarusijoje. Rugpjūčio mėnesį SD areštuoja egzarchą Niemancevičių, atveža į Minską ir sušaudo. Iš pradžių mums sunku buvo susigaudyti. Bet paskui paaiškėjo, kad viršiausiu SD agentu buvo Fabianas Okinčicas. Žinot, vienas iš „Hromados“, lenkų likviduotos 1927 m., vadovų. Iš GPU agento persimainė į Gestapo. Ir įkūrė baltarusių hitlerininkų partiją. Leido net laikraštį „Nowy Szljach“, 500 egzempliorių… Nesvarbu. Tai jos per savo patikėtinius išuostė bei pranešė SD, kad yra tokia slapta baltarusių partija, „vakarietiškų“ tendencijų, sukurta katalikų dvasininkijos ir tartum palaikanti ryšius su Vatikanu. Tuo metu kunigas Godlevskis, protestuodamas prieš kunigų žudymą, atsisako vyriausiojo mokyklų inspektoriaus pareigų. O čia prasidėjo baisūs laikai (…).
Šiuo metu atitinkamoje diskusijų klubo pusėje dabar yra ir jau minėtas Aleksandras Radčenko, buvęs „GW“ redaktorius, ir jo brolis Antonas, buvęs „Delfi“ redaktorius, kurių seneliai iš Pskovo per Baltarusiją atvežė mums saulę pirmaisiais sovietiniais ešelonais 1940 m., apie tai rašė Juozapas Mackevičius romanuose „Kelias į niekur“ ir „Nereikia garsiai kalbėti“.
Pagaliau Antonas Radčenko visai kaip Č. Okinčicas, matyt, dar neseniai buvo nepaprastai laimingas, nes savo veiklą „Delfi“ pradėjo propaguodamas „tomaševskininkus“, neišskirdamas ir „Jedinstvos“ įkūrėjo.
Tačiau 2012 m. birželio 10 d., įdėjęs straipsnį „Ar su lietuviais esame tos pačios civilizacijos nariai“, kuriame abejojo, kad mes, Lietuvos piliečiai, atsitiktinai nepriklausome kitai, žemesnei, civilizacijai negu jis ir į jį panašūs, – aiškiai užsiplėšė per daug ir toliau plėtoti šovinistinio mąstymo elementų „Delfi“ puslapiuose jam nebuvo leista. Visų laimei.
Tokia yra viena dabartinių vadinamojo Lenkų diskusijų klubo dalyvių pusė, iškėlusi „tomaševskininkus“ iki padebesių ir neigiamai vertinusi tuos, kurių nuomonė buvo kitokia.
Kitai diskusijų dalyvių pusei atstovauja V. Tomaševskis, apsuptas panašių į jį, su savo gimine ir tankiai teritorijoje išdėstyta sovietine–kolūkine nomenklatūra, o jam dar visai neseniai oficialiai patarinėjo kadrinis KGB karininkas, turintis majoro laipsnį.
Deja, rašyti apie jį išsamiau nekyla ranka – dėl gilaus pasišlykštėjimo. Tai individas, kuris, mūsų nuomone, neturi žmogiškosios sąžinės, garbės ir atsakomybės, nuolat piktnaudžiaujantis Lietuvos lenkų vardu, tai jau anksčiau pažymėjome savo publikacijose.
Net pasilenkus padėti sergančiam jo vaikui galima laukti smūgio į nugarą. Leistis su juo į diskusijas – vadinasi, nusileisti iki jo demagogijos lygio. Daug dalykų rodo, kad jei kandidatus į politikus, panašiai kaip vairuotojus ar kitus techninius darbuotojus, turėtų patikrinti psichologai, tada, galimas daiktas, jis atstovautų tiktai save. Bet kokiu atveju – ne Lietuvos Tautai Europos Sąjungoje.
Tokios yra abi vadinamojo Lenkų diskusijų klubo pusės, kurios per paskutinius 15 metų dominavo Lietuvos lenkų aplinkoje, neleisdamos jai vystytis, naikindamos ankstesnių kartų laimėjimus ir atmintį, o turėdamos informacinį monopolį jos giliai iškreipė Lietuvos lenkų sąmonę, jų orumo jausmą ir pilietinę atsakomybę už savo Tėvynės – Lietuvos – likimą.
Todėl esame įsitikinę, kad jie turi būti traukiami atsakomybėn už piktnaudžiavimą ir persekiojimo organizavimą, už žemės reformos iškraipymą, už įtampos skatinimą tautiniu pagrindu ir už tai, kad į šią amoralią veiklą įtraukė net vaikus. Ir ne tiktai moralinėn.
Kad būtų galima sudėti taškus ant „i“ reikia visai nedaug – bent jau atlikti reviziją žemės grąžinimo ir perkėlimo klausimais Vilniaus rajone, taip pat atnaujinti tyrimą ir įvardyti „nežinomus kaltininkus“, kurie 2000 m. kovo mėn. organizavo banditišką išpuolį prieš Lenkų sąjungos buveinę ir laikraščio „Nasza Gazeta“ redakciją.
O kadangi abi vadinamojo Lenkų diskusijų klubo pusės tam stipriai priešinsis, atomazgos dar greitai nebus, tad Lietuvos lenkų aplinka bus pasmerkta patirti tolesnes intrigas, manipuliacijas, išpuolius ir provokacijas, darančias žalą visai šaliai ir jai pačiai, bei jausti stiprėjantį informacinį dvoką.
Nes pirmiau paminėtiems diskusijų dalyviams labai rūpi, kad Lietuvos lenkai negalėtų išsivaduoti iš izoliacijos, veikti savarankiškai, be jų, ir visos šalies mastu dalyvauti pilietinės teisinės valstybės kūrime.
O turint piktų kėslų visada atsiras priežasčių kilti konfliktams ir kauptis nesusipratimams.
Ir gal tai jau bus paskutinė tragikomedijos scena, kurioje galutinai įsitvirtins nuomonė apie Lietuvos lenkus kaip apie destrukcinę aplinką, nesugebančią kritiškai įvertinti savęs ir imtis permainų.
Šia proga reikėtų pažymėti, kad „diskusijos“ dalyviai – tai daugiausia milijonieriai ir multimilijonieriai, kuriais tapo dirbdami įstaigose, todėl tikrosios regiono gyventojų problemos – nedarbas, neišplėtota infrastruktūra, išsikerojusi ir nesugebanti veikti vietos biurokratija, laisvių – žodžio, rinkimų, jungtis į sąjungas ir prieigos prie informacijos apribojimas – iš tiesų jiems visiškai nerūpi.
***
Tragikomedijoje glūdi tai, kad be tragiškų įvykių čia esama ir komiškų elementų. Pirmiau aprašytoje situacijoje – tai veikiau juoko pro ašaras pakaitalai, daugiausia išryškinantys dviveidiškumą ir begalinę veidmainystę.
Kaip pažymi vienas iš autorių – „diskusiją apie toleranciją“ apibendrino kažkokia D. Korkus, t. y. ta pati, kuri vienu metu su Marija Rekst ir grupe asocialių asmenų, stovėjusių su šlykščiais plakatais priešais tada geriausios mokyklos lenkų dėstomąja kalba – „Sirokomlės“ – duris „išėsdino“ direktorių Janą Dovgialo.
Ir tik už tai, kad nenorėjo būti kartu su „tomaševskininkais“. Šiandien ši mokykla turi rimtų problemų, tačiau kaltų ieško kitur – tarp lietuvių.
Galiausiai pažymėjome ir viešą „diskusijų klubo dalyvio“ pasisakymą – direktoriaus, vadovaujančio mokyklai, kurios pavadinime yra šv. Jono Pauliaus II vardas, visada esančio reikiamoje vietoje ir užimančio tinkamą poziciją, pareiškusio, kad jo mokykla dar deramai neapsirengė mokyti lietuvių kalbos visa apimtimi, mesdamas šešėlį ir sau, ir mokytojų kolektyvui, sukeldamas abejonių dėl mokinių protinių gebėjimų.
Manome, kad per ketvirtį amžiaus jau buvo galima išgyvendinti Lietuvos lenkų diskriminavimą nepakankamo išmokymo būdu, dėl kurio jiems buvo sunku konkuruoti darbo rinkoje, prieiti prie informacijos šaltinių ir kultūros. Įdomu tai, kad prieš porą metų šis aktyvistas teigė visai priešingus dalykus.
Tarp „diskusijų klubo narių“ matome ir Senato pirmininką Bogdaną Borusewiczių, daug metų rėmusį Lenkų rinkimų akciją su Tomaševskiu priekyje, o 2005 m. lapkričio mėn. privačiai atvykusį į Nemenčinę pademonstruoti savo paramos tiesiogiai vietoje ir susitikti su M. Borusevičiumi, ilgamečiu stoties, slopinusias Vakarų radijo stotis, darbuotoju ir Rinkimų akcijos ramsčiu šioje rajono dalyje, kurio dėka Vilniaus rajono gyventojai 1991 m. buvo įtraukti į antivalstybinį referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo.
Apie B. Borusewicziaus apsilankymą ir jo paramą Rinkimų akcijai tuo metu, kai jai atsirado konkurencija, „Kurier Wilenski“ išspausdino išsamų straipsnį su paantrašte – „Mečislavo ir Bogdano susigiminiavimo faktą konstatavo KGB majoras“. Nei pridėti, nei atimti.
Vėliau visas pasaulis regėjo B. Borusewiczių su aureole, priimantį Rinkimų akcijos įsteigtą ordiną už nuopelnus šiai organizuotai grupei, kukliai teigiantį, kad tokio aukšto apdovanojimo pakanka ir visam parlamentui bei tautai.
O šiandien (…) Senato pirmininkas Bogdanas Borusewiczius sukėlė Lietuvoje dalies lenkų mažumos įsiūtį, nes kaip pirmasis politikas iš Varšuvos jis išdrįso pademonstruoti, kad Lenkija be pagrindo nekritiškai pritaria viskam, ką daro lenkų veikėjai Lietuvoje (…).
Iš tiesų drąsuolis, tik pagal kokią teisę jis turi vertinti Lietuvos piliečius, „tomaševskininkus“? O svarbiausia – ar politikui nederėjo nors puse žodžio užsiminti apie tai, kodėl tiek metų besąlygiškai ir nekritiškai rėmė tuos pačios veikėjus. Taip pat įdomu, ar B. Borusewiczius bus nuoseklus iki galo ir atims iš Tomaševskio bei jo aplinkinių Lenko kortas, nutrauks neteisėtą kitų išdavimą. Deja, mūsų pačių stebėjimai veikiau aiškiai rodo, kad neūžaugos veikėjai turi gerokai apribotą viziją, o regėjimo ir žinių trūkumus užmaskuoja įžūliai ir triukšmingai demonstruodami pasitikėjimą savimi.
Atsišaukė ir visada „teisingoje“ pusėje esantis istorikas A. Pukšto, anksčiau tų, kurie neparėmė „tomaševskininkų“, atžvilgiu viešai rodęs itin didelę panieką, laikydamas juos neraštingais pusgalviais.
Nustebino mus ir PKD dalyvis A. Kubilius, kartu su R. Šimašiumi neseniai karštai sveikinęs Lietuvos lenkus, kurie, vadovaujami minėto A. Radčenkos, dalyvavo provyriausybinėje demonstracijoje su kaimyninės Lenkijos vėliava, laikydamas tokią poziciją nepaprastai patriotine ir pilietine.
Taigi nustebino – jeigu vadinamosios tautinės mažumos ateis į valstybines iškilmes su kitų valstybių vėliavomis, o Kubilius, Šimašius ir į juos panašūs – tradiciškai su žydruoji gėle atlape, tai kas turi naudotis Konstitucijoje nustatytais valstybiniais simboliais, tarp jų ir Vyčio ženklu?
Apie naujus nepatyrusius politikus, o ypač kilusius iš kaimo, juokais sakoma, kad jie „tiesiog nuo žagrės“. Bet kad buvusiems premjerui ir teisingumo ministrui taip labai šiaudai kyšotų iš batų?!
Tačiau smagiausiu vaidinamos tragikomedijos dalyku laikome straipsnį Kas bijo Tomaševskio, parašytą kažkokio B. Rogalskio, kuris teigia, kad (…) Lietuvos politikus apėmė neaiški savivaldybių rinkimų baimė. Jų išgąstis susijęs su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko pavarde (…).
Laimei, nežinome to autoriaus, kuris aiškiai yra nepaprastai bailus ir pagal save sprendžia apie lietuvius, kurie, taip pat kaip ir mes, mato ir vertina Akcijos pirmininką kaip pagrindinį veikėją sename animaciniame filme „Tarakonas („Тараканище“), galintį tam tikrą laiką drumsti vandenį tiktai dėl to, kad yra sudaręs sutartį su tokiais, kaip paminėta pirmiau.
Bet šiandien jo dienos jau suskaičiuotos. Nes kiekvienas spektaklis turi pradžią ir pabaigą.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: teksto autorius Ryšardas Maceikianecas.
Informacijos šaltinis – www.pogon.lt
2015.05.24; 06:15
