Dėl ko lietuviai nedrįsta net svajoti


Print

Kiekviena valstybė, kiekviena tauta, kiekvienas žmogus turi planų, kuriuos stengiasi įgyvendinti. Uždavinių pasitaiko įvairių: strateginių ir taktinių, ilgalaikių ir vienadienių. Kai kurie uždaviniai deklaruojami viešai, kiti – slapti. Vieni tikslai – prasmingi, taurūs, kiti – gėdingi, smerktini. Tačiau vertinant valstybių, tautų, individų siekius niekuomet nederėtų pamiršti, jog tai, kas vienam – gražu, kitam – galbūt bjauru.

Žvelgiant į Lietuvą supančias didžiąsias kaimynes puikiai matyti, jog visos jos turi ne tik siaurų asmeninių, bet ir žymiai platesnio mąsto valstybinių tikslų. Jų planai akivaizdūs: stiprėti, didėti, plėstis. Jų planai – ekspansiniai. Net jei toks dėmuo rūpestingai slepiamas po gražių žodžių skraiste, ekspansija lengvai pastebima.

Žiūrint į Lietuvos politiką net graudu. Jokių rimtesnių ambicijų. Vienintelis mūsų tikslas – išsilaikyti bent jau šių dienų ribose. Vienintelė reali mūsų siekiamybė: kad dar labiau nesusitrauktume. Mes jau net rimčiau svajoti nebedrįstame: girdi, esame pajėgūs ženkliai sustiprinti lietuvybės židinius Seinuose ir Punske ir tuo pačiu sutramdyti Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos triukšmadarius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Šiandieninis lietuvis kelia sau vien minimalius reikalavimus: kad Punsko ir Seinų krašte oficialioji Varšuva nesužlugdytų paskutinės lietuviškos mokyklėlės, o ponas Valdemaras Tomaševskis – bent jau neįdiegtų Vilniaus rajone lenkų kalbos kaip vienintelės valstybinės.   

Į Lietuvą buvo atvykęs Simono Vyzentalio biuro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zurofas ir su savo bendraminčiu Dovidu Katcu mokė mus, kaip, kada ir kokiomis priemonėmis privalome švęsti Vasario 16-ąją. Įsidėmėkime šią aplinkybę: mums jau drįstama nurodinėti, ką galime sau leisti kalbėti didžiųjų lietuviškų švenčių metu. Šie nurodymai žeriami ne kur nors Vašingtone, Maskvoje, Tel Avive, o Lietuvos sostinėje. Taip, kai kurie iš mūsų smerkė tokius “pamokymus”.

Pavyzdžiui, aštriai rašė Donatas Stravinskas rašinyje “Patys provokuoja, patys rėkia” (portalas balsas.lt). Minėtos publikacijos autorius pagrįstai klausė: “Ar tai, kad savo nuomonę šūkiu “Lietuva lietuviams” per eitynes reiškiantys lietuviai vadinami fašistais, neverta teisėsaugos dėmesio? Ar tai nėra viešas įžeidimas?”

Ir vis tik lietuviškoji reakcija buvo itin apatiška. Lietuviui greičiausiai net mintis nešauna į galvą surengti adekvatų iššūkį. Mes net nesvarstome galimybės nuvykti į Izraelio sostinę ir ten surengti viešą spaudos konferenciją, smerkiančią Tel Avivo politikus, neišduodančius mums žydų, “prisidėjusių prie tūkstančių lietuvių ištrėmimo ar partizanų žudymo”. Mums jau užtenka, kad S.Vyzentalio biuro vadovas išvyko iš Lietuvos, ir triukšmas dėl žydšaudžių bent kuriam laikui nutilo. O kad tokie išpuoliai ir vėl kartosis, nes mes nerandame veiksmingų priešnuodžių, – tarsi nesvarbu.

Beveik pagrindine šių dienų Lietuvos aktualija tapo Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho partijų sklandaus susijungimo perspektyvos. Televizijos, laikraščiai, internetinė erdvė mirgėte mirga pranešimais apie “Tvarkos ir teisingumo” bei Darbo partijos jungtuves. Vieni čia įžvelgia racionalų sprendimą, nes Lietuvoje ir taip per daug smulkių, jokios įtakos neturinčių partijėlių. Kiti mato gudrų ėjimą siekiant išvengti atsakomybės garsiojoje juodosios buhalterijos byloje.

Esama ir dar vienos nuomonės. Apžvalgininkas Artūras Račas portale 15min.lt įtikinamai abejoja tais, kurie įsitikinę, esą naujasis politinis darinys “taps stipriausia politine jėga, galėsiančia pretenduoti į premjero postą”. A.Račas ironiškai pastebi, kad “politikoje dukart du visiškai nereiškia keturių”. Kiek jau būta panašaus pobūdžio jungtuvių? Konservatoriai jungėsi su politiniais kaliniais, tremtiniais, krikščionimis demokratais. Bet ženkliau nesustiprėjo. Liberalų ir centro sąjunga bandė susidraugauti su Tautos prisikėlimo partija. Bet vietoj sustiprėjimo patyrė akivaizdų susilpnėjimą. Tautininkai mėgino bičiuliautis su Socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės partija. O vietoj triskart turėjusios padidėti politinės įtakos nepateko net į Seimą

Žodžiu, kai jėgas bando suvienyti dvi ar trys silpnutės grupelės, sulaukiame lygiai tokio pat rezultato kaip iki vienijimosi: neįtakingi netampa įtakingesniais. Tiesa, R.Pakso ir V.Uspakicho nepavadinsi tais žmonėmis, kurie neturi politinio svorio. Tačiau kodėl mes, analizuodami šias jungtuves, labai retai keliame klausimą: kokią naudą po tokių jungtuvių patirs mūsų valstybė? Gal čia esama vien žalos? Juk beprotiškai ilgai tiriamą juodosios buhalterijos bylą po politinių vestuvių bus dar sunkiau išnarplioti. Nejaugi taip niekad ir nesužinosime tikrosios tiesos apie Darbo partijos finansinius reikalus?

Lietuvoje vis labiau triukšmaujama dėl skalūninių dujų verslo galimų neigiamybių ir privalumų. Akivaizdu, jog šiuo itin svarbiu klausimu Lietuvos valstybė neturi aiškios nuomonės. Lietuva plėšoma į keletą priešiškų stovyklų. Dirbtinai, sąmoningai plėšoma. O Lietuvos slaptosios ir specialiosios tarnybos neranda priemonių, padedančių atsijoti gyvybiškai svarbius lietuviškus interesus nuo svetimųjų egoistinių tikslų.

Žemaičiai skambina pavojaus varpais, esą skalūnų dujas siurbti trokštančios amerikiečių firmos jų regioną pavers statybų aikštele, teršiančia viską, ką tik įmanoma užteršti – gruntą, vandenis, orą. Žemaičiai piktinasi, esą Vilniui nusispjauti, jog Žemaitija ilgainiui gali tapti negyvenama dykra. Žemaičiai kaltina Vilnių abejingumu, egoizmu.

Be abejo, toli į priekį žvelgiančiai valstybei turėtų rūpėti visi regionai. Net ir labiausiai nuo sostinės nutolę. Mes neturime teisės vieni kitų nepalaikyti. Žemaičiams privalu domėtis dzūkų bėdomis, suvalkiečiams – aukštaičių rūpesčiais. Tačiau jei pripažįstame, jog solidarumo dėsnis verkiant reikalingas, ypač negausioms, tirpstančioms, nykstančioms tautoms, kodėl žemaičiams tada nerūpi Vilniaus krašto lenkinimo reikalai?

Į Vilnių žemaičiai važiuoja rengti protesto mitingų dėl planų eksplotuoti skalūnų dujas jų žemėje. Bet kai vilniečiai rengė konferencijas, mitingus bei protesto akcijas, pasakojančias apie Vilniaus ir Šalčininkų žemėse skriaudžiamą lietuvybę, žemaičiai paremti vilniečių į sostinę kažkodėl neatskubėjo. Kas tai – žemaitiškas uždarumas? Žemaičiams nė motais, jog aplink sostinę lietuvių kalba akivaizdžiai traukiasi, užleisdama ervę lenkų kalbai? Žemaičiams užtenka to, kad Skuode, Telšiuose, Plungėje ar Rietave vis dar galima susikalbėti lietuviškai? Nejaugi žemaičiams tik tiek tereikia?

Bet padėkime į šalį svarstymus, kas kada ko neparėmė, ir į ekonomines dilemas pažvelkime ekonomisto akimis. Štai energetikas Andrius Šimas pabrėžia, esą pasaulyje, sparčiai vystantis skalūninių dujų gavybai, “greitu laiku neabejotinai bus sukurti itin saugūs gavybos būdai”. Vadinasi, žemaičių baimės dėl užterštos gamtos galbūt taps beprasmėmis, iš piršto laužtomis.

Tačiau energetiniuose reikaluose nusimanantis specialistas vis tik tvirtinaesąskategoriškai nusiteikęs PRIEŠ skalūninių dujų gavybą Lietuvoje. Skeptiku jis tapo ne todėl, kad šis verslas atrodo neabejotinai ekonomiškai menkai naudingas. Tautininkų sąjungai priklausantis energetikas A.Šimas kategoriškai neneigia galimos naudos siekiant lietuviškos energetinės nepriklausomybės nuo “Gazprom”.

Jis tiesiog abejoja Lietuvos valstybės pajėgomis įgyvendint bent vieną didesnį, tegul ir labai pelningą, projektą. Jis pastebi, jog Lietuvos valstybė per pastaruosius dvidešimt metų nepajėgė įsukti nė vieno didelio atsakingo projekto. Jam neramu, nes nė viena mūsų vyriausybė be milžiniškų nuostolių, korupcijos skandalų ir elementaraus aplaidumo nuo 1990-ųjų nepastatė nieko, kuo galėtume didžiuotis. Ir išvardina tuos lietuviškus darbus, kurie neleidžia mums džiūgauti: „Mažeikių nafta“, „Mažeikių elektrinė“, nacionalinis stadionas, Valdovų rūmai, „LEO LT“ , Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymas, Visagino AE statybos, Lietuvos elektrinės 9-asis blokas.

Iš tiesų, jei mums nepavyko šie uždaviniai, kodėl turėtų pasisekti skalūninių dujų verslas? Vasario 16-osios proga iš Signatarų namų balkono Aukščiausiosios Tarybos – Atkūriamojo Seimo vadovas europarlamentaras Vytautas Landsbergis įdomiai kalbėjo apie lietuvius, nebeturinčius didelių ambicijų. Tąsyk prisimintas lietuvių ryžtas vaduojant iš svetimųjų priklausomybės Klaipėdos kraštą. Jei anuomet mes būtume darę tik tiek, kiek mums leido prancūzų, britų, lenkų ar vokiečių valdžios, Klaipdės krašto nebūtume atsiėmę.

Lietuviai anuomet sugebėjo primesti savo nuomonę daug sykių stipresnėms ir įtakingesnėms aplinkinėms valstybėms. Dabar tokios dvasios mumyse bevei nebelikę. Šiandien mes nebepajėgiame Lukiškių aištėje pastatyti net pagrindinio paminklo Laisvei ar paminklo dr. Jonui Basanavičiui kur nors gerai matomoje vietoje netoli Signatarų namų. 

Tuo tarpu, kol mes tūpčiojame vietoje, kitos valstybės ir tautos žingsnis po žingsnio įgyvendina savo planus. Rusų humoristas Michailas Zadornovas žvelgia valstybiškai: metų metais savo autoriniuose koncertuose šaiposi iš lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių nacionalinių siekių. O Lietuvos anekdotų ir juokų karaliams terūpi pramogos – žmonų neištikimybės, uošvių piktumai ar girtų vyrų išdaigos.

Užsieniuose ne vieną dešimtmetį plušėjusi rusų šnipė nelegalė Ana Čapman sugrįžusi atgal į Rusiją per įtakingą Ren Baltija televiziją kuria autorines laidas “Pasaulio paslaptys su Ana Čapman”, kuriose, be kita ko, pasakoja, kokia “gera, demokratiška ir padori buvo Sovietų Sąjunga”.

Šių metų vasario 16-ąją parodytoje autorinėje A.Čapman laidoje net drįsta tvirtinta, esą “SSRS ekonomika buvo kur kas tvirtesnė ir stabilesnė už JAV ekonominius pajėgumus”. Tik pamanyk, Sovietų imperija subyrėjo neva dėl to, jog Amerikai ir Vakarų Europai pavyko surengti daug slaptų kenkėjiškų operacijų, įskaitant ir karines, ir žvalgybines, ir diversines. Be to, klastingai griauti neva perspektyvią sovietų valstybę Vakarų imperialistams padėjo begėdžiai ukrainiečių bei Baltijos valstybių nacionalistai. Apie sovietų agresyvias provokacijas prieš Ameriką ir Vakarų Europą dailioji A.Čapman nė neužsiminė. Nė žodeliu neužsiminta ir apie tai, kad lietuviai, latviai ir estai į SSRS įstojo toli gražu ne savo noru.

Vasario 22-ąją Lietuvos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupė surengė apskritojo stalo diskusiją „Istorijos ir informacijos apie Čečėniją sklaida Europoje ir Čečėnijoje“. Vienas iš tos diskusijos niunasų: dabartinis Groznas tapo labai moderniu miestu. Čia pristatyta daug erdvių, patogių butų. Bet jie, kaip pastebi diskusijoje dalyvavęs Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime, skirti ne po visą pasaulį išblaškyties čečėnams. Jie skirti naujiesiems rusų kolonistams, kurie ilgainiui turėtų atskiesti okupantų nekenčiančią čečėnų tautą.

Dabartinės Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas į svečius pasikvietė net Rusijos pilietybę gavusį garsų prancūzų aktorių Žerarą Depardje. Kad demagogiškai parodytų, kiek neva daug demokratijos ir laisvės šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje, nesiekiančioje atsiskyrimo nuo Rusijos Federacijos. 

Žodžiu, didžiausiems mūsų kaimynams – vis negana ir negana. Visi tik ir ieško galimybių, kaip sustiprinti savo įtaką. O mums, regis, užtenka ir to, ką šiuo metu turime. Mes pasiruošę net dar labiau susitraukti bei susigūžti. Kad tik taptų laimingi V.Tomaševskio ir E.Zurofo šalininkai. 

Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

2013.03.04


Prisijunkite prie diskusijos