Berznyko kapinėse, kur ilsisi amžinu miegu užmigę Lietuvos savanoriai, netikėtai, iš pasalų, buvo smogtas Lietuvai ir lietuviams dar vienas įžūlus antausis.
Rugsėjo 25 dieną lenkai, minėdami Nemuno mūšio 91-ąsias metines, šiose kapinėse pastatė ir pašventino kryžių ir obeliską, skirtą atseit toje vietoje palaidotiems Lietuvos kariams, kurie, anot akmens statytojų, buvo Raudonosios armijos sąjungininkai. Obeliske rašoma: „Įamžiname amžinojo poilsio vietą Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkiją. Klebonas“ (Upamiętniamy miejsce spoczynku/Żołnierzy litewskich, którzy wkroczyli/u boku Armii Czerwonej w 1920 roku/na terytorium Rzeczpospolitej Polskiej./Proboszcz).
Primename, kad Berznyko kapinėse palaidoti Lietuvos kariai žuvo karinio konflikto su Lenkija metu mūšyje, kuris įvyko 1920 m. rugsėjo 22-23 d. kiek į pietus nuo miestelio. Mūšyje, kuris turėjo lemti Pietų Sūduvos valstybinę priklausomybę, dalyvavo K. Škirpos vadovaujamas Lietuvos kariuomenės 5-asis pėstininkų pulkas. Jis atkakliai gynėsi, bet buvo priverstas trauktis. Dalis žuvusių mūšio lauke Lietuvos karių palaidota Berznyko kapinėse.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę susirūpinta savanorių kapų atnaujinimu Berznyko kapinėse. Kol vyko pasikeitimas informacija, šalia jų, „už nugaros“, išdygo monumentalus paminklas, skirtas 1920 metų Nemuno mūšiui atminti. Tikėtina, kad šio paminklo dydis, išraiška ir vieta turėjo sudaryti rimtą kliūtį Lietuvos architektų sumanymams.
Netrukus šalimais Lietuvių savanorių kapų išaugo aukštas geležinis kryžius Panerių aukoms atminti. Ką bendro turi Nemuno mūšis, Paneriai ir Berznyko kapinės su juose palaidotais žmonėmis? – svarstė tąsyk ne tik Seinijos lietuviai.
2005 m., kai Berznyko kapinėse buvo atnaujinami Lietuvos savanorių kapai, per rugsėjo 9 naktį išdygo obeliskas Panerių aukoms atminti. Jo įrašas įžūlus ir žeidžiantis: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941-1944 metais Paneriuose netoli Vilniaus, atminti. (…) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis hitlerininkų saugumo tarnyboje…“
Lietuvos savanorių kapų Berznyko kapinėse paminklinio antkapio autorė, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros profesorė, skulptorė Dalia Matulaitė mano, kad Panerių paminklas ir jo užrašas žeidžia lietuvius. „Ne mano galiai jį nukelti, aš manau, kad ne menininkas, o politikai turi ir privalo išsakyti žodžius, – sako ji. – Man nesuprantamas toks dalykas: Lietuvos savanorių kapai apstatyti paminklais žmonėms, kurie ten nėra palaidoti. Tai buvo daroma, matyt, norint visą laiką mums trukdyti. Laimei, aš nedalyvavau visame mūsų paminklo derinimo procese, tik iš derybininkų žinau, kokie buvo daromi sunkumai, kiek būta problemų.“ („Aušra“, 2006/11)
Vygaudas Ušackas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, 2009 m. duodamas interviu interneto portalui punskas.pl kalbėjo: „Man keistai atrodo Panerių paminklas greta Lietuvos savanorių kapų. Šis monumentas meta šešėlį ant mūsų istorijos. Kiek žinau, iš Seinų nebuvo išsiųsti lenkai į Panerius ir jie ten nebuvo kankinami ir žudomi. Panerių paminklas turėtų būti pačios lenkų bendruomenės sąmoningumo klausimas. Patys lenkai turėtų susivokti ir kritiškai įvertinti jo buvimą toje vietoje.“
Lietuvos ir Lenkijos valdžios laikyseną istorijos paveldo išsaugojimo klausimu iliustruoja Lietuvos savanorių kapų Berznyke tvarkymo ir Varėnos šventoriuje nugriauto obelisko lenkų kariams atstatymo istorija. Prisiminkime, kad Varėnos bažnyčios šventoriuje stovintis obeliskas lenkų kariams, žuvusiems kovose su lietuviais 1919-1920 metais (Vilniaus krašto didvyriams, žuvusiems ginant savo tėvynę), buvo nugriautas dėl blogos būklės, kadangi jis grėsė žmonių saugumui. Obeliskas buvęs tik simboliškas, nes karių palaikai buvo seniai perkelti į kapines. Nugriovus obeliską jau kitą dieną Lenkija įteikė Lietuvai notą. Po kelių dienų į Varšuvą atskubėjęs Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas pažadėjo Lietuvos lėšomis atstatyti obeliską. Nors obeliską nugriovė klebonas, Lenkijos diplomatai šį reikalą tvarkė ne su klebonu, o su Lietuvos valstybės pareigūnais. Tuo tarpu Lenkijoje kitaip žiūrima į padėtį, susidariusią Berznyko kapinėse pastačius šalia Lietuvos savanorių kapų vadinamąjį Panerių kryžių. („Aušra“ 2006/07)
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, kitados paklaustas, kaip vertina provokuojantį antilietuvišką Panerių paminklą Berznyko kapinėse, pasakė: „Man atrodo, kad tai praėjusio gyvenimo reliktai, į kuriuos neturėtumėm kreipti dėmesio. Galima tik apgailestauti, kad kai kurie žmonės dar gyvena praeitimi.“
Į tai, kas vyko ir vyksta Berznyke, nei Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas, nei Valstybinė kultūros paveldo komisija oficialiai nereagavo. Lietuvos diplomatija nedaug pasistūmėjo pirmyn Berznyko reikalu.
Ką atneš pastarieji įvykiai Berznyko kapinėse? Ar eilinį kartą bandysime nutylėti?
2011.10.05
