Kodėl Lietuvos jaunimas bijo politikos


Print

LRT žurnalistas Virginijus Savukynas surengė įdomią televizijos diskusiją, kurioje bandyta aiškintis, kas rūpi šiandieniniam Lietuvos jaunimui.

Į jaunimo lūkesčius ir bėdas žvelgta tarsi iš visų pusių: kodėl tiek mažai jaunų žmonių išrenkama į Seimą, kodėl jaunimas pasyvus parlamentinių rinkimų metu, kodėl dauguma jaunų žmonių mano, jog politinė ir visuomeninė veikla mūsų valstybėje, – nedėkingas užsiėmimas, kodėl daugiau kaip pusė vaikinų ir merginų svajoja apie emigraciją…

Laidos vedėjas pateikė dėmesio vertų klausimų. Bet kad į juos nebuvo konkrečiai atsakoma. Tiksliau tariant, į klausimus laidos dalyviai dažniausiai atsakydavo primityviais lozungais bei mintinai išmoktomis partinėmis klišėmis: reikia gerint, būtina šviesti, verta kviesti, negalima neaiškinti…

“Kaip turėtų būti” – žinome visi

Kaip bebūtų keista, bet autorinėje V.Savukyno laidoje apie jaunimo bėdas neįdomiausiai kalbėjo jauniausia dabartinio Seimo narė Agnė Bilotaitė. Galbūt klystu, tačiau man pasirodė, kad jaunoji konservatorių – krikščionių demokratų atstovė kalbėjo per daug optimistiškai, kad jos optimizmas – mažai kuo pagrįstas. Žodžių, minčių, idėjų laidos metu pažerta užtektinai. Tačiau parlamentarė A.Bilotatė pasakojo tik apie tai, “kaip turėtų būti”. Ir beveik nieko konkretaus neištarė apie tai, “kaip pasiekiami norimi rezultatai”. Ne ką konkrečiau kalbėjo ir laidoje dalyvavę vyresniosios kartos politikai – Vidmantas Žiemelis su Artūru Paulausku.

Prisipažinsiu, jau galvą sopa nuo gausių viešų pareiškimų, kokia tvarka privalo egzistuoti normaliai surėdytoje valstybėje. Tik pamanyk: politika yra garbinga veikla, jaunas žmogus privalo patikėti, kad savo darbu ir pastangomis gali dalyvauti valstybės kūrimo veikloje, jaunimas dažnai nepasitiki savo jėgomis, tačiau jį reikia padrąsinti, paskatinti, politikų tikslas – raginti jaunimą rinktis politiko kelią, įsijungti į visuomeninę veiklą, svarbiausia – neuždaryti kelių, kuriais jaunimas galėtų ateiti į politiką… Visa tai – tiesa. Banali, daug sykių girdėta tiesa. Ponai, kur konkretūs pasiūlymai, kaip sukonstruoti normaliai dirbančią valstybę, kurioje deramą vietą užimtų jaunoji karta?

Bijo viešai reikšti nuomonę

Mano požiūris į šiandieninį jaunimą nėra optimistiškas. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog net politiko kelią pasirinkę vaikinai ir merginos bijo garsiai dėstyti savo mintis. Per pastaruosius kelerius metus surengiau ne vieną apskritą diskusijų stalą, prie kurio pasiginčyti kviečiau jaunuosius konservatorius, socialdemokratus, liberalus, krikščionis demokratus. Kalbėdavomės pačiomis įvairiausiomis temomis, pradedant Lietuvos – Rusijos santykiais, požiūriu į Rusijos – Gruzijos karą ir baigiant vidinėmis Lietuvos aktualijomis. Įskaitant ir diskusijas, kas svarbiau Lietuvai: tautiškumas ar pilietiškumas.

Laikraščio “XXI amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda neleis meluoti: išimčių nedariau nė vienai partijai. Visuomet stengiausi, kad diskusijose būtinai dalyvautų konkuruojančių politinių jėgų atstovai. “XXI amžiaus” redaktorius E.Šiugžda buvo aktyvus šių žurnalistinių debatų dalyvis. Esant reikalui, paliudys, jog tribūna būdavo suteikiama visoms politinėms pakraipoms.

Deja, dabar tokių pokalbių jau nerengiu. Atvirai kalbant, diskusijų, kai ginčijasi ne vienas ir ne du pašnekovai, – neatsisakiau. Šis žurnalistinis žanras – įdomus, prasmingas, perspektyvus. Tačiau nūnai polemizuojame be Seimo narės A.Bilotaitės išgirtos jaunosios kartos. Tiesiog nusprendėme nebekviesti jaunimo. Skamba šokiruojančiai? Senamadiškai? Tuoj paaiškinsiu, kodėl buvome priversti taip pasielgti.

Nekalbūs jaunieji politikai

Ogi nekviečiame ne dėl to, kad būsimieji politikai porintų per daug aštriai ar per daug entuziastingai. Čia – kitas variantas. Nekviečiame tik dėl to, kad jaunieji politikai nepasakydavo nieko naujo, įdomaus ir originalaus. Neminėsiu konkrečių pavardžių. Tačiau svečių kalbos dažniausiai būdavo kaip du vandens lašai panašios į jų partijų lyderių programines nuostatas. Jei jaunasis politikas – konservatorius, žinok, jo požiūris mažai kuo skirsis nuo prof. Vytauto Landsbergio viešai išguldytos pozicijos. Jei jaunasis politikas –  socialdemokratas, jo kalba beveik niekuo nesiskirs nuo viešai išdėstytų Gedimino Kirkilo ar Vytenio Andriukaičio samprotavimų. Skirdavosi nebet tuo, kad vyresniosios kartos atstovai savo nuomonę išguldydavo drąsiau, įtikinamiau, raiškiau, o jauniesiems trūkdavo net šių ypatybių. Žinoma, užsikirtimus ir neraiškumus čia pat galima dovanoti, jei tik būsimieji jaunieji politikai nerodytų begalinio noro “pasakyti kuo mažiau ir atsargiau”.

Tokia jaunimo laikysena, prisipažinsiu, mane nustebino. Sumanęs jaunimui suteikti tribūną pasiginčyti gyvybiškai svarbiais klausimais maniau, jog norinčiųjų atvirai ir aštriai diskutuoti bus į valias. Skaudžiai apsirikau. Diskusijų metu buvo galima jausti, kaip jaunieji politikai stengiasi nenukrypti nuo “generalinės partijos linijos”. Net ir provokuojami atviram pokalbiui jie sumaniai išsisukdavo nuo nepatogių klausimų, išradingai gindamiesi mintinai išmoktomis klišėmis ir lozungais. Todėl ilgainiui nusprendžiau, jog beprasmiška kviestis pokalbiui tuos, kurie nenori kalbėti.

Jaunieji žurnalistai – taip pat nelinkę atvirauti

Galėčiau pateikti ir daugiau ne itin džiaugsmingai nuteikiančių pavyzdžių. Beveik kiekvienais metais sulaukiu pirmakursių ir antrakursių žurnalistų pasiūlymų atsakyti į keletą jų klausimų. Berods, pirmųjų kursų žurnalistams būtina parengti specifinį kursinį darbą – pokalbį su vyresniosios kartos žurnalistais. Taigi kiekvienais metais atsiranda jaunųjų žurnalistų, kurie sumano išklausyti šių eilučių autoriaus pozicijos. Nežinau, kodėl jie pasirinkdavo būtent mane. Galiu tik spėti. Matyt, juos domindavo maniškiai straipsniai slaptųjų tarnybų temomis.

Beje, niekuomet neatsisakiau duoti interviu. Ir niekuomet nesigailėjau davęs interviu. Tačiau man visuomet knietėjo ir pačiam paklausinėti, kuo gyvena dabartiniai Vilniaus Žurnalistikos instituto auklėtiniai. Norėdavosi šiandieną palyginti su tais laikais, kai pats buvau pirmakursis.

Negaliu sakyti, kad būsimieji žurnalistai pateikdavo neįdomius, beprasmius, banalius klausimus. Negaliu tvirtinti, kad jie atvykdavo imti interviu nepasiruošę. Todėl polemizuoti su jais būdavo įdomu. Kartais interviu užtrukdavo ištisą pusdienį. Tačiau man rūpėdavo grįžtamasis ryšys – o ką jie maną apie vieną ar kitą reiškinį. Grįžtamojo ryšio kaip tik ir pasigesdavau. Draugystė būdavo vienpusė. Kiekvieną sykį pirmakursius prašydavau atsakyti ir į mano klausimus. Mielai su jaunaisiais žurnalistais būčiau pasiginčijęs, pavyzdžiui, apie dabartinę Lietuvos žurnalistikos padėtį. Teisinėmis temomis rašyti ketinančius pirmakursius kviečiau pasidomėti, kaip konkrečiai teismuose nagrinėjamos rezonansinės buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino ar terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylos.

Deja, per pastaruosius penkerius metus taip ir nepavyko viešai prakalbinti nė vieno pirmakursio ar antrakursio žurnalisto. Nė vienas nepanoro duoti viešo interviu. Pažadėdavo paskambinti, bet nepaskambindavo. Taigi mano pokalbiai su jaunąja žurnalistų karta taip ir liko privačiomis diskusijomis, surengtomis Vilniaus senamiesčio kavinėje “prie kavos puodelio”.

Vyresniosios kartos privalumai

Gyvenime teko patirti ir kiek kitokio pobūdžio kuriozų, beje, nesusijusių su vyresniąjai kartai būdinga gyvenimiška patirtimi. Dirbdamas Danijoje naktiniu paštininku mačiau, kaip šio pelningo darbo griebiasi jaunuoliai, plūstantys iš Lietuvos. Juos viliojo, mūsų akimis žvelgiant, dideli atlyginimai. Vis tik darbas – naktinis, o Vakaruose už naktinį triūsą ir atseikėjama solidžiai – kaip už naktinį. Daugelis jaunųjų buvo dvidešimtmečiai – trisdešimtmečiai. Jie draugiškai šaipydavosi iš mūsų, vyresniųjų. Esą mes ilgai neišsilaikysime.

Naktinio paštininko darbas iš pirmo žvilgsnio – nesudėtingas. Vidurnaktį sėdi ant dviračio ir iki 8-os valandos ryto nurodytais adresais išvežioji šimtus laikraščių. Mini dviračio pedalus, eini į sodybos kiemą, lipi daugiaaukščio namo laiptas. Ir viskas. Bėda ta, kad laikraščių – labai daug. Norint laiku juos pristatyti skaitytojams, nėra kada žioplinėti. Tad fizinės jėgos ir ištvermės vis tik prireikdavo. Kontraktas su danų darbdaviais būdavo pasirašomas pusei metų arba vieneriems metams. Jaunuoliai visuomet siekdavo pasirašyti kontraktą dvylikai mėnesių. Suprask, jie tikrai ištversią. O dabar atspėkite, kurie ilgiausiai išsilaikė, po Kopenhagos priemesčius vežiodami laikraščius? Ne jaunuoliai. Beveik visi jaunesnės kartos vaikinai palūždavo jau po kelių savaičių. Nereikėdavo ir mėnesio. Neišlaikydavo įtampos – vis tik reikėdavo dirbti svetimame, nakties tamsos apgaubtame mieste. Bet kokiu oru: ir lietui pliaupiant, ir sniegui krentant. Laikraščių reikėdavo išvežioti tikrai daug. Dirbti reikėdavo šešias naktis per savaitę. Žodžiu, per savaitę teturėdavo tik vieną laisvą parą. O tie, iš kurių jie šaipėsi, tai yra vyresniosios kartos atstovai, nesuklupo ištisus metus. Vyresnieji pasirodė esantys ne tik pareigingesni, drausmingesni, bet ir ištvermingesni.

Tad žurnalistas V.Savukynas buvo sumanęs prasmingą ir svarbią diskusiją. Tik laidos dalyviai nebuvo linkę atvirauti. Štai Seimo narys V.Žiemelis tvirtino, jog didžiuojasi šiandieniniu jaunimu, kuris yra ir išprusęs, ir užsispyręs, ir talentingas. Tačiau į vedančiojo klausimą, kodėl tada tiek mažai jaunų žmonių matome Lietuvos parlamentare, konkrečiai nieko neatsakė. O skaičiai – štai kokie. Paskutiniuosiuose Lietuvos parlamentuose rasime vidutiniškai tik 10 – 15 asmenų, kuriems dar nėra 35-erių metų. Visi kiti – vyresniojo amžiaus. Pats jauniausias, žvelgiant amžiaus prasme, lietuviškas parlamentas dirbo 1992 – 1996-aisiais. Tada turėjome net du jaunus ministrus – Darių Kuolį ir Juozą Oleką. Dabartiniuose parlamentuose absoliuti dauguma – vyresnės kartos.

Daug ir atvirai kalbėsi – darbą prarasi

Laidos vedėjas pateikė savąją versiją, kodėl tiek mažai jaunų žmonių pagrindinėse Lietuvos valdžios struktūrose. Žurnalisto V.Savukyno manymu, gal vyresnės kartos atstovai tiesiog nenori užleisti savų pozicijų jaunimui. Suprask, savo kėdžių įsikibę laikosi ir dantimis, ir nagais. Tiesiog nenori prarasti įtakingų, pelningų postų. Tuo tarpu jauniausioji Seimo narė A.Bilotaitė tvirtino, jog jaunimui bent jau konservatoriai yra sudarę kuo puikiausias sąlygas tobulėti ir augti.

Laidos vedėjas pastebėjo, jog nerimą kelia ir kai kurie kiti statistiniai duomenys. Pavyzdžiui, vadinamasis pilietinės galios indeksas. Pasirodo, net 72 proc. Lietuvos gyventojų mano, esą mūsų šalis nesudariusi sąlygų piliečiams aktyviai veikti politiškai ir visuomeniškai. Didžioji dalis apklaustųjų mano, jog dažniausiai nukenčia politiškai ir visuomeniškai aktyvūs. Jie gali prarasti darbą arba turėti kitokių panašaus pobūdžio nemalonumų. Todėl linkę verčiau prikąsti liežuvius.

Nenorinčiųjų tapti politiškai ir visuomeniškai aktyviais per pastaruosius metus tik daugėja. Sakykim, 2007-aisias jų suskaičiuota iki 62-jų proc. Vadinasi, per paskutiniuosius kelerius metus bijančių veltis į viešas akcijas padaugėjo net 10-čia proc. O jauniausia Seimo narė A.Bilotaitė dėstė savo mintis taip, tarsi nematytų didelių bėdų. Tarsi asmeninė jos sėkmė būtų iškalbingas pavyzdys, bylojantis apie “jaunimui plačiai pravertas duris”.

Laidoje iškelta akivaizdi abejingumo problema. Vieša paslaptis, kad jauni žmonės labai nenoriai dalyvauja rinkimuose, dažnioausiai iš viso neina balsuoti. Į Seimą pretenduojantys politikai tai žino, todėl mažai kreipia dėmesį į jaunuosius šalies piliečius. Susidaro užburtas ratas: politikai nesirūpina jaunimo reikalais, nes šie pasyvūs rinkimų metu, o jaunimas nesidomi politika, nes jaučia politikų abejingumą. Tad kas pirmasis ir kaip privalo žengti lemiamą žingsnį suartėjimo vardan – jaunimas ar politikai? Išsamesnio A.Bilotaitės komentaro neišgirdau. Susidariau įspūdį, kad jaunoji politikė tiesiog nežino, kaip perkirsti šį Gordijo mazgą. Prisipažinti, jog nežinai išeities, – nesolidu. Todėl ir žeriama į eterį daug gražių, tačiau beprasmių žodžių.

V.Savukyno laidoje pastebėtas akivaizdus jaunimo noras įsitvirtinti būtent valstybinėje tarnyboje, kur garantuotos rimtos socialinės garantijos ir solidžios pensijos. Jaunimas veltis į didžiąją politiką nenorėtų, nes politiką dažnas iš jų laiko “ne itin švariu, ne itin sąžiningu užsiėmimu”. Bet įsidarbinti ministerijoje ar departamente tarnautoju – labai perspektyvu. Čia juos vilioja užtektinai ramus ir solidžiai apmokamas darbas. Tačiau ši tendencija, pasak žurnalisto V.Savukyno, nėra sveikintina. Ji byloja apie tikruosius šiandieninio jaunimo nusiteikimus. Ieškoma vien ramaus ir sotaus gyvenimo. Negalvojama net apie galimybę kurti savąjį verslą. Jei nepavykstama įsidarbinti valstybinėse struktūrose, dažniausiai imama ieškoti galimybių emigruoti. Apie visuomeninių judėjimų kūrimą ar aktyvią politinę veiklą Lietuvoje nė pagalvoti nenori.

O ką atsakė jauniausioji Seimo narė A.Bilotaitė? Nieko konkretaus. Jos manymu, jaunimas tampa aktyvus “tam tikrais atvejais” ir “tas atvejis” – jau labai netoli.

Nuotraukoje: Seimo narė Agnė Bilotaitė.

2011.10.05


Prisijunkite prie diskusijos