Problema – Konstitucinis Teismas


Print

Konstitucinio Teismo keliamas grėsmes Lietuvos konstitucinei demokratijai, pats to nenorėdamas, viešai atskleidžia ir buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris.

Sugretinkime dvi ištraukas iš jo straipsnio[1]: „konstitucingumo reikalavimas išreiškia ribotos valdžios idėją: virš politinės valios esama kažko, kam šioji privalo paklusti, virš ordinarinės teisės esama aukštesniosios teisės, kurios neatitinkančias nuostatas galima ir reikia šalinti iš teisės sistemos. Konstitucija riboja valdžią – taip pat ir teisę kuriančią valdžią“ ir „Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas“.

Iš pirmosios ištraukos aišku, kad virš politinės valdžios ir teismo yra Konstitucija, o iš antrosios ištraukos – Konstitucija galioja tiek, kiek jai leidžia galioti Konstitucinis Teismas, t. y. virš Konstitucijos yra Konstitucinis teismas.

Taigi, turime dvi prielaidas, iš kurių galima daryti išvadą, t. y. elementarų silogizmą: jei virš politinės valdžios ir teismo yra Konstitucija, o virš Konstitucijos yra Konstitucinis Teismas, tai Konstitucinis Teismas yra virš politinės valdžios ir teismo. Tokiu būdu E. Kūris paskelbė, kad Lietuvoje negalioja valdžių padalijimo principas, nes yra viena aukščiausioji valdžia – Konstitucinis Teismas. Lietuvos KT siekius tapti aukščiausiąja šalies valdžia labai aiškiai rodo buvusio KT pirmininko pranešimas apie Lietuvos KT patirtį, kuria jis pasidalijo su Tadžikistano kolegomis[2]. Toliau pateikiamas trumpas E. Kūrio pranešime pateiktų KT aspiracijų ir pasiekimų komentaras pagrindžiant jį minėto pranešimo citatomis.

Nors LR Konstitucija Konstituciniam Teismui suteikė tik „negatyviojo įstatymų leidėjo” funkcijas (“LR Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis: „Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams”), KT prisiėmė įgaliojimus, kurių Konstitucija jam nesuteikė – paskelbė, kad „Konstitucinis teismas negali būti apribotas vadinamojo negatyvaus įstatymų leidėjo vaidmeniu”, ir prisiėmė oficialios konstitucinės doktrinos formulavimo funkciją. Šis prisiėmimas grindžiamas plačiu Konstitucinio Teismo misijos supratimu – užtikrinti Konstitucijos viršenybę, teisinės sistemos ir teisės aktų hierarchijos neprieštaringumą”.

Nei Lietuvos Konstitucijoje, nei Konstitucinio teismo įstatyme apie konstitucinę doktriną net neužsimenama. Ši mistinė doktrina Konstituciniam Teismui yra reikalinga, kad ne demokratiškai išrinkti tautos atstovai, vykdantys tautos aukščiausią suverenią galią, bet tik pats KT suteiktų „prasmę teisiniam tekstui, ypač tais atvejais, kai teisinis tekstas yra kompromisinis ir/arba nevienareikšmiškas. Lygiai tą patį, jei ne didesniu mastu, galima pasakyti apie konstitucinius straipsnius, ypač dėl daugumos konstitucinių principų abstraktumo ir neaiškumo. Daugumoje atvejų teismai turi rinktis iš kelių prasmės alternatyvų, iš kurių tik viena yra patvirtinama ir paremiama (nebūtinai ta, kuriai iki tol pritarė įstatymų leidėjas), o kitos yra atmetamos kaip nekonstitucinės”. Dėl originaliame LR Konstitucijos tekste esančių konstitucinių principų platumo Konstitucinis Teismas Konstitucijos nebelaiko Lietuvos Pagrindiniu įstatymu. E. Kuris teigia, kad tik „iki Konstitucinio Teismo pasirodymo, Konstitucija buvo suprantama kaip Pagrindinis Įstatymas”, t. y. tik atsiradęs KT iškart nusprendė, kad originalus Konstitucijos tekstas suteikia Seimui per daug veikimo laisvės ir nusprendė šią „klaidą” ištaisyti.

Konstitucinė doktrina Konstituciniam Teismui leido įgyti didžiausią „pozityviojo įstatymų leidėjo” galią Lietuvoje, t. y. ne tik anuliuoti Konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus, bet ir detaliai diktuoti Seimui rengiamų naujų įstatymų turinį.

Laipsniškai atiminėdamas iš LR Seimo aukščiausiojo „pozityviojo” įstatymų leidėjo statusą, KT nuosekliai šalino „iš konstitucinės teisės šaltinių sąrašo visus kitus teisės aktus išskyrus konstitucinį dokumentą ir Konstitucinio Teismo aktus (kadangi juose pateikiamas oficialus Konstitucijos išaiškinimas)”. E. Kūris didžiuojasi, kad „tokią konstitucionalistinę traktuotę taip pat priėmė (nors ir ne per vieną naktį) Lietuvos teisės mokslas. Konstitucinės teisės šaltinių sistemoje ši traktuotė nepalieka erdvės jokiems kitiems teisės aktams, išskyrus Konstituciją, suprantant ją pagal oficialią konstitucinę doktriną, ir Konstitucinio Teismo aktus. Pastarieji yra iškelti iki pačios Konstitucijos lygio, o visi įstatymai ir poįstatyminiai aktai buvo iššluoti iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos”.

Šnekučiuojantis ir diskutuojant neformaliai daugelis teisininkų būna atviresni – tada galima išsiaiškinti jų tikrąjį požiūrį į KT siekius tapti svarbiausiu ir galingiausiu šalies įstatymų leidėju. Vykstant formalioms diskusijoms teisininkai (pavyzdžiui, advokatai ir prokurorai teismuose), net ir visiškai priremti prie sienos, atkakliai kartoja, kad juoda yra balta (arba atvirkščiai), bet bendraudami asmeniškesnėje ir laisvesnėje aplinkoje jie pripažįsta, kad konstituciniai teismai uzurpuoja konstituciją ir tampa įstatymų leidėjais, turinčiais aukštesnę galią nei parlamentai. Paskutinis jų nuoširdžiai išsakomas argumentas, pasak jų, pateisinantis tokią praktiką, visada būna toks: negi parlamentas, sudarytas iš atsitiktinai išrinktų asmenų, gali parengti įstatymą profesionaliau, negu iš tikrų teisės profesionalų (akademikų) sudarytas konstitucinis teismas?

Į tokį argumentą neverta atsakinėti konstituciniais kontrargumentais, pavyzdžiui, kad pagal konstituciją aukščiausią įstatymų leidžiamąją galią turi ne KT, bet parlamentas. Tokių argumentų nenorima girdėti. Kur kas paveikesnis ir efektyvesnis pasirodo esąs priešpriešinis klausimas: kieno – KT ar parlamento – klaidos (arba kvailystės ar savanaudiškumo) pasekmės yra fatališkesnės? Atsakymas toks akivaizdus, kad jo negali nuneigti joks oponentas. Jei parlamentas priima blogą ar tiesiog kvailą įstatymą, nėra jokių teisinių kliūčių tam pačiam ar išrinktam kitam parlamentui tą įstatymą iškart taisyti. Jei KT paskelbia ydingą teisės aktą (nutarimą, sprendimą, išaiškinima, išvadą), tai jo praktiškai neįmanoma panaikinti ar pataisyti – jo teisinė galia dažniausiai (Lietuvoje visada) prilygsta pačiai konstitucijai ir jo negali atmesti (pataisyti) nei jį priėmęs nei kitos sudėties KT.

Tokiu atveju vienintelis būdas išspręsti KT sukurtą problemą dažniausiai būna ilgas, sudėtingas ir sunkus konstitucijos keitimas. Kartais paliekama šiokia tokia landa. Pavyzdžiui, KT sukurtą aktą galima pakeisti, jei išaiškėja kažkokios naujos, su nagrinėjama problema susijusios aplinkybės (Lietuvos KT yra pripažinęs ir įtvirtinęs tokią išlygą). Tačiau, ar tos aplinkybės naujos ir ar jos ką nors keičia, sprendžia tik tas pats KT. Todėl KT sąmoningai ar nesąmoningai padaryta klaida ar kvailystė daug ilgiau, nei analogiškas parlamento kūrinys, skandina ydingo teisės akto reglamentuojamą visuomesnės gyvenimo sritį. Taip veikia ir dabartinė konstitucinė aukštojo mokslo doktrina.

Lietuvos KT veiksmų, kuriuos Tadžikistane labai aiškiai apibūdino E. Kūris, bendras rezultatas labiau panašus ne į įstatymo viršenybės principo įtvirtinimą Lietuvoje, bet į antikonstitucinį perversmą valstybėje: 1) jei iš konstitucinio straipsnio ar principo plaukia kelios galimos traktuotės, tautos renkamas Seimas negali pasirinkti, kaip jį traktuoti – KT nurodo Seimui, kokį straipsnio ar principo aiškinimą rinktis; 2) KT pasirinkta traktuotė Seimui pateikiama vadinamosios konstitucinės doktrinos pavidalu, ir toji doktrina labai konkrečiai diktuoja Seimui priimamų įstatymų turinį; 3) Seimo priimti ir originaliam Konstitucijos tekstui neprieštaraujantys įstatymai yra anuliuojami, jei KT laiko, kad tie įstatymai prieštarauja KT pasirinktai Konstitucijos sampratai – vadinamajai konstitucinei doktrinai; 4) net Konstitucijai neprieštaraujantys Seimo priimti įstatymai yra šalinami iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos.

Taigi, tauta nebeturi aukščiausios suverenios galios Lietuvoje. Šią galią turėjo vykdyti demokratiškai išrinkti tautos atstovai Seime, bet ją uzurpavo tautos nerinktas Konstitucinis Teismas.

KT keliamos problemos mastą būtų galima sumažinti, jei KT, atėmus iš jo antikonstituciškai jo paties prisiimtas vadinamojo „pozityviojo įstatymų leidėjo“ funkcijas, vykdytų tik LR Konstitucijos nustatytas vadinamojo „neigiamojo įstatymų leidėjo“ funkcijas – spręstų, „ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams” (LR Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis). Dabar KT, pasiskelbęs vieninteliu oficialiu originalaus Konstitucijos teksto aiškintoju (Konstitucijoje toks KT vaidmuo nėra numatytas), kuria Konstitucijos aiškinimus – vadinamąsias konstitucines doktrinas, kuriose detaliai reglamentuojamas Seime rengiamų įstatymų turinys.

Tai reiškia, jog KT tapo viršesniu už Seimą įstatymų leidėju (šis tapsmas detaliau analizuojamas kitame skyriuje). Norint grąžinti KT į LR Konstitucijos nustatytą vietą nereikia keisti LR Konstitucijos. Pakanka tinkamai perrašyti Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriame būtina nurodyti, kad KT, spręsdamas, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi remtis tik originaliuoju Konstitucijos tekstu, ir kad sprendimo aiškinamoji dalis neturi įpareigojančios teisinės galios – ją turi tik sprendimo rezoliucinė dalis. Taip pat turi būti pažymėta, jog, kai Konstitucijos nuostata turi kelias alternatyvias prasmes, nagrinėjamas teisės aktas laikomas neprieštaraujančiu šiai Konstitucijos nuostatai, jei aktas neprieštarauja bent vienai iš nuostatos prasmių. Kitaip tariant, KT neturėtų spręsti, kuri iš alternatyvių Konstitucijos nuostatos prasmių yra priimtinesnė;

Vienintelis kelias, kuris leistų visiškai išvengti KT keliamų problemų, būtų įstatymų leidimo teisinės priežiūros decentralizavimas, t. y. reikėtų panaikinti LR Konstitucinį Teismą ir sukurti įstatymų leidimo teisinės priežiūros sistemą, kurioje visų lygių teismai ar kitos teisminės institucijos būtų teismingi ir įpareigoti pagal konstituciją vertinti ginčijamą teisės aktą. Šis siūlymas yra detaliau aptariamas kitame skyriuje.

Lietuvos KT keliamos grėsmės Lietuvos konstitucinei demokratijai. KT diktatas kitoms vadžios insttitucijoms, šio teismo aktyvizmas augo laipsniškai. 4 skyriuje parodyti jo nuopelnai aukštojo mokslo politikai. KT sukurta aukštojo mokslo konstitucinė doktrina labai susiaurino teisines galimybes kurti Lietuvoje civilizuotą studijų sistemą, grindžiamą efektyvumo ir teisingumo bei nešališkumo (angl. equity) principais. Doktrina praktiškai įteisino specifinių lietuviškų libertarų išpažįstamą aukštojo mokslo sampratą. Šioje sampratoje laisvosios rinkos idėjos suvokiamos grynai gariūniškai. Todėl Lietuvos aukštasis mokslas dabar verčiamas Akademiniais Gariūnais, kur viskas parduodama be jokių kokybės garantijų.

KT veikloje galima aiškiai įžvelgti naudos siekimą sau ar savo rato žmonėms (žr. 4 skyrių), Teismas kaip politinis veikėjas agresyviai diktuoja įstatymų leidėjams ir vykdomajai valdžiai:

KT siekia išskirtinio, galima sakyti, aukščiausio vastybinės valdžios statuso : „Vien tai, kad Konstitucijoje yra atskiri skirsniai „Teismas“ ir „Konstitucinis Teismas“, nėra ir negali būti pagrindas aiškinti, esą Konstitucinis Teismas nėra teismas – teisminės valdžios dalis ir yra kažkur už teisminės sistemos ribų. Priešingai, tai, kad Konstitucijoje yra du atskiri skirsniai – VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas“ ir IX skirsnis „Teismas“, ne paneigia Konstitucinio Teismo, kuris pagal Konstituciją vykdo konstitucinę teisminę kontrolę, buvimą teismų sistemos dalimi, bet pabrėžia ypatingą jo statusą teisminės valdžios sistemoje, kartu ir visų valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų sistemoje. tai, kad tik Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą, kuri saisto visas teisės aktus leidžiančias bei visas teisę taikančias institucijas, taip pat ir Seimą – Tautos atstovybę, akivaizdžiai liudija, kad Konstitucinis Teismas negali būti ne valstybės valdžią įgyvendinanti institucija[3];

KT, paneigdamas Konstitucijos 4 straipsnį „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ ir 55 straipsnį, kuriame nurodoma, kad „Seimą sudaro Tautos atstovai“, savo 2006-11-21 sprendimu uždraudė Seimui tirti Valstybės saugumo departamento pareigūno Vytauto Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją, kur jis vėliau žuvo, aplinkybes: „Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama teisėtumo ir (arba) tikslingumo atžvilgiais tirti bei vertinti, taip pat kontroliuoti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenų profesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę ir priimti atitinkamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai”;

KT įnešė savo indėlį ir į Darbo partijai dėl jos veiklos finansavimo iš nedeklaruotų pajamų 2006 m. iškeltą bylą. Jos Lietuvos teisėsauga nepajėgia ar nenori užbaigti iki šiol. KT savo vaidmenį suvaidino laikotarpiu tarp 2009 m. vasario 27 d. ir 2009 m. birželio 8 d. Šio laikotarpio pradžioje KT priėmė Seimo Darbo partijos frakcijos ir Vilniaus apygardos teismo prašymus paaiškinti, ar juridinis asmuo (partija) gali būti tapatinamas su fiziniu asmeniu (partijos vadovu V. Uspaskichu) ir būti atsakingas už fizinių asmenų padarytą veiką. Klausimas paprastutis, atsakymą į jį žino kiekvienas teisės studentas – gali, ir jokio Konstitucijos pažeidimo čia nėra.

Tačiau profesionaliems Vilniaus apygardos teisėjams tai nebuvo aišku. KT gali atsisakyti nagrinėti tokius dirbtinius klausimus, bet priėmė nagrinėti apygardos teismo ir Seimo darbiečių prašymus. Nagrinėjo, kol V. Uspaskichas tapo europarlamentaru ir įgijo teisinę neliečiamybę 2009 m. birželio 7 d. Kitą dieną KT 2009-06-07 nutarimas paskelbė, kad Baudžiamojo kodekso straipsniai neprieštarauja Konstitucijai. Bylą galima tęsti, bet V. Uspaskichas jau turi teisinę neliečiamybę. Po metų Europarlamentas panaikino Uspaskicho neliečiamybę. Vilniaus apygardos teismas atnaujino bylos svarstymą, bet teismo posėdžių dienomis pradėjo sirgti kaltinamieji ir jų advokatai, numatyta ir psichiatrinė ekspertizė kaltinamajai. Be to, galima tikėtis, kad visų procese dalyvaujančių ir dalyvavusių pusių pastangomis pavyks sukompromituoti pradinius įkalčius – buvęs Seimo pirmininkas, kurio pastangomis 2006 m. buvo inicijuota byla Darbo partijai, 2011 m. įsitraukė ir savo partijos likučius nuvedė į V. Uspaskicho partijos gretas.

KT, nuosekliai didindamas savo galias, taikosi ir į kertinius demokratijos principus. Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalis nustato Aukščiausio Teismo teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūrą: „Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos prezidento teikimu“. KT 2009-05-15 sprendimu išaiškino, kad iš tikrųjų atleidžia prezidentas, nes Seimas privalo balsuoti vienodai – tik už atleidimą: „nėra jokių konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) neatleidimas iš pareigų pasibaigus įstatymo nustatytam jo įgaliojimų laikui būtų suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija“.

Nelaisvas balsavimas apskritai nėra balsavimas. KT sukurtas precedentas – naujos lietuviškos konstitucinės doktrinos pradžia. Pavyzdžiui, po šio precedento lietuviška teisė nebetrukdo aiškinti Konstitucijos 92 straipsnio 1 dalį „Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas” taip, kad Seimas gali tik pritarti prezidentui.

Ryškėja ir kita grėsminga tendencija – įstatymų leidėjai Seime, teismai pradeda savanoriškai atiduoti savo valdžios galias Konstituciniam Teismui. Pavyzdžiui, Seimas, turintis savo Teisės departamentą, kreipėsi į KT, prašydamas padiktuoti, ar ardyti ir kaip išardyti „Leo LT“. Kadangi šiuo klausimu priešprieša milžiniška – visa visuomenė prieš Lietuvoje susikūrusį monopolinį energetikos monstrą, KT nenorėjo lįsti tarp girnų ir išsisuko nuo atsakymo. 2009-03-02 nutarimo 99 puslapiuose sugebėta nepasakyti nei taip, nei ne. Teismai, prisidengdami neva galimu įstatymo neatitikimu Konstitucijai ir kreipdamiesi į KT, vilkina įtakingesnių kaltinamųjų bylų sprendimą. Kiti pavyzdžiai – aukščiau minėta Darbo partijos byla; pagal Anykščių rajono apylinkės teismo prašymą KT 2011-01-31 priėmė nutarimą, kuris leidžia išvengti neteisėtai pastatytų statinių nugriovimo; ir t.t.

Ypatingu savo statusu teisminės valdžios sistemoje ir nauda sau bei savo rato žmonėms KT pradėjo rūpintis nuo pat savo įkūrimo pradžios:

Jau 1993 m. priimtame Konstitucinio Teismo įstatyme buvo nustatyta, kad Konstitucinis Teismas yra de facto aukštesnis už visus kitus Lietuvos teismus: „Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30 % didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. Konstitucinio Teismo pirmininkas ir laikinai jo pareigas einantis teisėjas gauna 10 % didesnį atlyginimą negu Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimas”;

KT 2011-02-14 nutarime gudrauja: 2008 m. lapkričio 6 d. Seimas “panaikino anksčiau galiojusias nuostatas, kad Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30 procentų didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas ir kad Konstitucinio Teismo pirmininkas ir laikinai jo pareigas einantis teisėjas gauna 10 procentų didesnį atlyginimą negu Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimas”, ir, užsiminęs, kad Seimas “taip pat nustatė, kad Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų atlyginimą nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas”, nutyli, kad tame įstatyme Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas jau 53 procentų didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas;

KT 2010-06-29 nutarime nustatė, kad skiriant pensiją Konstitucinio Teismo nariui yra pažeistas „reikalavimas diferencijuoti teisėjų socialines (materialines)garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos teisėjams jos yra nustatomos, paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisingumo imperatyvas“ t. y., nors Konstitucinio Teismo nario atlyginimas yra daug didesnis nei kitų teisėjų ir Konstitucinio Teismo nario valstybinė pensija bus gerokai didesnė nei tą patį stažą turinčio kito teisėjo, KT nustatė, kad ji turi būti dar didesnė vien už priklausymą „svarbiausiajam iš teismų“ – KT;

KT 2010-06-29 nutarime nurodyta, kad vieno teisėjo visų gaunamų pensijų suma negali būti ribojama: „nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės Principui”.

Nors dėl valstybės sunkios ekonominės padėties Lietuvoje buvo sumažintos pensijos, KT 2010-06-29 nutarimu išskyrė teisėjų pensijas ir uždraudė jas mažinti: „jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad minėtų teisėjo socialinių (materialinių) garantijų dydis būtų apskaičiuojamas pagal dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties laikinai sumažintus teisėjų atlyginimus, tai neatitiktų iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių lygiateisiškumo, teisingumo imperatyvų“.

Nuotraukoje: profesorius Vytautas Daujotis, šio straipsnio autorius.

2011.10.05


[1] E. Kūris (LRKT pirmininkas 2000-2008), Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis, Justitia, Nr. 3-4, (2003) 5

[2] E. Kūris, Constitutional Law as Jurisprudential Law: the Lithuanian Experience, Conference on „Constitutional Control Bodies in the Integration of Legal Systems: the International Experience and Practice in Tajikistan“, November 4-5, 2010, Dushanbe, Tajikistan;

http://www.venice.coe.int/docs/2010/CDL-JU(2010)022-e.pdf

[3] LRKT 2006-06-06 nutarimas; http://www.lrkt.lt/dokumentai/2006/n060606.htm


Prisijunkite prie diskusijos