…Prieš pat Naujuosius metus sutikau mieste seną bičiulį, su kuriuo nesimatėme keletą metų. Užėjome į kavinę puodeliui kavos ir, kaip įprasta, pasikalbėjome apie viską – apie bendrus pažįstamus, apie neseniai įvykusius Seimo rinkimus, apie tarptautinę padėtį…
Staiga mano bičiulis nei iš šio, nei iš to pareiškė: „Galėtų Lietuva nesibranginti ir pagaliau pripažinti tą Kalnų Karabacho respubliką. Juk žmonės ten kovojo dėl laisvės taip pat, kaip ir mes čia, Lietuvoje, ir jie apsisprendė būti nepriklausoma šalimi“.
Nustebęs pasidomėjau – kodėl jam parūpo Kalnų Karabacho, o ne, pavyzdžiui, Čečėnijos arba Tibeto laisvės byla, kur yra daug mažiau kontraversijų. Tuomet bičiulis išsitraukė iš aplanko ploną, vos 32 puslapių brošiūrą rusų kalba, išleistą dar 1998 metais – „Kalnų Karabacho respublika: istorija ir dabartis“.
Pavartęs ją supratau, kad Goebbelso arba Suslovo demagogijos „tradicijos“ niekur nedingo, jos tik prisitaikė prie naujų laikų ir kitų geografinių platumų.
Teko užtrukti kavinėje dar kokiai valandai ir paaiškinti žmogui, kad negali vos penktadalis okupuotos teritorijos gyventojų „apsispręsti“ likusiųjų keturių penktadalių, kurie yra išvaryti iš gimtųjų namų, sąskaita. Kad negalima savavališkai užimti kaimyninės valstybės teritorijos dalies vien tik todėl, kad kitoje sienos pusėje gyvena kažkiek tautiečių, kurie yra tos kaimyninės šalies tautinė mažuma. Ir kad negalima sukurti precedento, kad pasieniuose gyvenančios mažumos pradėtų viena po kitos skelbti savo „nepriklausomybes“ (ir dar reikalauti jų tarptautinio pripažinimo), nes tai iššauktų tikras kraujo jūras skirtinguose pasaulio kampeliuose.
Dar paaiškinau mielam bičiuliui, kad Karabacho armėnų separatizmas lygintinas ne su Lietuvos kova dėl laisvės, o su Vilniaus krašto lenkų autonomininkų judėjimu, kurį 1989 – 1991 metais taip globojo Maskva. Žmogus susimąstė…
Visa tai prisiminiau, kai perskaičiau žinomo visuomenės ir kultūros veikėjo, Lietuvos azerbaidžaniečių lyderio Mahiro Gamzajevo interviu „Karabacho konflikto šaknys – Kremliaus užkulisuose“, patalpintą tinklalapyje Bernardinai.lt šių metų sausio 29 dieną. Nėra prasmės atpasakoti visą gan išsamaus interviu turinio – kiekvienas besidomintis šia problematika pats gali perskaityti šį įdomų tekstą. Bet kelias į chrestomatinių vardą pretenduojančias citatas, manau, visgi verta pateikti:
„…Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, yra gajūs tautiniai, religiniai ir istoriniai stereotipai. Vienas tokių stereotipų – armėnai yra krikščionys, todėl – „europiečiai“, o azerbaidžaniečiai (arba turkai) – musulmonai, todėl – „azijatai“. Ir tolesnė neva loginė seka: minėti „krikščionys – europiečiai“ pagal apibrėžimą turėtų būti kultūringi ir taikūs, o „musulmonai – azijatai“ – laukiniai ir žiaurūs. Bet juk matome, kad realybėje taip nėra (…) Štai ir Armėnijos bei Azerbaidžano konflikto atveju – juk Armėnija, o ne Azerbaidžanas užkariavo nemažą kaimyninės valstybės teritorijos dalį, ir Armėnija, o ne Azerbaidžanas pavertė pabėgėliais beveik milijoną taikių žmonių“.
„Rusija tik imituoja susirūpinimą Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktu, tačiau iš tikrųjų ji yra suinteresuota, kad jis tęstųsi iki begalybės (…) Panašiai kaip Rusijos kontroliuojama Moldovos dalis – vadinamoji Transnistrijos Moldavijos respublika – leidžia Kremliui šantažuoti ne tik Kišiniovą, bet ir Kijevą ir faktiškai laikyti savo gniaužtuose visą Pietryčių Ukrainą, taip ir Rusijos bei jos sąjungininkės Armėnijos okupuotose Gruzijos ir Azerbaidžano žemėse įkurti marionetiniai dariniai (Abchazija, Pietų Osetija ir Kalnų Karabachas) buvo sumanyti kaip saugikliai, kurie turėtų neleisti integruoti Gruziją ir Azerbaidžaną į NATO (…) Išvardinti „užšaldyti konfliktai“ padeda Kremliui destabilizuoti politinę situaciją ne tik Šiauriniame Juodmaryje (Ukrainoje bei Moldovoje) bei Pietų Kaukaze, bet ir visame Balkanų ir Artimųjų Rytų regione, nes yra nukreipti prieš pagrindinius čia esančius JAV sąjungininkus – Turkiją ir Izraelį. Šiuo klausimu sutampa ir „putininės“ Maskvos, ir religinių fanatikų valdomo Teherano, ir šių odiozinių režimų vasalo Jerevano interesai“.
Kaip sakoma – nei atimti, nei pridėti. Lieka tik priminti, kad šį M.Gamzajevo interviu paviešino objektyvumu pagarsėjęs tinklalapis, įkurtas Vilniaus pranciškonų bendruomenės.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vitalijus Karakorskis, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys, Asociacijos „Lietuva – Azerbaidžanas“ steigėjas.
2013.03.07
