Sunku būti viešu intelektualu. Štai sėdi prie stalo, rašai, mąstai, žvelgi į ilgas knygų lentynas realybėje ar savo galvoje ir jautiesi esąs pasaulio bamba.
Tavo mintys gali išgelbėti jei ne visą žmoniją, tai bent Lietuvą – tikrai! Ir tiek nedaug trūksta – tik kad tauta patikėtų tavimi.
Bėda prasideda, perfrazavus Jeaną Paulį Sartre’ą, kai tu susiduri su kitais. Tie kiti turi savo minčių. Jie gali patikėti tavimi arba ne. Jie gali žavėtis arba nesuprasti ir šaipytis. Tokie jau jie yra – žmonės. Rašyti ir patarinėti taip malonu – niekas kitas tau negali to sutrukdyti. Tačiau tik nusprendi pats realizuoti savo mintis politikoje, prasideda vargai.
Todėl intelektualai dažniausiai ir nesiveržia į politiką. O įsiveržę, kartais atrodo keistai. Taip, kaip šiandien atrodo Darius Kuolys.
Noriu atmesti visas sąmokslo teorijas dėl „Lietuvos sąrašo“ byrėjimo bent jau kol neatsiras daugiau aiškumo. Vis dar laikausi paprasčiausios nesusikalbėjimo versijos. Nors faktas, kad labai galingos jėgos veikia norėdamos išskaidyti ir sunaikinti naują visuomenės politinio aktyvumo bangą, akivaizdus.
Žinodamas gana daug užkulisinių dalykų, tačiau pats dar neturėdamas aiškios nuomonės, tiesiog pateiksiu faktus ir tam tikrus pasvarstymus, o išvadas tegul daro skaitytojai.
Kas iš tikrųjų atsitiko Lietuvos vienytojo – karaliaus Mindaugo – karūnavimo dienos išvakarėse? Aikštėje prie prezidentūros moksleiviams repetuojant šventinį pasirodymą kelios dešimtys žmonių, vadovaujami D. Kuolio, įsteigė „Lietuvos sąrašo“ partiją. Atvykusi policija pareiškė, kad renginys nelegalus, tačiau naujasis partijos lyderis žurnalistus išdidžiai paklausė: „Kas jus auklėjo? Koks įstatymas draudžia susirinkti savo aikštėse?“
Ir tikrai. Kas gali uždrausti? Tačiau labai abejotina, ar tokia forma įsisteigusi partija bus registruota Teisingumo ministerijos. Nebent įsikištų pagal reikalą kartais labai griežtas, o kartais liberalus teisingumo ministras. Žinoma, tai jau būtų įkaltis sąmokslo teorijai. Liberalai ir konservatoriai suardė Neringos Venckienės paramos frontą, kuris vienintelis gali atnešti Lietuvai realių permainų.
Beje, D. Kuolio aistringai gintas, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadas Vitalijus Gailius dalyvaus rinkimuose Liberalų sąjūdžio gretose. Čia jau negali neprisiminti, kad milijonus D. Kuolio vadovautai viešajai įstaigai skyrė liberalo Gintaro Steponavičiaus ministerija.
Prie ko čia konservatoriai? Taigi jų atstovas Naglis Puteikis dar pavasarį, spontaniškai kilus „Lietuvos sąrašo“ idėjai, suskubo registruoti šį ir dar tris panašius pavadinimus Registrų centre. Kodėl?
Iš anksto apgalvotas planas? Tačiau kam tada reikėjo žaisti su N. Venckiene ir žadėti jai, kad „Lietuvos sąrašas“ bus bendras visiems?
Įtikinamiausias atsakymas yra gana paprastas, bet labai nemalonus. Be N. Venckienės vardo per kelias savaites surinkti pusantro tūkstančio parašų partijai steigti būtų neįmanoma.
Iš karto po „Lietuvos sąrašo“ partijos steigimo ėmė skambinti žmonės ir klausti, kas čia vyksta. Kai kurie jų netgi buvo pasirašę kaip steigėjai, manydami, kad čia bus ir N. Venckienė. Žmonės jautėsi apgauti.
Paaiškinus ir paprašius, jie visi atsiimtų parašus, tad keistoji partija taptų dar labiau nelegali. Bet ar tikrai to reikia? Gal teisinga yra mintis į rinkimus žygiuoti trimis būriais – mat dar yra ir ambicingas tautininkų flangas, – o po to susijungti?
Graži vizija, bet realybėje ji – tik fikcija. Bent kiek politikos technologiją nutuokiantis žmogus žino, kad svarbiausia partijai – ryškus pirmasis sąrašo numeris. Naujos pertvarkos jėgos turi tik vieną tokią vėliavą – Neringą Venckienę. Todėl tik jos vedama partija ar koalicija turi realų šansą laimėti rinkimus.
Koalicija ar juolab partija, kaip gražiai ji besivadintų, vedama D. Kuolio, Gintaro Songailos, Romualdo Ozolo ar bent ko kito asmens, per šiuos rinkimus neturi jokių šansų patekti į Seimą. Ji tik gali nukąsti kažkiek balsų nuo N. Venckienės sąrašo.
Dėl ko kilo ši sumaištis ir skaldymasis? Vien dėl ambicijų ar ir dėl piktybiškumo, sužinosime vėliau.
Kol kas galime džiaugtis tik tuo, kad ši ABRAKADABRA LIETUVOS TAUTAI buvo pateikta iki rinkimų likus pakankamai laiko, ir visuomenė dar spės susigaudyti, kas yra kas.
„Drąsos kelio“ žmonės parodė daug daugiau altruizmo ir netgi politinės išminties, atsitraukdami iš pirmųjų pozicijų ir kviesdami visuomenės autoritetus, intelektualus eiti kartu į rinkimus. Kai kam to pasirodė maža.
Kai kas panoro ne tik eiti kartu, bet ir vadovauti paradui. Jeigu ne iš pirmos pozicijos, bent jau iš užkulisių. Nepavyko. Kiti galvojo kitaip.
Tad pabaigoje, kol kas atmetę sąmokslo teorijas vėl grįžkime prie liberalių ir kairės intelektualų pamėgto J. P. Sartre‘o. Tikslus jo posakis: „Pragaras- tai kiti“. Jis, žinoma, klydo, kaip ir visi ateistai. Kiti – tai skaistykla.
Kančia, kai savo siekius turi priderinti prie kitų, kai, anot Sigmundo Freudo, malonumo principą perkošia žlugdantis arba ugdantis realybės principas. Politinėje veikoje tai pasireiškia ypatingai aštriai.
Dabar šią politinę skaistyklą teks pereiti ne tik D. Kuoliui, bet visai Lietuvai. Pakeliui į demokratijos dangų, kuris visada kažkur ten aukštai.
Nuotraukoje: parlamentaras Saulius Stoma, šio komentaro autorius.
2012.07.11
