Daugiau pozityvo!


Print

Šiandien (pirmadienį) taip gražiai, gal net elegantiškai (cit. A.Miškinis) krenta snaigės iš dangaus virš Lietuvos. Ir gula patalu ant jau pavasarėjančios žemės. Žinantys sako, jog jau ir vieversys  turėtų būti parskridęs. Tuoj tuoj varnėnai ims čirkšti obelyse ir kituose medžiuose.

Bet šiandien niekas apie tai nebekalba, nes tai niekai, palyginus su karo būkle (cit. A.Čaplikas) Lietuvoje. Karas jau vyksta antra savaitė, o aš, anadien važiuodamas pro Seimo pirmininkės I.Degutienės namus, kuriuos išduoda sargybos būdelė, nejučiomis ėmiau galvoti: na kaip tokia protinga pirmininkė gali turėti tokį neprotingą pavaduotoją, kalbantį kalinių (cit. berods D.Kuolio) žargonu? Argi kaliniai gali būti liberalai?

Nesu politologas, ir ačiū Dievui, jų ir taip per akis, todėl stengiuos galvoti valstietiškai, nors nūnai tai ir nėra madinga.

Taigi. Žmonija per pastaruosius kelis dešimtmečius labai toli nusiyrė mokslo srityje. Prigalvota, prikurta daugybė technologinių stebuklų, visokių išmaniųjų ir padų. O žmogaus pažinimo, jo išlukštenimo iš vidaus gelmių srityje – stop. Nė iš vietos.

O juk galvojant valstietiškai, užtektų pažiūrėti tokiam karo konstatuotojui (A. Čaplikui) į akis, kad pamatytum labai akivaizdų dalyką: jo gudrios (?) akutės, su lyg ir lengva pašaipėle, bėgiote bėgioja. Ką tai reiškia, žino ne tik mūsų kaimuose dar likęs vienas kitas senolis išminčius, bet ir valdžios elito žmonės turėtų tai žinoti. Akutės, bėgiojančios nuo vieno akiduobės krašto ligi kito 40 km per val. greičiu (beje, anot mokslininkų, tokiu greičiu juda ir vyrų sperma ejekuliacijos metu), byloja apie nestabilią sielą, nuolatinį nerimą, ir juolab ne apie norą apvaisinti pozityvą, o destrukciją, pasireiškiančią konkrečiais, nors ir nematomais veiksmais.

Todėl man truputį pikta, kad jau kelinta savaitė politologai beigi patys politikai (kai kurie) plyšauja per visas TV ir visas radijo stotis apie dalykus, apie kuriuos iš tikrųjų ničnieko konkretaus nežino. Kažką neva girdėję apie ankstesnius ministro R. Palaičio popurvinius darbus, kažką apie VSD neva arduomosius veiksmus, kažką apie liberalus.

Apie liberalus. Iš istorijos žinau, kad jų patologiškai nekentė Vl. Leninas, todėl neprijaust liberalams dabar būtų lyg ir neprotinga. Mažų mažiausiai. Na, bet ar yra nūdienėje Lietuvoje tikrų liberalų, o ypač liberalcentistų gretose? Plika akimi bent kiek pradžiamokslio ragavęs žmogus mato, kad tokių nė su žiburiu nerasi. O kas tas liberalų centras, apskritai niekas nežino. Kažkoks užribis, ir tiek.

O tuo tarpu politologai rimtais veidais diskutuoja. Apie tai, ko nežino, nes ko nežino niekas, to nieko ir nėra.

O tai reiškia, jog nuolat ir sistemingai teršiama viešoji erdvė, vietoj to, jog toji viešoji erdvė būtų užpildoma analitiniais pamąstymais apie  išskrendančius lietuvius arba parskrendančius paukščiais. Pozityvui skirkime TV ir radijo laidas. Kalbančioms ir nuolat besirodančioms politologinėms galvoms palikime valandas su Rūta, laikraščių skiltis kai pagalvoji ir pan.

Savaitgalio rytą prabundu, kėkštai tupi obely ir lesa sušalusius pernykščius obuolius. Gražu. Ypač kai žiūri pro padidinamąjį žiūronų stiklą, aštuonis kartus pritraukiantį.

Taip ir žiūrėkime ligi rudens. Į paukščius. Į liberalus. Ir apskritai – į politikus, vienaip giedančius, kitaip – lesančius.

Nuotraukoje: Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pavaduotojas parlamentaras Algis Čaplikas.

2012.02.28


Prisijunkite prie diskusijos