Dėl lietuvių kalbos įstatymo be reikalo virpinamas oras ir klaidinama visuomenė


Print

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Valentinas Stundys ir Vytautas Juozapaitis per spaudos konferenciją aiškindami Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą akcentavo, kad viešojoje erdvėje pasigirdo daug interpretacijų ir netiesos apie įstatymą, kuriuo bandoma įtvirtinti lietuvių kalbos, kaip Konstitucijoje nurodomos valstybinės kalbos, statusą.

„Kai kam atrodė, kad šiuo įstatymu bus reikalaujama prekės ženklų pavadinimus versti į lietuvių kalbą. Tai – visiškas absurdas, interpretacija, neturinti jokio pagrindo, gaila, bet išgąsdinusi ir dalį mūsų visuomenės, ypač – verslininkų. Projekte nė su žiburiu tokios nuostatos nerasi. Tik tokiu atveju, kai prekės ženklas vartojamas paslaugos ar prekių pardavimo vietai apibūdinti, reikalaujama, kad ta vieta būtų pavadinta bendriniu žodžiu. Jei yra prekės ženklas „Coffee Inn“, suprantama, kad šio pavadinimo versti niekas nereikalauja ir nereikalaus, bet turi būti gerai matomoje vietoje parašytas bendrinis žodis, kad tai yra kavinė. Beje, ši norma taikoma ir dabar“, – sakė vienas iš projekto rengėjų V. Stundys.

Pasak parlamentaro, interpretacijos kilo neįsiskaičius į įstatymo projektą ir nežinant, kaip kalbos dalykai reglamentuojami šiuo metu. Būtina žinoti, kad daugelis reikalavimų, dėl kurių kaito socialiniai tinklai, ir dabar yra įtvirtinti įstatymu, pavyzdžiui reikalavimas juridinių asmenų pavadinimus sudaryti tik lietuvių kalba.

„Galime drąsiai teigti, kad be reikalo virpinamas oras ir klaidinama visuomenė, – pažymėjo V. Stundys. – Jei iš esmės vertintume pateiktą įstatymo projektą ir dabar galiojančia tvarką, kuri apibrėžta nė viename įstatyme, galime konstatuoti, jokių naujienų čia nėra. Kitaip tariant, teisinis viešųjų užrašų reglamentavimas lieka toks pats, koks yra nustatytas ir dabar. Pavyzdžiui, abejonių ir kritikos sulaukė iš Vartotojų teisių apsaugos įstatymo perkelta norma, kuri jau ne vienerius metus reikalauja, kad viešieji užrašai paslaugų, prekių pardavimo vietose būtų rašomi valstybine kalba“.

Seimo narys V. Juozapaitis stebėjosi dėl tokio perdėto šurmulio: „Jei mes teiktume įstatymą dėl lietuvių kalbos uždraudimo, tuomet ažiotažas būtų suprantamas. Dabar yra visai kitaip – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, kur Konstitucijoje aiškiai įrašyta, kad Lietuvos Respublikos kalba yra lietuvių kalba, teikiame įstatymą kalbos reglamentavimui suteikdami konstitucinio įstatymo statusą ir taip sukurdami valstybinės kalbos viršenybę su kitomis kalbomis“.

Kita vertus, parlamentaras pabrėžė, kad šis įstatymas dar tik pateikimo stadijoje ir bus svarstomas, todėl laukiama įvairių pasiūlymų ir kritinių pastabų.

Šio įstatymo projektas rengtas nuo 2005 m., kai Seimo valdyba buvo sudariusi specialiąją grupę, kuriai vadovavo tuometinis Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas. Vėliau jį perėmė 2008-2012 m. kadencijos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, kuris svarstė gausybę pasiūlymų, taisė, įregistravo bent dvi redakcijas ir įstatymo projektas perėjo šios kadencijos Seimui.

Komitetas 2012 m. gruodį pakartotinai svarstė pataisas ir įregistravo įstatymo projektą kaip tinkantį pradėti procedūrą Seime. Projektas teikiamas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vardu.

Tai kolektyvinis produktas, kurį rengė Valstybinės kalbos komisijos, inspekcijos ir aukštųjų mokyklų atstovai kalbininkai.

XXX

Čia pateikiamas išsamus parlamentaro Valentino Stundžio komentaras.

Valentinas Stundys: Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas – dangus griūva?

Viešojoje erdvėje daug dėmesio pastarosiomis dienomis sulaukė Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas, praėjusią savaitę pateiktas Seimo plenariniame posėdyje. Seimas pritarė jo svarstymui.

Diskusijos dalyviai kritikos strėles nukreipė į viešuosius užrašus, papildomą informaciją prie prekės ženklų. Paskelbta daug įvairiausių nuomonių ir vertinimų, suabejota lietuvių kalbos galimybėmis ir būtinybe užtikrinti lietuvių kalbos valstybinę apsaugą. Taigi kaip iš tikrųjų yra surašyta projekte, ar jame yra kokių nors radikalių pasiūlymų?

Pirmiausi verta priminti kelias aplinkybes. Pirmąją įstatymo projekto redakciją rengė Seimo valdybos 2005 m. sudaryta darbo grupė. 2008-2012 m. Seimo kadencijos Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas svarstė įvairius pasiūlymus projektui, darbą tęsė jau šio Seimo komitetas ir įregistravo ketvirtąją projekto redakciją. Ji ir buvo pateikta Seimo posėdyje prieš kelias dienas.

Ar pagrįsta beatodairiška, ypač viešųjų užrašų rašymo požiūriu, šio projekto kritika? Kaip yra dabar? Nuo 1995 metų galiojantis Valstybinės kalbos įstatymas įtvirtina svarbias viešojo lietuvių kalbos vartojimo normas: viešieji užrašai yra rašomi valstybine kalba/ valstybinė kalba privaloma visų įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, dokumentų blankuose, iškabose ir kituose užrašuose, gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose/ Lietuvoje veikiančių įmonių pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir t.t.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus.

Civilinio Kodekso 2.40 straipsnio nuostata dėl pavadinimų sudarymo irgi analogiška: jie turi būti sudaromi laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų. Prekių ženklų vartojimą ir teisinę apsaugą užtikrina atskiras Prekių ženklų įstatymas.

Naujajame įstatymo projekte viešųjų užrašų vartojimo teisinis reglamentavimas lieka iš esmės toks pats, stabilus. Nauja tik tai, kad, remiantis kitų įstatymų normomis, patvirtinama, kad prie prekės ženklų reikalinga papildoma informacija lietuvių kalba.

Kas galėjo suklaidinti? Žinoma, pirmiausia neįsiskaitymas į projektą ir nežinojimas, kaip dabar reglamentuojami viešieji užrašai. Atskiri sveiko proto politikai suskubo paskleisti neteisingas abejones, taip patvirtindami, kad, pasižymint ir šiuo sugebėjimu, dar reikėtų ir paanalizuoti projektą, palyginti, pasikonsultuoti.

Naujajame įstatymo projekte viešųjų užrašų vartojimo teisinis reglamentavimas lieka iš esmės toks pats, stabilus. Nauja tik tai, kad, remiantis kitų įstatymų normomis, patvirtinama, kad prie prekės ženklų reikalinga papildoma informacija lietuvių kalba (perkeliama Vartotojų teisių apsaugos įstatymo norma).

Tačiau neatidus kritikas ėmė aiškinti savaip: reikės prekės ženklą versti į lietuvių kalbą, nebus galima jų vartoti ir pan. Akivaizdus nusišnekėjimas – tik tiek. Siūlomi reikalavimai nekeičiami.

Nauja ir tai, kad vartojama konstitucinio įstatymo sąvoka. Reikia priminti, kad Konstitucinis Teismas yra nustatęs, jog Seimas turi patvirtinti konstitucinių įstatymų sąrašą. Toks sąrašas prieš dvejus metus Seime patvirtintas atskiru įstatymu, jame įrašytas ir Valstybinės kalbos įstatymas.

Paprastai sakant, ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija, jais garantuojamas didesnis reguliuojamų santykių stabilumas.

Logiškas statusas, nes Konstitucija nustato, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Keliuose savo nutarimuose Konstitucinis Teismas išplėtojo konstitucinio valstybinės kalbos statuso doktriną. Jos esmė tokia: lietuvių kalba – konstitucinė vertybė, ji saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę visuomenę, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, visų įstaigų funkcionavimą ir piliečių lygiateisiškumą.

Todėl įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip lietuvių kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Todėl lietuvių kalba privalo būti vartojama visose institucijose (1999 m. spalio 21 d. nutarimas).

Beje, reikšminga teisininkų pastaba, kad jokiame kitame įstatyme, išskyrus Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą, negali būti nustatomi jokie valstybinės kalbos vartojimo reglamentavimo ypatumai.

Yra šiame įstatyme tokių dalykų, dėl kurių reikės susitarti, tačiau viešieji užrašai yra bene mažiausia diskusijų kelianti tema. Seimo komitetai pradėjo svarstyti alternatyvius Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektus. Gal todėl ir bandoma sėti nepagrįstas abejones, kelti emocijų bangas dėl Kalbos įstatymo projekto, kad jis neišvystų dienos šviesos, o tada – daryk ką sumanęs, ko reikalauja kuris nors kaimynas?

Naujasis Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas siekia reglamentuoti lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo įvairiose srityse ir atsakomybę už šio įstatymo vykdymą. Šiandien mes visi esame atsakingi ne tik už dabartį, bet ir lietuvių kalbos raidą, jos ateitį, jos gyvybingumą ir įprastoje viešumoje, ir skaitmeninėje terpėje. Mūsų kalbai tai egzistencinis iššūkis, o politikams – bent jau atsakomybės testas.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras Valentinas Stundys, Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras.

2014.11.20; 04:36


Prisijunkite prie diskusijos