Sovietmečiu bijojom, kad lietuvių tauta gali išnykti, kad niekada neišsilaisvins iš rusų priespaudos. Visam gyvenimui įsidėmėjau mobilizuojančius poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: svarbiausia – išlikti.
Šį tą darėm, kad išliktumėm, pavyzdžiui, leidome geras lietuviškas knygas. Su Romualdu Ozolu, Antanu Rybeliu, Kęstučiu Trečiakausku, Edmundu Juškiu, Stanislovu Nekrašiumi, Jonu Balčiumi… „Minties“ laidykloje. 1988-aisiais atsirado daugiau vilties, bet ir nerimo padaugėjo. Nuo tada iki šių dienų patyrėme daug didelių ir mažesnių nerimų.
Pavyzdžiui, nerimavome, ar susirinksime į „Baltijos kelią“? Juk tą 1989-ųjų rugpjūčio 23-osios popietę dar niekas nežinojo, kad būsim matomi visame pasaulyje. Didelis nerimas slėgė 1991-ųjų sausio 12-13 dienomis, tų pačių metų rugpjūčio 23-ąją. Buvo praeinančių nerimų, buvo ir tebėra nuolatinių, nepagydomų kaip vėžys. Dėl tautos, dėl kalbos, dėl valstybės likimo neramu. Štai jau antrus metus neramu, kad nepasikartotų 1940-ieji…
Nebūk toks bailus! Kodėl tu nuolat nerimauji? Gydykis, – sako man “tolimas giminaitis”, kuris nieko nebijo – nei suanglėjimo, nei emigracijos bei okupacijos. – Gyvenom prie ruso ir vėl gyvensim. Nieko gero iš tos Europos Sąjungos. Vengrai, čekai, graikai ja jau nusivylė. Anksčiau ar vėliau mums vis tiek ateis galas: jeigu nesurusėsime, tai suanglėsime.
Mano “tolimas giminaitis” didelis optimistas. Gyvename vieną kartą, sako jis, ir nereikia sukti galvos dėl to, kas atsitiks po mūsų.
Bet, pasirodo, ne visi tokie optimistai, kaip mano “tolimas giminaits”. Neramu ir literatūros tyrinėtojai profesorei Viktorijai Daujotytei, istorikui profesoriui Eugenijui Jovaišai, kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, sociologui profesoriui Zenonui Norkui, ekonomikos mokslų daktarui Aleksandrui Vasiliauskui, išleidusiems knygą “Nerimas. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos” (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014).
Dar daugiau, ši knyga – jau antroji. 2012 metais pasirodė “Nerimas: svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos” (leidykla “Tyto alba”). Autoriai: tikrieji Lietuvos mokslų akademijos nariai Viktorija Daujotytė, Valentinas Mikulėnas, Arvydas Šliogeris, Aleksandras Vasiliauskas ir Vladas Žulkus.
Buvau antrojo “Nerimo” sutiktuvėse Mokslų akademijoje, iš prof. Eugenijaus Jovaišos gavau knygą, kurią skaitydamas bandysiu palyginti, ar aš nerimauju dėl tų pačių dalykų, kaip ir šie iškilūs mūsų kultūtos, mokslo veikėjai. Reikia išsiaiškinti, ar mano nerimas pagrįstas? Juk neretai girdime, kad nereikia bijoti emigracijos, Lietuva neišnyks, tik bus globali, apimanti visą pasaulį; su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi, todėl nereikia sielotis, jeigu moksleiviai ir studentai lietuviškai rašo vis prasčiau ir prasčiau; kam mums tos kariuomenės, tų šauktinių, jeigu vis tiek Rusijos neįveiksime, o Vakarai mūsų negins?..
Skaičiau Romualdą Ozolą, Vytautą Rubavičių, Vytautą Radžvilą, Zigmą Zinkevičių, Vincą Urbutį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Algimantą Liekį ir daugelį kitų, kuriems skauda, neramu. Žinoma, ir Justiną Marcinkevičių, ir Marcelijų Martinaitį. Vydūną, Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną (kai “Mintyje” leidome jų raštus).
Dabar perskaičiau ir Viktoriją Daujotytę. Nors žodžio nerimas profesorė beveik nevartoja, darosi ramiau, kai ne tik kalbininkai, bet ir ekonomistai, istorikai, kompozitoriai, literatai, literatūros tyrinėtojai gina lietuvių kalbą, tautiškumą, padeda susiorientuoti šiame sudėtingame pasaulyje, kurį “labai sunku suvokti, viskas užmaskuota meistriškai valdoma frazeologija, manipuliavimas žmonių protais, elgsenų būdais itin ištobulintas, technologizuotas” (V. Daujotytė).
Kiekvienas intelektualas turėtų papildyti šią mūsų tautai labai aktualią temą. Beje, kaip antrosios “Nerimo” knygos sutiktuvėse buvo pasakyta, ketinama išleisti ir trečiąją, raudonais viršeliais, knygą – ne tik dėl to, kad tada turėsime visų vėliavos spalvų “Nerimą”.
Tačiau kaip juo – tuo pozityviu, išeičių ieškančiu nerimu – užkrėsti mano “tolimus giminaičius”, kurie nesusimąstydami palieka Tėvynę? Kaip jiems įpiršti šią vertingą 439 puslapių knygą, kuri tik lašas beverčių knygų jūroje? “Daugėja knygų, kurių nereikėtų skaityti”, – sako V.Daujotytė.
Studijos autorė analizuoja bene visas nerimą keliančias, tautos egzistencijai pavojingas tendencijas.
Lietuvių kalba. Manėme, kad, tapusi valstybine, ji bus saugi kaip niekada. Taip neatsitiko. Ir profesorius Vincas Urbutis ėmėsi ginti lietuvių kalbą nuo jos dvasiai svetimos asmenvardžių rašybos (“Lietuvių kalbos išdavystė”, “Pavardžių pradžiamokslis”). V.Daujotytė sako, kad toks garbaus amžiaus kalbininko pozicijos tvirtumas pagirtinas, nors pati, spėju, šiuo klausimu neturi tokios tvirtos nuomonės.
Lietuvių kalbos išdavystės tema teko kalbėtis su mūsų kursui dėsčiusiu garbiuoju profesoriumi V.Urbučiu, šį jo darbą paskelbėme internete, kitaip platinome, bet mūsų politikams (ir ne tik) jis, atrodo, didelio poveikio neturėjo, nes iki šiol vis dar murkdomės Lenkijos primestoje diskusijoje.
Prie šios temos studijos autorė grįžta kalbėdama apie Vilniaus krašto problemas. Čia norėčiau pateikti kiek didesnę citatą:
“Sudėtingoje dabarties situacijoje tautos, tautiškumo, nacijos, nacionalumo problemos kyla ir todėl, kad mažesnės tautos jaučia išnykimo, ištirpimo bendrame katile grėsmę. Lietuvos situaciją komplikuoja ir didžiųjų kaimynių geopolitinės programos. Lietuvių tautinius klausimus labiausiai aštrina Vilniaus kraštas; ne vienu atveju reiktų sutikti, kad lenkų politikierių (ne atsakingų politikų) keliami reikalavimai yra nacionalistiniai, užgaunantys lietuvių, ypač gyvenančių tame krašte, jausmus. Vykdoma nuosekli, palaipsniui reikalavimus didinanti politika. Nuolaidos valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui, pavardžių rašyba (nors ši problema jau apima ir nelietuviškas lietuvių pavardes), vietovardžiai, oficiali dvikalbystė <…> Kas toliau? Juk sustota nebus. Ar Lietuvos valstybė turi valios ginti ne tik savo žemių, bet ir pilietinį vientisumą?”
Taip studijos autorė rašė 2012-ųjų rugpjūčio mėnesį. Ką ji parašytų dabar, kai viena iš didžiųjų kaimynių savo “geopolitines programas” jau įgyvendina žvangindama ginklais, papirkinėdama politikus ir žurnalistus, begėdiškai meluodama visomis įmanomomis žiniasklaidos priemonėmis? Gal kitai didžiajai kaimynei turėtume leisti įgyvendinti tuos absurdiškus nacionalistinius reikalavimus? Tokia nuomonė juk labai gaji, nes, esą, pavojaus valandą vien dėl to nebūsime ginami. Bet profesorė sako: “Juk sustota nebus”.
Grįžkime į 2012-uosius. Ir tada pavojų, nerimą keliančių bėdų buvo užtektinai. Daug vietos savo studijoje V.Daujotytė skiria emigracijai, nes esame labiausiai emigruoti linkusi Europos tauta. „Emigravusi dalis tautos naudinga, kol skaičius nėra didelis, kol santykis proporcingas. Šiandien Lietuvoje jau taip nėra, emigravusių lietuvių daugiau negu kitų europiečių“.
Kalbant apie tapatybę, cituojamas Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, remiamasi Marcelijumi Martinaičiu, Justinu Marcinkevičiumi, Antanu Maceina, Stasiu Šalkauskiu… Kas tapatybę lemia? „Žemė, vieta, kurioje esame gimę, iš kur yra mūsų tėvai ir protėviai, galiausiai lemia mūsų tapatybę, tautybę. Labiau nei kalba“.
Skyriuje „Tauta globaliojo pasaulio procesuose“ samprotaujama apie tautos vietą juose. Šimtmečiais lietuvių tauta buvo įkalinta. „Tačiau Europos Sąjungoje vėl pradėjome jausti: atsargiai su tauta, gali ką ne taip pasakyti, įžeisti kitatautį“, – rašo profesorė. Bet tai nereiškia, kad kur nors kitur lietuvių tautai būtų geriau. „Ar turime alternatyvų Europai, Europos Sąjungai? Neturime, bent šiuo metu negalime jų turėti“, – jos atsakymas. Juo labiau 2015-aisiais metais – neturime. Jeigu ne ES, ne NATO, šiandien jau vėl gal būtumėm pavergti. Deja, ne visi Lietuvos piliečiai tą supranta. O vidinius pavojus neutralizuoti tauta galėtų atsigręžusi į mūsų išminčius Vydūną, Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną, Juozą Girnių, Vytautą Kavolį, Arvydą Šliogerį… Pastarasis knygoje „Lietuviškos paraštės“ rašo:
„Šios knygos pagrindinė tema – lietuviškojo galvojimo savitumas, iki šiol lietuvių kultūroje vis dar neapmąstytas, nors lėmęs visas iškiliausias lietuvių kultūros apraiškas, pradedant poezija, architektūra, muzika ir baigiant fotografija. Kūdikiškas svetimų kultūrų mėgdžiojimas, deja, lėmė – o šiuo metu lemia ypač pražūtingai – lietuvių ideologinį naivumą, pasireiškiantį visokiais paranojiškais siekiais „būti europiečiais“, „globalizuotis“, „tapti tolerantiškiems“, bet galiausiai įkūnytą tautiškame kategoriniame imperatyve – „mus vienija alus ir pergalės“, lygiai kaip anų laikų romėnų cirkai bei seksualinės orgijos liudijantį mums svarbiausią dabarties įvykį – Lietuvos agoniją. Barbariškai lietuvių kultūros savinaikai šioje knygoje – be jokių naivių iliuzijų, planų ar „vizijų“ – priešinama stojiška ištikimybė savo žemei, savo kalbai ir savo debesims, pavadinta centriniu žodžiu „filotopija“.
Skyriuje „Pagrindinio respublikos dokumento svarba“ komentuojamas Lietuvos Statutas, „iškiliausias ir kultūros paminklas, su kai kuriom išlygom galiojęs ilgiau už pačią valstybę“; Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 m. spalio 25 d. „Nėra Lietuvos tautos, bet yra, turi būti Lietuvos pilietinė visuomenė, piliečiai… Valdančiosiose koalicijose jokiu lygmeniu neturėtų dalyvauti partijos, ne tik neįsipareigojusios Lietuvai, bet iš esmės jai ir priešingos“, – rašo V.Daujotytė.
Bet juk dalyvavo.
Pabaigai norėčiau pateikti profesorės samprotavimus apie dvigubą pilietybę. „Ar neturėtume į dvigubos pilietybės problemą labiau žvelgti iš taško tų, kurie gyvena Lietuvoj, dirba jai, moka mokesčius, išlaiko pensininkus, augina vaikus, kelia gyvenimą, gina ir ginasi? Ar jie savo žemėje neliks antrarūšiai, ypač neturtingesni? Juk pilietybė – pirmiausia pareigos: esu pilietis, tad privalau mokėti mokesčius, rūpintis aplinka, rinkti ir kontroliuoti savivaldą bei aukštesnę valdžią. Ar pilietybė, reiškianti žmogaus (piliečio) santykį su savo valstybe, įsipareigojimus jai, nepakimba ore, jei jau griežčiau nebereglamentuojama? Ar ji nevirsta korta?..“
Šiame rašiny daug cituodamas Viktoriją Daujotytę – knygos „Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ vieną iš penkių autorių – siekiau, kad kuo daugiau žmonių, ypač moksleivių ir studentų, ja susidomėtų ir perskaitytų visą. Gal nerimo dėl „mūsų buvimo ir išbuvimo“ būtų mažiau?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas; Vytauto Visocko nuotraukose – profesorė Viktorija Daujotytė ir knygos "Nerimas 2" viršelis.
2015.03.21; 07:24
