Beprasmiška spėlioti, ar per pastaruosius 25-erius metus buvo bent menkutė atkarpėlė, kada Rusija mums tikrai nekėlė pavojaus. Tokiomis viltimis gyventi vargu ar galėjome net tuomet, kai griūnant Sovietų Sąjungai mus palaikė Borisas Jelcinas.
Lipdamas ant tanko Maskvos centre ar pasirašydamas sovietinę kariauną nešdintis iš Lietuvos įpareigojančius dokumentus B.Jelcinas greičiausiai nebuvo nuoširdus. Taip elgtis jį vertė aplinkybės, o ne vidiniai įsitikinimai. Jei nenorėjo prarasti valdžios, privalėjo remti politinius pokyčius Rusijoje. O palaikydamas demokratinius pasikeitimus Rusijoje negalėjo nepalaikyti Baltijos valstybių sprendimo siekti laisvės. Štai tokia karti paslaptis.
Tiek daug sykių apgauta, išduota, parduota, okupuota bei aneksuota Lietuva privalo būti nepatikli ir atidi. Būtent dėl šios priežasties nei rimtai, nei ironiškai nederėtų kamantinėti politikų, ar jie, įvardindami Kremliaus keliamus pavojus, remiasi patikima informacija. Rusijos keliamus pavojus nurodanti informacija – patikima. Rusija negali nekelti pavojaus. Teisybę sako tik tie, kurie mato Rusijos keliamus pavojus. O Rusijos agresyvumo nematantys – blefuoja. Todėl liaukimės smulkmeniškai skaičiavę – šį mėnesį pavojus menkesnis, kitą pusmetį – jau didesnis, šiandien mums šauktiniai reikalingi, po metų – galbūt nereikalingi…
Ir nustokime tikėti įrodinėjančiais, esą Vakarų ryžtas apginkluoti Ukrainą nesustabdys Kremliaus agresijos – įžiebs tik dar baisesnį karą. Milžinišką karinį konfliktą išprovokuoti gali ir sprendimas Ukrainai netiekti rimtų kovinių ginklų. Ir dar nežinia, koks pavojus – realesnis. Kokias saugumo garantijas ant stalo kloja Prancūzijos, Vokietijos ir Amerikos politikai, manantys, jog Ukrainai ginklų tiekti negalima? Kur jų įrodymai, kad Vladimiras Putinas sustos pasisotins rytine Ukraina?
Žodžiu, nelaimė – čia pat. Ji – nuolat šalia mūsų. Ir visai nesvarbu, kaip ji bus pavadinta – taifūnu ar žemės drebėjimu.
Mus ištikti galinčios bėdos priežastys – stabilios daugiau nei du šimtus metų. Jas neseniai vokiečių laikraščiui „Der Spiegel“ įvardino Igoris Strelkovas, tas pats, kuris kartu su reguliariomis Rusijos kariuomenės pajėgomis ir banditų gaujomis puolė Ukrainą. Liūdnai pagarsėjęs I.Strelkovas pareiškė svajojantis apie Rusiją bent jau 1939-ųjų metų sienų ribose. Bet geriau, žinoma, būtų turėti Rusiją 1940-ųjų ribose…
Tokių igorių strelkovų Rusijoje – labai daug. Akivaizdi dauguma. Ši dauguma kantriai laukia mūsų vidinių klaidų, laukia mums nepalankiai besiklostančių tarptautinių aplinkybių.
Buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonominiams reikalams Andrėjus Illarionovas savo bloge „Echo Moskvy“ svarstė, kodėl buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuriame Kremliaus diktatorius atvirai prisipažįsta prieš metus įsakęs okupuoti Krymo pusiasalį (dokumentinį filmą, pasakojantį, koks milžiniškas asmeninis V.Putino indėlis ruošiant Krymo okupaciją, parodė televizijos kanalas Rossija – 1).
Kokį ženklą Vakarams pasiuntė atvirauti sumanęs Kremliaus diktatorius? Jei Sovietų Sąjungos lyderiai savo agresyvumą dangstė „internacionaline pareiga“ ar „išvaduojamuoju karu“, tai V.Putinas leidžia sau atvirai šantažuoti Vakarus. Jis pačiu įžūliausiu būdu demonstruoja, jog „Rusija turi ypatingų interesų kaimyninėse šalyse“ ir tie interesai bus įgyvendinami į pagalbą pasitelkiant net „branduolinio ginklo arsenalus“.
Štai kodėl į Lietuvos Seimą daugiau neturėtume rinkti parlamentarų, kurie balsavimo metu dėl atnaujinamos šauktinių institucijos sakė „ne“ arba „susilaikė“. Štai kodėl patraukliai atrodo jaunasis Gabrielius Landsbergis, tvirtinantis, jog Lietuva karybos srityje privalo imti pavyzdį iš Izraelio, kur ginklą valdyti mokančiais kariais tampa visi be išimties.
Tiesa, tai dar nereiškia, kad tapęs TS – LKD partijos lyderiu jis elgsis būtent taip, kaip kalba. Kaip ir visos kitos politinės partijos, taip ir konservatoriai – krikščionys demokratai turi nuodėmių. Viena iš labiausiai paplitusių nuomonių: vienaip šnekėti, kitaip – elgtis. Ir vis dėlto G.Landsbergio susižavėjimas Izraeliu – sveikintinas. Teikia vilčių, jog ši kryptis nebus vienadienė, atsitiktinė ar paviršutiniška.
O kaip derėtų pasielgti su tais, kurie Lietuvoje rengia NATO koneveikiančius mitingus ir žemina Ameriką? – didelis galvosūkis. Viena vertus, tokių įžūlių išpuolių dovanoti negalima. Tačiau teisus ir buvęs ilgametis VSD vadovas Mečys Laurinkus, portale lrytas.lt iškėlęs abejonių, ar prorusiškų aktyvistų namuose atliktų kratų metu surasti įkalčiai leis iškelti rimtas baudžiamąsias bylas. Rusijos finansines gijas aptikti – ne taip paprasta. Bet aptikti tokias gijas – svarbiausia.
Įsiminė ir buvusio VSD vadovo pastaba: susidaro įspūdis, esą Kremliaus poziciją atvirai ginantys lietuviai, įskaitant ir liūdnai pagarsėjusią sekso žinovę, tarsi patys prašo, kad Lietuvos teisėsauga juos suimtų.
Matyt, puikiai žino, jog Lietuvos teisėsaugai nepavyks įrodyti rimtų sąsajų su Kremliumi. Tačiau atsidūrę už grotų turėtų galimybę į valias triukšmauti bei šauktis Kremliaus pagalbos. O Lietuvos specialiosios tarnybos, nesuradusios rimtų įkalčių, atsidurtų nepavydėtinoje situacijoje. Atsirastų pretekstas jas kritikuoti…
2015.03.23; 18:55
