Du totalitariniai režimai – stalininis komunizmas ir hitlerinis nacionalsocializmas – XX a. Europoje paliko kruviniausius ir skaudžiausius pėdsakus. Bet iki 2008 m. Prahos deklaracijos Vakarų šalyse egzistavo pakankamai gajus mitas apie „nuoseklią Rusijos antifašistinę politiką.
Ypač nedrąsiai priešinga nuomonė prasibraudavo į Vokietijos spaudą. Prisimenant 1939 metų Hitlerio ir Stalino suokalbių pragaištingus padarinius, populiarus Vokietijos dienraštis „Die Welt“ paskelbė Richardo Herzingerio straipsnį, kuriame demaskuojamas Vladimiro Putino eskaluojamas melas apie Rusijos vaidmenį kylant Antrajam pasauliniam karui ir nugalint hitlerinį nacionalsocializmą.
Manytume, kad lietuviams, kuriems buvo lemta tapti žiauraus suokalbio aukomis, bus įdomu susipažinti su vokiečių autoriaus mintimis.
Straipsnis iliustruotas istorine nuotrauka iš Kremliaus su autoriaus tekstu: “Stalinas žiūri šypsodamasis: 1939 m. rugpjūčio 23d. Vokietijos Reicho užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas (kairėje) ir sovietų užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas (priekyje) Maskvoje pasirašė vokiečių – rusų nepuolimo sutartį”.
Melas apie Rusijos antifašizmą
Putino ryšiai su šio pasaulio diktatūromis turi tradiciją: 1939 metų Sovietų valstybės sąjunga su nacistine Vokietija įrodo, jog antifašistinis mitas yra melas.
Vladimiro Putino valdoma Rusija žengia į atvirą diktatūrą. Kaip parodė “Pussy Riot” istorija, Rusijos prezidento vienvaldystės formulę galima taip išreikšti: sovietinių valdžios struktūrų atkūrimas (ypač slaptųjų tarnybų) plius sąjunga su stačiatikių bažnyčia.
Tai, kad Rusija atkakliai palaiko žudikišką Asado režimą Sirijoje, rodo, jog Putinas, glaudžiai bendradarbiaudamas su Kinija, Rusiją siekia paversti vadovaujančia destruktyvia jėga tarptautiniu požiūriu kovoje prieš demokratijos ir žmogaus teisių plėtimąsi. Tuo pat metu „modernią-šiuolaikinę“ autokratiją jis bando pateikti kaip Vakarų demokratinės civilizacijos alternatyvą. Nacionalistinės didžiavalstybinės rusų svajonės Putino politikoje susilieja su ideologiniu antivakarietišku „misionierišku“ žodžiu.
Reakcingas puolimas
Žinoma, tarptautiniu mastu mažai kreipiama dėmesio į tai, kad ir šalyje, ir už jos ribų šį reakcingą Putino puolimą lydi sistemingai vykdoma istorinė-politinė tendencija: legendos apie šlovingąjį „sovietų antifašizmą“ reanimacija. Bet radikalia forma revizionistiškai nuosekliai gaivinamas istorinis mitas, jog už išgelbėjimą nuo nacionalsocialistinio barbariškumo žmonija turi būti dėkinga vien tik (arba labiausiai) Sovietų Sąjungai, galėtų sukelti lemtingų padarinių, panašių į vis labiau pastebimas naujausias tendencijas menkinti arba neigti holokaustą.
Ne kur kitur, o birželio mėn., lankydamasis Izraelyje, Putinas oficialiu savo vizitu pasinaudojo kaip forumu skleisti šią naują – ir seną – politinę žinią. Netanjoje jis atidengė paminklą, skirtą 1945 m. Rusijos pergalei, kuri, pasak Putino, buvusi „pergalė visai žmonijai“. Savaime suprantama, kad ir Rytų Europos tautos, kurias po nacių viešpatavimo žlugimo keliems dešimtmečiams pavergė sovietinis totalitarizmas arba kurios buvo visiškai inkorporuotos į sovietinę imperiją, į tą reikalą žiūri kiek kitaip.
Besąlygiška ištikimybė Asadui
Bet Izraelyje Putinas susilaukė oficialiųjų pareigūnų palaikymo. „Esu įsitikinęs, jog fašizmą nugalėjusi Rusija šiandien neleis kilti panašioms grėsmėms, nei grėsmei iš Irano, nei kraujo praliejimo Sirijoje“, – sveikindamas Putiną kalbėjo valstybės prezidentas Shimonas Peresas. Bet iš tikrųjų toms grėsmėms kelias nėra užkirstas, ir Peresas, kad ir sąmoningai įsiteikdamas, tai turėjo suprasti – iš tiesų jam labiausiai rūpėjo paskatinti Rusijos valstybės vadovą laikytis griežtesnės pozicijos dėl Irano atominės programos.
Po Putino vizito Izraelyje niekas nepasikeitė nė per nago juodymą – nei besąlygiška Rusijos ištikimybė Asadui, nei obstrukcinė Putino politika, nukreipta prieš Vakarų bandymus izoliuoti Iraną. Bet Peresas taip pat buvo visiškai neteisus, savo mintis bandydamas istoriškai pagrįsti tariamu Sovietų Sąjungos antifašizmu.
Paktas – daugiau nei taktika
Sovietų Sąjunga iš pradžių ne tik nekliudė niokojančiam Hitlerio karui rytuose, o jį netgi aktyviai rėmė. 1939 m. rugpjūčio 24-ąją, žinomą 23-osios data, Maskvoje buvo pasirašyta vokiečių-rusų nepuolimo sutartis, žinoma kaip Hitlerio-Stalino paktas (arba Ribentropo-Molotovo paktas). Slaptajame jo protokole abu diktatoriai sutarė pasidalyti Lenkiją, taip pat pasidalyti įtakos sferas Pabaltijyje ir Rytų Europoje. Šis pasidalijimas buvo patikslintas 1939 m. rugsėjo mėn. pasirašytoje „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutartyje“.
Paktas Hitleriui „atrišo rankas“ pulti Lenkiją, o rytinė Lenkija ir Baltijos šalys atsidūrė sovietų valdžioje. Bet sovietams paktas buvo daugiau negu vien tik taktinis manevras, kurio, kaip teigė sovietinė propaganda, reikėjo, kad būtų sudaryta buferinė zona pasipriešinti ekspansiniams Vokietijos planams ir kad Sovietų Sąjunga laimėtų laiko pasirengti neišvengiamam karui su Vokietija.
Sovietų žaliavos Vokietijos karo mašinai
Stalino politikos esmė, tiksliau sakant, buvo aktyviai palaikyti Hitlerio karą prieš Lenkiją ir prieš didžiąsias valstybes. Spaudžiant naciams Rytų Lenkijoje, Raudonoji armija Lenkijos armijai atkirto kelius pasitraukti. Sovietų vadovų visiškai nejaudino tai, kad užėmę Vakarų Lenkiją naciai pradėjo sistemingai naikinti žydus. O dideliu mastu tiekdama Vokietijai žaliavas, Sovietų Sąjunga svariai prisidėjo prie to, kad vokiečių karo mašinerija nesustodama veiktų prieš Prancūziją ir Angliją. Tiekiamų žaliavų kiekis nesumažėjo iki pat tos dienos, kai Hitlerio daliniai įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Sovietinė Rusija net nemanė dvejus pakto metus skirti pasirengti prieš tokį puolimą, todėl tas užpuolimas buvo visiškai netikėtas – šalis iš esmės nebuvo jam pasiruošusi.
1939 m. spalio pabaigoje sovietų užsienio reikalų ministras Molotovas aiškiai prisipažino, jog palaiko nacionalsocialistinę Vokietiją jos kare prieš Vakarus. Jis pasakė, jog Vokietija pagrįstai suinteresuota atkurti savo, kaip didžiosios valstybės, statusą. Agresoriai esą Vakarų sąjungininkai, nes jie, stengdamiesi išlaikyti „Versalio sistemą“, pradėję „imperialistinį karą“ prieš Vokietiją.
Putinas primena Molotovą
Beje, veidmainingos Molotovo kalbos, smerkiančios Vakarų karinį pasirengimą priešintis Hitleriui, stulbinamai primena Putino argumentus kalbant apie diktatūras, egzistuojančias Sirijoje ir Irane: „Hitlerizmo, kaip ir bet kurios kitos ideologinės sistemos ideologiją galima pripažinti arba neigti – tai priklauso nuo politinių pažiūrų. Tačiau bet kam aišku, jog ideologijos negalima sunaikinti jėga, jos ir karu neišrausi su šaknimis“, – kalbėjo Molotovas.
Pasirašius Hitlerio-Stalino paktą, Vakarų komunistų partijoms iš Maskvos buvo duotas nurodymas nutraukti antifašistinę propagandą, o kritiką nukreipti prieš Vakarų „imperializmą.“ Wolfgangas Leonhardas, kuris tuo metu iš Vokietijos buvo emigravęs į Maskvą, savo atsiminimuose „Revoliucija ryja savo vaikus“ rašė, kad iš Sovietų Sąjungos bibliotekų staiga dingo visa antifašistinė literatūra.
Ginklai iš JAV
Šioje priešistorijoje pateikti faktai visiškai nemenkina lemiamo indėlio, kuriuo Sovietų Sąjungos tautos milžiniškų aukų kaina prisidėjo prie nacionalsocialistinės naikinimo mašinos nugalėjimo. Bet sovietai nebūtų turėję beveik jokių šansų pasipriešinti grobikiškoms Hitlerio armijoms, jeigu prieš tai Anglija nebūtų vienui viena atsilaikiusi prieš Vokietijos, kurią tuo metu dar palaikė Sovietų Sąjunga, agresiją.
Jeigu JAV nebūtų dosniai tiekusios ginklų ir medžiagų, kurių Stalinas ultimatyviai griežtai reikalavo iš Vakarų „imperialistų“ (nors šių sunaikinimo jis dar taip neseniai buvo aktyviai siekęs), sovietams vargu ar būtų pavykę pasipriešinti vokiečių agresoriams.
Teroras be įvertinimo
Bet visi šie faktai yra ištrinti iš Putino “antifašistinio” istorijos supratimo ir turi būti užmiršti – nekalbant apie stalininėje Sovietų Sąjungoje siautėjusį terorą. Jau prieš kelerius metus Putinas yra pareiškęs, jog didieji Rusijos istorijos momentai yra svarbesni nei tamsieji jos puslapiai, o Stalino lageriai esą buvę būtini šalies raidai. Šiandieninėje Rusijoje ne taip lengva aptikti kelis dabar egzistuojančius centrus, kuriuose veikia sovietinio masinio teroro atminimo saugojimo ir vertinimo institucijos.
Kelia nerimą tai, kad Putino posovietinė istorijos kompiliacija Vakaruose ne tik nesukėlė jokių stipresnių protestų, atvirkščiai – neretai ji susilaukia draugiško pritarimo. Labai gaila, kad ypač iš žydų pusės siekiama palaikyti Rusiją, kai ji pati save šlovina kaip žmonijos išgelbėtoją nuo nacionalsocialistinio barbariškumo.
Dėkingumas už išvadavimą
Kodėl Izraelio vadovai šiuo požiūriu Putinui pritarė, yra suprantamų pragmatinių priežasčių. Rusija yra tapusi svarbiu Izraelio ekonominiu partneriu, o milijonas iš Rusijos kilusių izraeliečių jaučiasi glaudžiai susiję su buvusia savo tėvyne. Be to, nemažai žydų kovojo prieš nacius Raudonosios armijos gretose. Jie ir jų palikuonys jaučia nuoširdų dėkingumą sovietinei armijai už tai, kad, kaip žydai, galėjo dalyvauti kovoje prieš nacionalsocializmą ir jį nugalėti.
Tai yra suprantama, kaip ir Osvencimo aukų dėkingumas Raudonajai armijai už šito lagerio išvadavimą. Aplinkybė, kad šis uždavinys teko į Vokietiją žygiuojančiai Raudonajai armijai, neduoda pagrindo kalbėti apie sovietų valstybės humaniškumą ar apie jos draugiškumą žydams – juk sovietų propagandoje holokaustas net nebuvo minimas.
Paversti sovietinę imperiją išgelbėtoja nuo holokausto ir tarsi tikra žydų gynėja yra fatališka klaida. Netrukus po karo Stalinas pradėjo persekioti žydus, ir vėliau sovietinėje imperijoje kildavo antisemitinių kampanijų. Ištisus dešimtmečius sovietai buvo pagrindiniai mirtinų Izraelio priešų arabų, siekusių žydų valstybę nustumti į jūrą, rėmėjai.
Atminimo diena kelia ginčų
Vis dėlto esama žydų organizacijų ir atskirų asmenų, kurie, būdami pagrįstai susirūpinę dėl holokausto menkinimo, yra linkę supaprastinti pragaištingą Sovietų Sąjungos vaidmenį ir minimalizuoti jos nusikaltimus. Antai Simono Wiesenthalio centro direktorius Efraimas Zuroffas tūžmingai protestuoja prieš Europos Parlamento ketinimą paskelbti rugpjūčio 23-ąją Europos totalitarinių režimų aukų atminimo diena. Zuroffas tame įžvelgia neleistiną holokausto prilyginimą sovietinio komunizmo nusikaltimams ir siūlo, – o tai neatitinka tikrovės, – holokausto atminimo dieną sausio 27-ąją pakeisti rugpjūčio 23-osios diena.
Zuroffas pabrėžia “esminius skirtumus tarp nacių ideologijos, siekusios sunaikinti tam tikrus žmones vien dėl jų kilmės, ir tarp jos komunistinio atitikmens, kai aukas atrinkdavo pirmiausia pagal ekonominius ir politinius faktorius”. Atsižvelgiant į protu nesuvokiamą savivalę, kai Stalinas nustatydavo tikrų tikriausias planines normas masiškai likviduotinų “kontrrevoliucionieriais” paskelbtų piliečių, atsižvelgiant į sovietų valdžios vykdytą beatodairišką ištisų etninių grupių iškeldinimą ir marinimą badu bei naikinimą darbu sovietiniuose pataisos darbų lageriuose, komunistinio teroro apibūdinimas, kaip neva nulemto “ekonominių ir politinių faktorių”, prilygsta negirdėtam padarytų nusikaltimų menkinimui.
Tik visuma yra tai, kas tikra
Suvokimo, jog Šoa (žydų katastrofa – I.T.) buvo unikalus reiškinys, neįmanoma apginti, jeigu refleksiškai atmetamas bet kuris bandymas XX amžiaus totalitarizmo istoriją vertinti atsižvelgiant į bendrą kontekstą ir tas bandymas tuoj pat traktuojamas kaip holokausto menkinimas. Neabejotinas nacionalsocialistų vykdytų žydų žudynių dramos unikalumas nebus labiau sumažintas, jeigu menkinsime ar užmiršime per šimtą metų vykdytus komunizmo nusikaltimus. Atvirkščiai, tik sakant visą tiesą apie totalitarinių nusikaltimų visumą, taip pat atsižvelgiant į pražūtingą jų sąveiką, galima apibūdinti ir užfiksuoti esminius jų skirtumus.
Hitlerio – Stalino pakto – centrinės totalitarinės sąsajos – metinių paskelbimas atmintina Europos diena gali tik padėti pasiekti šį tikslą ir suformuoti bendrą Europos atminimo kultūrą. Be to, komunistinių nusikaltimų masto suvokimas padėtų europiečiams pasipriešinti Putino bandymams, pasinaudojant reanimuotu „humaniškos“ Sovietų valstybės įvaizdžiu, įteisinti savo planus globaliai išplėsti Rusijos įtaką bei jos autoritarinį valstybės modelį.
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Pagal vokiečių spaudą parengė Irena Tumavičiūtė.
2012.09.23
