Dievas laimingų nemyli


Print

Politikai visada turi tikslą. Sprendžia ką nors dėl naudos. Valstybei ar rinkėjams, sau asmeniškai ar visiems po truputį. Vis spirga, kad ta nauda būtų realizuota. Ar bent tikisi palankaus rezultato.

Dabar sėdim blizgiame Eurolines autobuse ir ryjam akimis vaizdus pro TV langus. Už vairo pamišėliai. Kurie ir patys nežino, kur važiuoja. Klausk neklausęs – nepasakys. Nėra patvirtintos vizijos nors iki 2016 metų. A.Merkel ir Co prisiūkauta nelegalių atbėgėlių lavina nenaudinga niekam. Nei Vokietijai, nei Europai, nei rinkėjams, nei pačiai A.Merkel.

Užkeikimų sugalvota daug – net du. Jie integruosis – pirmasis. Nesiintegruos, atsako dešimtmečiai patirties. Nauja darbo jėga, kurios šitaip trūksta – antrasis. Nejuokinkit, atsako keli milijonai europinių bedarbių. Nes ir patys tuo netikit. 99 proc. jų net nesirengia dirbti. Argi Europoje mūsų dar nepakanka?

Ir už didelius pinigus nesugalvotum tokio plano savo valstybėms sužlugdyti. Dešimtmečiams užsikrauti naštą, kuri aplamai nepakeliama. Garantuotai  surys visus Europos resursus, kuriais būtų galima gesinti nepaliaujamas krizes ir kurti gerovę savo piliečiams.

Priimti visus, kurie nori? Išspręsti viso pasaulio problemas? To ir Jėzus nepajėgė. Norit Dievo Karalystės –  užsimerkit ir akseleratorių iki dugno. Ir kam tos valstybių sienos, kaip ir aplamai valstybės ar pilietybės? Visi homo erectus – pasaulio piliečiai. Visus norinčius į nemokamus autobusus – ir pas mus. O ukrainiečiai lai sau džiaugiasi, kad neprivėrėm nosių duris užtrenkdami.

Net žmogienos muštinius mėgusių diktatorių politika bandė spręsti problemas. Kurti problemas – ne politika, o beprotystė. Nes nėra jokios tokių sprendimų logikos anei motyvų, išskyrus diagnozę.

Kadaise skaičiau vertėjo, dalyvavusio daugelio pasaulio lyderių susitikimuose, paatviravimus. Jums tik vaidenasi angelai su sparneliais, galvojantys ką daro, – rašė jis. Kai užtemsta ekranai ir užsidaro durys, apstulbsti pamatęs, kokie tai riboti, neatsakingi, o neretai  ir elementariai buki padarai. Išplaukę į paviršių atsitiktinumų ir susiklosčiusių aplinkybių dėka.

Kartais atrodo, kad tai – vienintelis protu suvokiamas dabarties paaiškinimas. Kada vyko ir vyksta daug kas daugiau. Ši košė užmaišyta ne lydekai paliepus, o pačių pasaulio atpirkėjų iniciatyva ir jiems karštai plojant.

Kiekviena kultūra turi savo genetiką. Prievartinis vienos kultūros socialinių ir politinių modelių diegimas į kitą visada baigiasi nuliniu rezultatu. Arba minusiniu. Apmokamas žmonių nelaimėmis, ašaromis, krauju ir regresu. Nepatogu tą ir rašyti – elementaru net pirmakursio darbeliui.

Tačiau pakeli akis nuo vadovėlių, pažvelgi į margąjį  pasaulį. Didieji dėdės ir tetulės vėl kad ardo senąjį pasaulį – net dūmai rūksta. Tūkstančiai ir tūkstančiai tas nesąmones rimtais veidais vykdo. Milijonai naudingų idiotų pritaria. Politiniai gyvūnai juk ne tokie kvaili, kad mokytųsi iš klaidų – ir svetimų, ir savų. Jie tiesiog neturi refleksų, būdingų Pavlovo šuniui.

Kiek šalių Afrikoje ir Azijoje, kur už sovietų pinigus buvo kurpiamas socializmas? Ir kiek tokių, kur išliko ir nėra pasmerktas sužlugti? Kiek armijų buvo okupavę Afganistaną? Ir kuri iš jų liko gėdingai neišėjusi?Žlungant komunistų imperijai, nuo lavono užsikrėtė nugalėtojai. Pasaulį naują pastatysim! Pirmyn visi į demokratiją ir nemokamus politkorektiškumo kursus!

Sovietai dešimtmetį žaidė tame pačiame Afganistane socializmą. Paklojo dešimt tūkstančių savų ir milijoną svetimų. Viską sugriovė. Išėjo. Atėjo nauji išvaduotojai ir atvežė demokratijos. Viską sugriovė ir atstatė. Atgabeno daug daug grynųjų. Sunkvežimiais. Klanų ir kaimų vadukai noriai kas savaitę ėmė, kad iki pirmadienio geri būtų. Ir vis tiek teko išeiti. Nes niekam ten nei socializmo, nei demokratijos, nei kitų mūsų išmislų nereikia. Jiems patinka, kad galvas pjaustytų.

Miela, malonu žiūrėti, kaip JAV pagaliau traukiasi iš Artimųjų Rytų, praradusių joms strateginę reikšmę dėl skalūnų revoliucijos. Ir kaip į galios vakuumą bepročių kraštuose ateina vėl išprotėję rusai. Kurie įstrigs čia ilgam mūsų ir kitos pažangiosios žmonijos džiaugsmui. Nes viso pasaulio debilai, fanatikai ir imperinių traukulių kankinamos valstybės sulėks čia vieni kitų žudyti ir patys savęs žlugdyti.

Vieni patogeniniai mikroorganizmai naikins kitus. Terapeuto svajonė. Gaila tik, kad sveiki audiniai aplinkui virs pūliais. Žus nekaltieji. Tai kaina tam, kas prasidėjo ir ko nebeišvengsi. Dievas laimingų nemyli.

Nėra to gero, kas neišeitų į bloga. Taip, tai nežmoniška. Neatitinka ant kalno gautų įsakymų. Tačiau neišvengiama. Jau vyksta ir įvyks. Tai, kas pražūtinga vienai kūno daliai, kartais sveika visam organizmui. Nebent patys norėtume užsikrėsti. To, kuris nenori pasveikti, pagydyti neįmanoma.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.10.05; 13:45


Prisijunkite prie diskusijos